7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Šokio dienoraščiai

2018-ųjų ruduo

Helmutas Šabasevičius
Nr. 38 (1275), 2018-11-23
Šokis
Ernestas Barčaitis balete „Procesas“. M. Aleksos nuotr.
Ernestas Barčaitis balete „Procesas“. M. Aleksos nuotr.

Spalio 14 d.

Pats seniausias Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro repertuaro spektaklis – lenkų kompozitoriaus Bogdano Pawłowskio baletas vaikams „Snieguolė ir septyni nykštukai“, kurio premjera įvyko 1972-aisiais dar senuosiuose teatro rūmuose Jono Basanavičiaus gatvėje, – kartu yra ir pats jauniausias, nes jame savarankišką kūrybinį kelią pradeda vis naujos jaunųjų baleto šokėjų kartos. Šį spalio sekmadienį – dar vienos naujos biografijos žingsnis pirmyn: pirmasis didelis jaunos baleto šokėjos Julijos Stankevičiūtės vaidmuo. Pernai į LNOBT baleto trupę priimta šokėja atsinešė gerą kraitį – M.K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriaus auklėtinė (mokytoja Beatričė Tomaševičienė) yra pelniusi tarptautinių konkursų apdovanojimų, šokusi pagrindinius vaidmenis Baleto skyriaus spektakliuose. Snieguolės vaidmuo emociniu požiūriu nesudėtingas – Stankevičiūtė sklandžiai perteikė jos naivumą, patiklumą, netikėtai aplankantį meilės jausmą, išgąstį atsidūrus gūdžiame miške, žaismingai, gyvai bendravo su žvėreliais ir nykštukais. Gera koordinacija, tvirti sukiniai, ryškios pozos padėjo kurti vientisą, sklandų vaidmens piešinį.

 

Spalio 14 d.

Galvojant apie dabartinį Lietuvos baletą mintyse iškyla spektaklių pavadinimai, pavardės choreografų ir šokėjų, kuriuos į vieną orbitą suburia ir laiko žmonės, vadovaujantys baleto trupei. Viena jų – Rūta Railaitė-Butvilienė, tapusi Lietuvos baleto praeities dalimi, bet jau ilgą laiką kurianti šio meno dabartį ir ateitį. Jos jubiliejus – proga prisiminti XX a. aštuntąjį ir devintąjį dešimtmečius, kai Lietuvos operos ir baleto teatre debiutavo dabar prie jubiliejaus slenksčio vienas po kito artėjančių šokėjų karta. Railaitės pavardė jau tada buvo siejama su Lietuvos baleto modernėjimo siekiais – ji buvo viena iš choreografo Vytauto Brazdylio legendinio spektaklio „Baltaragio malūnas“ ypatingos, gaivios, naujos meninės formos ir gilaus, poteksčių turtingo turinio kūrėjų. Daugybę kartų jos šokta ir matyta Jurga – spektaklio siela, kuri muzikalumu, nuoširdumu, įsijautimu į vaidmenį leido patikėti baletu kaip teatru, pajusti jo galią jaudinti ir veikti šiuolaikinį žmogų. Šias Railaitės talento savybes gebėjo atskleisti netrukus po „Baltaragio malūno“ choreografo keliu pasukęs Jurijus Smoriginas, kurio miniatiūrose ir spektakliuose „Bernardos Albos namai“, „Serenada“ ji šoko. Iš klasikinio repertuaro ilgam įstrigo jos Princesė Florina „Miegančiojoje gražuolėje“, ji ypač muzikaliai, su šiltais atspalviais įkūnijo šią svajingą senovinės pasakos heroję. Tai tik keli Rūtos Railaitės kūrybinės biografijos štrichai, kurie jautrumu, atidumu detalei, atsakingumu persikelia ir į dabartinę – baleto trupės direktorės – veiklą. Jos pastangomis trupėje vyrauja kūrybiška, darbinga atmosfera, be kurios neįmanoma aukšta baleto spektaklių meninė kokybė.

 

Spalio 18 d.

