Skirtingų kartų reivas

Tikriausiai nesuklysiu teigdama, kad „Naujasis Baltijos šokis“ – tai keletą dienų trunkantis vakarėlis, kuriame šokis tampa priemone ne tik atsipalaiduoti ir nusimesti dienos rūpesčius, bet ir kalbėti(s). Antroje festivalio pusėje netikėtas pokalbis įvyko tarp dviejų spektaklių: Z kartą nagrinėjančio „Airos“ šokio teatro „Z+“ ir trupės „Wie cie“ atostogų ypatumus ironiškai perteikiančio „Somaholidays“.

„Z+“ – Z karta (šokio teatras „Airos“)

Įžengęs į „Menų spaustuvės“ Juodąją salę žiūrovas gali sutrikti: susidaro įspūdis, kad tuoj prasidės ne spektaklis, o elektroninės muzikos koncertas. Salėje nėra žiūrovams skirtų kėdžių, tik stovi didžėjaus pultas, apšviestas pailgų neoninių lempų. Nors karšta ir tvanku, atmosfera alsuoja šalčiu. Trečiojo tūkstantmečio kartos vakarėlis prasideda.

Z kartą ir jos fenomeną nagrinėjantis „Z+“ – toks pat netikėtas, stilingas ir ekspresyvus kaip ir pati Z karta. Išmaniaisiais telefonais apsiginklavusios atlikėjos Greta Grinevičiūtė, Airida Gudaitė bei Sigita Juraškaitė vietoj įprastų žodžių prabyla interneto folklore paplitusiais trumpiniais: OMG, WOW, LOL ir t.t., prisidaro asmenukių ir, atrodo, maždaug 40-iai minučių nusitempia publiką su savimi į savotišką, per šokį ir performatyvumą čia pat kuriamą socialinį tinklą. Juk kaip kitaip socialiniuose tinkluose gyvenanti karta gebės užmegzti ryšį?

Išsibarsčiusios po žiūrovų minią šokėjos žaidžia su erdve, kuria keletą pasirodymų vienu metu, nepamiršta į juos įtraukti ir publikos, leidžiasi su ja į improvizacijas. Ši mielai jungėsi į šokio tinklą – priėmė atlikėjų kvietimą draugauti ir šoko kartu (verta paminėti, kad tarp publikos buvo nemažai profesionalių šokėjų). Tačiau atlikėjų buvimo erdvėje taškai keičiasi it besisukanti juosta, naujai priimti draugai paliekami šokti vieni, tad pasidaro aišku, kad šitas naujienų srautas yra jų – Z kartos atstovių – ir į savo tinklą kitus jos priėmė tam, kad galėtų pasirodyti. Žiūrovams belieka tik „skrolinti“ akimis.

Iš pažiūros atrodo, kad agresyvia energija, arogancija ir noru būti pastebėtoms pulsuojančios atlikėjos įkūnija tik fasadinę, dekoratyviąją, bandančią parodyti, kokia cool ir nesustabdoma yra Z karta, pusę. Būdamos kartu jos iš tikrųjų yra vienos – noras išsiskirti nugali troškimą užmegzti tarpusavio ryšį. Viena kitai jos – šaltos, abejingos, besijungiančios vien dėl efekto. Lyg varžytųsi, kuri surinks daugiau „like“ paspaudimų. Tai hiperbolizuotas, stilizuotas, bet ganėtinai tikslus kartos veidrodis.

Kažkur tame veidrodyje slypi ir tikro ryšio ilgesys, kurio desperatiškai ieškoma. Tačiau ši karta neišmoko megzti ryšių už socialinių tinklų ribų – realybėje „like“ nepaspausi. „Z+“ šis aspektas nėra pamirštamas – garso, šviesos ir šokių apsuptyje viena šokėja vis apsikabina ką nors iš žiūrovų. Nuoširdžiai, nusimetusi visas abejingumo, arogancijos, noro pasirodyti kaukes ji tiesiog taip, kaip moka, ieško žmogiško artumo. Susikuria mikrobūtis, minimaliai sušildanti aplink ją šalčio bei arogancijos pritvinkusią atmosferą. Tik didžioji dalis žiūrovų-dalyvių to mikropokyčio turbūt net nepastebi, nes dėmesys sutelktas kitur – į Z kartos socialiniais tinklais paremtą reivą.

„Somaholidays“ – Millennials (tūkstantmečio) karta („We cie“ / Vilma Pitrinaitė)

„Somaholidays“ – subtilaus humoro nestokojanti kompiliacija apie atostogas. Spektaklis prasideda nuo vaizdo medžiagos apie kompaniją, vykstančią į atostogų vietą Lietuvoje (videoprojekcijų autorius Fanny Perreau), o pasirodžius atlikėjams perauga į haliucinacijų kupiną „tripą“.

Nors šiame spektaklyje ir neatliekamas konkrečios kartos tyrimas, iš vaizdo įrašuose užfiksuotų pokalbių nuotrupų galima susidaryti įspūdį, kad čia veikia tūkstantmečio kartos atstovai – tie, kurie dar neturi keturiasdešimties ir kuriems nesvetimas miesto klubinio gyvenimo ritmas. Jų poilsis – tai „Kablio“, „Yucatan“ ar kito elektroninę muziką grojančio klubo šokių aikštelė, kurioje užsibūnama iki ryto.

Atlikėjai Mantas Stabačinskas, Darius Algis Stankevičius ir Vilma Pitrinaitė scenoje pasirodo su akiniais nuo saulės (iš karto kyla asociacijos su Corey Harto hitu „Sunglasses At Night“), avi sportbačius bei vilki bėgimo aprangą primenančius psichodeliniais „printais“ išmargintus drabužius. Ir negalima sakyti, kad bėgimo apranga nepasiteisina – jie bėga maratoną. Tik kiek kitokį nei įprasta.

Vakarėlyje-maratone šokama daug, bet minimalistiškai: neįpareigojantys, iš pažiūros paprasti, bet puikiai atlikti judesiai kartu su besimainančiomis spalvotomis videoprojekcijomis kuria įspūdį, kad esame visai ne „Menų spaustuvės“ Kišeninėje salėje, o stebime klubinėjimo ištrauką, kurios metu klubinėtojai leidžiasi apžiūrinėjami. Vakarėlis įgauna pagreitį.

„Somaholidays“ kūrėjai nevengia ironiškai pažvelgti į paradoksalią tarp persidirbusių tūkstantmečio kartos atstovų susiformavusią tradiciją – atostogas ar laisvadienius praleisti taip, kad išvargtum dar labiau nei darbe. Užuot pailsėjus, renkamasi į visą naktį trunkančius vakarėlius, kuriuose ekstazės siekiama ne tik šokiais, bet ir medžiagomis, po kurių organizmui gali prireikti papildomų atostogų. Spektaklio stiprybė – gebėjimas nemoralizuojant, savęs pernelyg nesureikšminant, su humoru ir ironija besti į gana įsišaknijusią ir, manau, nemažai daliai žmonių pažįstamą situaciją bei iš to sukurti profesionalaus šokio ir choreografijos reginį. Reivą tikrąja to žodžio prasme.