7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Aitvarai ir tramvajai

Estijos baleto spektakliai LNOBT

Helmutas Šabasevičius
Nr. 22 (1259), 2018-06-01
Šokis
Scena iš baleto „Geismų tramvajus“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš baleto „Geismų tramvajus“. M. Aleksos nuotr.

„Mieli lietuviai...“ – su maloniu estišku akcentu tris vakarus iš eilės mobiliuosius telefonus ragino išsijungti garso įrašas, kuriuo buvo pradedami Estijos nacionalinės operos gastroliniai spektakliai, Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre rodyti gegužės 15–17 dienomis.

 

Daug laiko praėjo nuo tada, kai Lietuvos operos ir baleto teatro scenoje buvo galima gėrėtis estų baleto žvaigždžių Tiito Härmo ir Kaie Kõrb šokiu, choreografų Mai Murdmaa („Stebuklingas mandarinas“, 1978) ir Ülo Vilimaa („Mergaitė ir mirtis“, 1982) statytais spektakliais; 2011-aisiais Vilniuje rodyti teatro „Estonia“ baletai „Trys muškietininkai“ ir „Manon“. Tačiau prieš trisdešimt suvirš metų baletmeisterio Enno Suve statyta „Pelenė“ kartu su nemažai Lietuvoje dirbusio scenografo Eldoro Renterio dekoracijomis ir kostiumais iki šiol tebėra repertuare.

 

Estijoje lygiai prieš šešiasdešimt metų buvo pastatytas Juliaus Juzeliūno baletas „Ant marių kranto“ (1958), lietuvių choreografo Vytauto Grivicko ir estų kompozitorės Lydios Auster kūrybinio bendradarbiavimo rezultatai – baleto „Šiaurės sapnas“ pastatymai Taline (1960) ir Vilniuje (1961); „Karmen“ (1996) ir „Aną Kareniną“ (2000) Taline sukūrė Jurijus Smoriginas, 2011 m. per gastroles Estijos sostinėje buvo parodyti LNOBT baletai „Romeo ir Džuljeta“ ir „Raudonoji Žizel“.

 

Šiomis ir kitomis detalėmis susietas Lietuvos ir Estijos baleto kultūras 2018 m. pavasarį vėl trumpam suartino istorija – Lietuvos ir Estijos nepriklausomybės šimtmetis.

 

Dviejų panašaus ir skirtingo istorinio likimo šalių operos ir baleto meno savitą raidą lėmė net skirtinga teatrinė architektūra, kurios dydžių specifiką buvo galima pajusti jau pirmajame estų spektaklyje – Richardo Wagnerio „Tanhoizeryje“: jo vizualiai asketiška, tačiau mobili scenografija nelyg plūduriavo per didelėje LNOBT scenoje.

 

Vis dėlto teatras „Estonia“ – pavydėtinos jugendo architektūros pastatas, iškilęs tuometiniame Revelyje ir atidarytas 1913-aisiais, tais pačiais metais kaip ir vilniškis teatras anuometinėje Pohuliankos (dabar – Jono Basanavičiaus) gatvėje.

 

„Tanhoizeryje“ ypatinga muzikavimo kultūra ir vagneriškais atspalviais sužavėjęs „Estonia“ orkestras, kuriam dirigavo Vello Pähnas, džiugino ir baletų spektakliuose. Ypač pirmajame – „Kratt“, afišose pavadintame „Goblinu“. Ko gero, tiksliau šį estų folkloro personažą būtų buvę vadinti aitvaru, tačiau pavadinimai ir jų vertimai pagal kompozitoriaus Eduardo Tubino muziką sukurtam spektakliui lemiamos įtakos neturėjo.

 

Labiausiai sudomino būtent baleto muzika, atsiradusi panašiu metu kaip ir pirmasis „ilgametražis“ lietuviškas baletas – Juozo Pakalnio „Sužadėtinė“, kurio premjera Kaune įvyko 1943 m. gruodį. Estų liaudies melodijomis paremta, dramaturginiu ir emociniu požiūriu turininga Tubino muzika skambėjo šiuolaikiškai ir įtaigiai. Spektaklį sukūrė choreografė Marina Kesler, Talino choreografijos mokyklos auklėtinė, Teatro institute Maskvoje studijavusi panašiu metu kaip ir Anželika Cholina.