Šeiko šokio teatras – dar vienas senas naujas šiuolaikinio šokio scenos veikėjas, choreografės Agnijos Šeiko kūrybos ir jos sklaidos erdvė. „Menų spaustuvėje“ pristatytas naujausias jos darbas „Mano Piteris Penas“ – tai originalus ir asmeniškas žvilgsnis į žinomą vaikų literatūros klasikos kūrinį. Jameso Matthew Barrie veikėjas neretai matomas kinematografe ir teatro scenose, kur pristatomas dažniausiai remiantis literatūriniu kūriniu, siekiant perpasakoti siužetą, laikantis žodžiais nupieštų veikėjų charakteristikos. Šeiko spektaklyje stengiamasi perteikti Piterio Peno kaip Niekados šalies – vaikystės – gyventojo abstrakciją, kuriant abstrahuotą choreografinį vyksmą, nedalinant vaidmenų, nesistengiant ryškinti charakterių. Tai bendra kelionė po skaidrią ir kartu liūdesio paženklintą erdvę. Vis dėlto prasminis spektaklio laukas labiausiai sukasi aplink vieną ypatingą atlikėją – Julių Jurevičių, kurio dalyvavimas visam kūriniui suteikia ne vien meninę, bet ir socialinę prasmę. Jo šokis ir buvimas spektaklyje naujų patirčių teikia jau pažįstamiems šiuolaikinio šokio pasaulio atlikėjams – Mantui Černeckui, Ingai Kuznecovai, Gintarei Marijai Ščavinskaitei, Erikui Žilaičiui, Marijai Ivaškevičiūtei. Vokiečių kompozitoriaus Sveno Helbigo muzika, gyvai atliekama violončelininkų Mindaugo Bačkaus, Jurgio Karbausko, Arno Kmieliausko, Mariaus Sakavičiaus, atskleidė spektaklio temą – kaip ir lakoniški, santūrūs, šviesūs Artūro Šimonio kostiumai bei scenografiniai objektai, o Tomo Jurgino vaizdo projekcijose pasirodantys vaizdiniai galėjo būti labiau stilistiškai argumentuoti.

 

Lapkričio 2 d.

Vėlinių vakarą ne tik ilgiesi amžinybėn iškeliavusių artimiausių šeimos narių, bet ir prisimeni tuos, su kuriais siejo profesinė bičiulystė, suvoki, kad jų vieta šiame pasaulyje taip ir liko tuščia. Tai šokio, baleto istorikės, kritikės Vita Mozūraitė (1960–2014), Aliodija Ruzgaitė (1923–2017), visai neseniai – Australijoje gyvenęs baleto entuziastas, vienas Lietuvos baleto bičiulių draugijos kūrėjų Jurgis Žalkauskas (1923–2018), su kuriuo teko kelis kartus susitikti Vilniuje ir gana dažnai susirašinėti, tikslinant Lietuvos baleto istorijos detales. Pats Jurgis yra parašęs nemažai informatyvių tekstų apie baletą, gyvendamas Australijoje bendravo su ten nublokštais Lietuvos baleto šokėjais. Trūks jo geros nuotaikos ir pozityvumo vertinant pamatytus Lietuvos baleto trupės spektaklius. Kartu su juo baletas neteko ir mecenato, 1997–2007 m. teikusio savo vardinį baleto prizą artistams.  

 

Lapkričio 9 d.

Po ilgo laiko parodytas choreografo Martyno Rimeikio „Procesas“ įtikino, kad premjerą lydėjusi euforija nebuvo iliuzija. Tai spektaklis, kuriame kaip reta darniai veikia visi kūrinio dėmenys, tačiau labiausiai džiugina taupi, apgalvota, nuo nereikalingų puošmenų apsaugota choreografinė kalba. Jos išmintingas tikslumas yra visaverčių vaidmenų sukūrimo garantas. Vaiduokliškai, grėsmingai judantys Marijaus Jacovskio scenovaizdžio elementai įerdvino spektaklyje pulsuojantį makabrišką individo būties absurdą, slegiantį visur ir visada dominuojančios pilkosios masės automatizmą ir cinizmą. Ernesto Barčaičio Josefas K. – lyg paties Franzo Kafkos alter ego, leidžiantis ir kūrinį, ir spektaklį interpretuoti kaip sutirštintą, psichoanalitinę asmeninės patirties refleksiją. Greta pirmuosiuose spektakliuose jau kūrusių vaidmenis artistų pirmą kartą Teismo valytoją vaidino Olesia Šaitanova. Tai dar viena šios šokėjos talento briauna – išraiškingą, rupią, kiek šaržuotą plastinę formą Šaitanova užpildo emociškai niuansuotu turiniu, kurio neleistų pajusti virtuoziški ir efektingi jos vaidmenys klasikinio repertuaro spektakliuose.