 

„Goblinas“ – intensyvaus veiksmo ir margo vaizdinio pavidalo spektaklis, priklausantis tiems sceniniams veikalams, kuriuose ryšio su dabartimi ieškoma einant iliustratyvaus šiuolaikinimo keliu, nors savo choreografine kalba jie lieka XX a. pabaigoje. Konstruktyvių formų mobili scenografija su besisukančiais, nusileidžiančiais ir kylančiais objektais, papildyta vaizdo projekcijomis ir pirotechniniais efektais, dažnai užgožia choreografinius sprendimus, tokiame fone sutrinka rišlus istorijos pasakojimas, nors jį paaiškinti bandoma pasitelkus ir rekvizitą, ir pantomimą.

 

Pirmojo veiksmo scenos vyksta gamykloje, jos atmosfera perteikiama pasikartojančiais mechaniniais judesiais. Antrame veiksme daugiau folklorine medžiaga paremtų scenų (šis šaltinis akivaizdus ir šokėjų aprangoje – efektingai atrodo merginų raudonos kojinės ir sukantis išsipučiantys skersadryžiai sijonai), čia prie šokėjų prisideda ir dainininkės. Spektaklis baigiamas dinamiškomis žemiškųjų gėrybių destrukcijos scenomis ir jų vis dėlto nesunaikintu įsimylėjusių jaunuolių apsikabinimu.

 

Estijos baleto trupėje, kaip ir Lietuvos, šoka įvairių baleto mokyklų atstovai; trupė techniškai stipri, solistai išraiškingi ir artistiški. Įmonės savininko vaidmenį atliko Talino choreografijos mokyklos auklėtinis Anatolijus Archangelskis, jo Dukters – Marta Navasardian, baigusi Maskvos baleto akademiją, Tarno – Sergejus Upkinas, studijavęs Agrippinos Vaganovos baleto akademijoje, Velnio – Jevgenijus Gribas, mokęsis privačioje baleto mokykloje „Fouette“ ir Talino choreografijos mokykloje; pagrindinį personažą veržliais šuoliais įkūnijo Johnas Rhysas Halliwellas, baigęs Anglijos nacionalinio baleto mokyklą.

 

Antrasis spektaklis iš Talino taip pat pasakojo istoriją – „Geismų tramvajus“ sukurtas amerikiečių dramaturgo Tennessee’io Williamso pjesės motyvais. Tai baletas, prieš porą metų į Estijos sostinę perkeltas iš Glazgo, kuriame dirba Škotijos baleto trupė, 2012 m. čia šį spektaklį pastatė režisierė Nancy Meckler ir choreografė Annabelle Lopez Ochoa, muzika rūpinosi kompozitorius Peteris Salemas.

 

Spektaklio turiniui paaiškinti prireikė net trijų programėlės puslapių – toks jis pilnas įvykių ir veiksmo vietų kaitos. Scenografė Niki Turner pasitelkė mobilias detales, iš kurių sudėliota nostalgiška nespalvota nuotrauka, vaizduojanti XX a. ketvirtojo dešimtmečio amerikietišką vilą „Svajonė“ su portiku, netrukus dramatiškai subyra; iš mobilių detalių suformuojamas ir tramvajaus, kuriuo atvyksta Blanša, vaizdinys. Įvairių elementų pripildyta scena, veiksmą pasakojančios detalės nukreipia dėmesį nuo paties šokio, todėl choreografija čia pralaimi režisūrai.

 

Viskas, kas parašyta santraukoje, sąžiningai parodoma: Alanas nusišauna ir vėliau vaidenasi su raudona kraujo dėme krūtinėje, įniršusį Stenlį draugai atvėsina vonioje apipildami vandeniu. Scenoje pasirodo net kūdikio besilaukianti Stela su dirbtiniu pilvu, kuris nekliudo jai šokti su puantais; nuo Stenlio Blanša ginasi butelio šuke, tačiau tai nesutrukdo ir natūralistinės, ir stilizuotos išprievartavimo scenos. Toks požiūris į baletą paverčia šokio meną dramos kūrinio iliustracija (tą liudija ir subaletinti, XX a. ketvirtąjį dešimtmetį primenantys kostiumai, gausios rekvizito detalės), bet įtaigiai be žodžių papasakoti tragišką Blanšos Diubua istoriją šokio kalba kažin ar įmanoma.

 

Williamso drama bei muzika yra įkvepianti medžiaga kurti spalvingus charakterius, suteikiančius progos šokėjams atskleisti savo artistinius sugebėjimus, šokio techniką papildyti dinamiškomis jausminėmis transformacijomis. Tai savotiškas drambaletas, išpopuliarėjęs XX a. viduryje ir šiuolaikinėje kultūroje atrodantis kiek anachronistiškai. Tačiau toks požiūris egzistuoja ir svariai palaikomas ne vieno choreografo, tarp kurių – ir Hamburgo baleto trupei vadovaujantis Johnas Neumeieris, dar 1983-iaisiais Štutgarto baletui sukūręs „Geismų tramvajų“ pagal Sergejaus Prokofjevo ir Alfredo Schnittke’s muziką.

 

„Geismų tramvajuje“ yra vaidmenų, kuriais baleto artistai gali kompensuoti kur kas mažiau kūrybinių ieškojimų leidžiančias klasikinio baleto partijas. Blanšą šoko Alena Škatula, baigusi Minsko choreografijos mokyklą; elegantiškas šokio formas ji pripildė sodraus, dramatiško turinio. Stelą įkūnijo Rumunijoje gimusi Ana Maria Gergely, Anglijos nacionalinio baleto mokyklos auklėtinė, Stenlį Kovalskį – Kealanas McLaughlinas, Kanados nacionalinio baleto mokyklos absolventas, Alaną – Jevgenijus Gribas, Mičą – Sergejus Upkinas.

 

Akivaizdu, kad Estijos baleto kūrėjų pristatytos teatrinės ir choreografinės formos artimos ir Lietuvos žiūrovams, kurie mažiau vertina abstrakčiąsias šokio kompozicijas, mėgsta scenoje matyti veikėjus su konkrečiais vardais ir pasakojamas konkrečias istorijas. Tačiau, ko gero, daugiau perspektyvų turi sąlygiškesnė choreografinė kalba, mažiau įsipareigojusi siužetui ir skatinanti originalius, estetiškai savarankiškus judesio kūrimo ir sklaidos modelius, nes nuoseklus, detalus žinomos istorijos pasakojimas suvaržo choreografinę fantaziją.

 

Choreografija ieškojo ir ieškos impulsų literatūros kūriniuose. Vis dėlto atrodo, kad kur kas įdomiau remtis literatūrinio kūrinio abstrahuota tema, siekiant sukurti jai adekvačią savarankišką vaizdinę ir plastinę koncepciją. Tokios strategijos pavyzdžiu gali būti puikus Martyno Rimeikio „Procesas“, kuriame Jozefo K. istorija redukuota iki egzistencinės dramos ir pasakojama ne emocijomis, bet labiau grynąja šokio kalba, kai judesys tampa abstrakčiu plastiniu garsu.

 

Gaila, kad dėl skirtingo dydžio scenų Mindaugo Urbaičio ir Martyno Rimeikio „Proceso“ nebus galima parodyti nei Taline birželio 7–9 d. vyksiant LNOBT viešnagei (į jos programą įtraukta opera „Don Karlas“ ir baletai „Čiurlionis“ bei „Romeo ir Džuljeta“), nei Latvijoje, kur LNOBT lankysis rudenį, spalio 3–5 d. (vietoj „Romeo ir Džuljetos“ Rygoje bus parodytas šokio spektaklis „Piaf“). Ką į Lietuvą atveš latviai, sužinosime netrukus, paskelbus nekantriai laukiamą 2018–2019 m. sezono repertuarą. 

Scena iš baleto „Geismų tramvajus“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš baleto „Geismų tramvajus“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš baleto „Goblinas“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš baleto „Goblinas“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš baleto „Goblinas“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš baleto „Goblinas“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš baleto „Goblinas“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš baleto „Goblinas“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš baleto „Goblinas“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš baleto „Goblinas“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš baleto „Goblinas“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš baleto „Goblinas“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš baleto „Goblinas“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš baleto „Goblinas“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš baleto „Goblinas“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš baleto „Goblinas“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš baleto „Goblinas“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš baleto „Goblinas“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš baleto „Geismų tramvajus“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš baleto „Geismų tramvajus“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš baleto „Geismų tramvajus“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš baleto „Geismų tramvajus“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš baleto „Geismų tramvajus“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš baleto „Geismų tramvajus“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš baleto „Geismų tramvajus“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš baleto „Geismų tramvajus“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš baleto „Geismų tramvajus“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš baleto „Geismų tramvajus“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš baleto „Geismų tramvajus“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš baleto „Geismų tramvajus“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš baleto „Geismų tramvajus“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš baleto „Geismų tramvajus“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš baleto „Geismų tramvajus“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš baleto „Geismų tramvajus“. M. Aleksos nuotr.