 

Lapkričio 14 d.

Klaipėdos muzikinis teatras į Vilnių atvežė Mikio Theodorakio „Graiką Zorbą“. Koncertų salė „Compensa“ jautresniems spektakliams kažin ar tinka, tačiau šis Lorcos Massine’o spektaklis, antrą kartą atgimęs Lietuvoje, tokioje erdvėje visai pritapo, nors vokaliniai epizodai skambėjo nenatūraliai, lyg iš įrašo. Žaižaruojantis temperamentu Manto Daraškevičiaus Zorba gyvenimo džiaugsmo mokė Džono vaidmenį atliekantį LNOBT solistą Joną Laucių; ryškindama jausminguosius charakterio bruožus, Mariną sukūrė klaipėdietė Ana Buchovskaja-Zamulskienė. Kaip ir kiekviename spektaklyje, taip ir šiame buvo netikėtai sujaudinusi detalė, kurios nesunaikino didžiulė salės erdvė, nenublukino laiptus ženklinančių avarinių švieselių punktyrai bei spektaklio metu dėmesį blaškantys kai kurių žiūrovų mobiliųjų telefonų ekranai. Raudona skarelė, Zorbos dovanota Madam Hortenz (Kristina Tarasevičiūtė), kuriai, kaip šiltam žmogiškam ryšiui, išsaugoti Vilniaus Rožytę primenanti gęstanti gražuolė atidavė paskutines savo žemiškojo gyvenimo jėgas.

Ernestas Barčaitis balete „Procesas“. M. Aleksos nuotr.
Ernestas Barčaitis balete „Procesas“. M. Aleksos nuotr.
Ernestas Barčaitis balete „Procesas“. M. Aleksos nuotr.
Ernestas Barčaitis balete „Procesas“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš šokio spektaklio „Mano Piteris Penas“. V. Petriko nuotr.
Scena iš šokio spektaklio „Mano Piteris Penas“. V. Petriko nuotr.
Scena iš šokio spektaklio „Mano Piteris Penas“. V. Petriko nuotr.
Scena iš šokio spektaklio „Mano Piteris Penas“. V. Petriko nuotr.
Julija Stankevičiūtė balete „Snieguolė ir septyni nykštukai“. M. Aleksos nuotr.
Julija Stankevičiūtė balete „Snieguolė ir septyni nykštukai“. M. Aleksos nuotr.
Julija Stankevičiūtė balete „Snieguolė ir septyni nykštukai“. M. Aleksos nuotr.
Julija Stankevičiūtė balete „Snieguolė ir septyni nykštukai“. M. Aleksos nuotr.
Julija Stankevičiūtė ir Jonas Laucius balete „Snieguolė ir septyni nykštukai“. M. Aleksos nuotr.
Julija Stankevičiūtė ir Jonas Laucius balete „Snieguolė ir septyni nykštukai“. M. Aleksos nuotr.
Julija Stankevičiūtė ir Jonas Laucius balete „Snieguolė ir septyni nykštukai“. M. Aleksos nuotr.
Julija Stankevičiūtė ir Jonas Laucius balete „Snieguolė ir septyni nykštukai“. M. Aleksos nuotr.
Kristina Tarasevičiūtė (Madam Hortenz) balete „Graikas Zorba“. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Kristina Tarasevičiūtė (Madam Hortenz) balete „Graikas Zorba“. E. Sabaliauskaitės nuotr.