Nematomos pusės tyrimai per judesį

Gegužės 4–13 d. vienas didžiausių, įdomiausių ir kokybiškiausių festivalių Lietuvoje „Naujasis Baltijos šokis“ sukvietė šiuolaikinio šokio gerbėjus į „Menų spaustuvės“ bei Lietuvos nacionalinio dramos teatro sales. Gegužės 7 d. buvo galima išvysti du spektaklius: tvinpyksiškąjį „monoLOG (Malkologą)“ ir socialiai aštrią „Vilties medžioklę“.

Samuelio Lefeuvre’o spektaklis „monoLOG (Malkologas)“ – tai tamsiųjų jėgų tyrimas per judesį, atiduodant savo kūno kontrolę instinktyvumui. Maždaug penkiolikos minučių trukmės atlikėjo solo numeris su malka yra įkvėptas kultinio Davido Lyncho serialo „Tvin Pyksas“. Šokyje vyrauja minimalizmas – tamsios, blausiai apšviestos erdvės centre atlikėjas ir jo partnerė malka juda tvyrant mistinei ir baugiai, nežinomybės ir anapusinių jėgų kupinai atmosferai.

Matant Samuelio Lefeuvre’o pasirodymą stebina meistriškas kūno valdymas, ir iš tiesų galima patikėti, kad jį kontroliuoja tamsiosios ar anapusinės jėgos. Trūkčiojančiais minimaliais judesiais šokėjas nukelia į Tvin Pykso miškus, kur vyksta nepaaiškinami dalykai ir „pelėdos nėra tokios, kokios atrodo“ („The owls are not what they seem“). Šį iš pažiūros trumpą ir paprastą numerį puiki technika ir sklindanti energija paverčia išskirtiniu reginiu. Vienu metu keistas ir nuostabus „Malkologas“ „Tvin Pykso“ mėgėjams leidžia kūniškai pajusti seriale tvyrančią atmosferą, o su juo nesusipažinusiems – tiesiog atsiduoti mistiškiems anapusybės tyrimams per kūną ir judesį.

Vilties medžioklė

Prieš keletą dienų mados pasaulį pasiekė žinia, kad rusų dizaineris Goša Rubčinskis nutraukia savo prekės ženklo veiklą. Vienas įtakingiausių mados kūrėjų, plėtojusių posovietinės estetikos kryptį, nusprendė, kad žinia, kurią skleidė jo prekės ženklas, jau išsakyta, taigi metas judėti toliau ir ieškoti naujų idėjų. Rusiškas renesansas jau įvyko („Russian Renaissance“ – viena populiariausių dizainerio drabužių linijų). Įkvėpimo ieškojęs senų blokinių daugiabučių laiptinėse, Goša Rubčinskis tapo prarastosios kartos balsu, perteikiančiu būseną, apie kurią kalba ir airių šiuolaikinio šokio atlikėja Oona Doherty spektaklyje „Vilties medžioklė“.

Oona Doherty spektaklyje ne kuria konkretų personažą, o veikiau persikūnija į socialinę grupę – mažo miestelio jaunus vyrus, besiklausančius prastos klubinės muzikos, dievinančius hiphopą bei išpažįstančius „siemkių ir alaus kultūrą“. Šokėja šios grupės nesmerkia, o kaip tik griauna ją supančius stereotipus – perimdama netašytą ir brutalią vyrišką energiją, bando ją suprasti.

Šokio spektaklis prasideda nuo atpažįstamo vaizdo, kurį beveik kiekvieną vakarą galima matyti prie vietinių kebabų kioskų ar automobilių stovėjimo aikštelėse, – į „Menų spaustuvės“ kiemą įvažiuoja mažas sportinis automobilis, iš kurio išlipa treningu pasipuošęs skustagalvis su pigaus alaus skardine rankoje. Atsirėmęs į savo numylėtą automobilį jis klausosi muzikos – tokia naktį skamba „načnykuose“, kur būriuojasi panašaus tipo jaunuoliai. Nors Airija priklauso Vakarų Europai, kuriai turėtų būti svetima posovietinio bloko šalių jausena, žiūrint „Vilties medžioklę“ atrodo, tarsi atlikėja būtų stebėjusi būtent minėtų šalių daugiabučių kiemų ir mažų miestelių realybę. 

Aplinkos įkalintas Oonos Doherty personažas (arba jų kompiliacija) pažįsta tik darbininkų klasės kultūrą. Tačiau tai nereiškia, kad toks veikėjas nėra pažinus kitiems. Jis laviruoja tarp „maroziško“ pasipūtimo, iš apleistų fabrikų aikštelėse vykstančių pasisėdėjimų ir gatvės šokių pasiskolinto šiurkštaus manierizmo bei trapumo ir pažeidžiamumo. Atlikėjos kuriamas personažas atskleidžia ir visai kitą, dažnai dėl nusistovėjusių stereotipų nežinomą šios visuomenės grupės pusę. Niūri, pilka, brutalumo pritvinkusi aplinka neišmokė jos narių reikšti savo jausmų taip, kaip priimtina didžiajai visuomenės daliai (o gal tik labiausiai matomai ir besireiškiančiai?). Todėl įvyksta tapatybės ir komunikacijos krizė, kai tai, ką transliuoja išorė, nesutampa su tuo, kas vyksta viduje. Įdomu, kad neseniai „Dramokratijos“ festivalyje vykusioje diskusijoje po Austės Urbanavičiūtės pjesės „Išleistuvės“ (kurios vienas pagrindinių personažų yra beveik identiškas kuriamam Oonos Doherty) skaitymo vienas aktorius prisipažino, kad rinktis aktorystę jį paskatino laikas, praleistas su „forsų“ ir „marozų“ subkultūros vaikinais, kurie, anot jo, po agresyvumo ir brutalumo kaukėmis slepia trapią, jautrią ir poetišką asmenybę. Atrodo, kad šios tarp trupančio betono susiformavusios subkultūros identiteto tema pastaruoju metu itin aktuali – užtenka prisiminti Andriaus Blaževičiaus filmą „Šventasis“ (2016), atskleidžiantį mažo Lietuvos miesto gyventojo būseną.

Vieną pagrindinių „Vilties medžioklės“ motyvų – naujosios  bangos („New Wave“) muzikos atstovų „Bronski Beat“ kūrinį „Smalltown Boy“ – spektakliui pasiekus kulminaciją keičia klasikinė muzika. Energingi ir aštrūs, gatvės šokius ar pogrindžio klubus primenantys judesiai pasikeičia į klasikinio šokio figūras, o prožektoriai ryškiai nušviečia jau baltu treningu apsirengusį personažą. Visą laiką iki tol medžiojant, atrodo, jau prarastą viltį, pagaliau pavyksta ją apčiuopti. Personažas priartėja prie savo tikrosios esaties ir švelnia bei šviesia energija užpildo erdvę. Viltis yra – tereikia leisti įvykti atsivėrimo aktui.

Oonos Doherty „Vilties medžioklė“ atskleidžia būseną paribiuose esančių žmonių, kurie dėl negebėjimo komunikuoti išgyvena tapatybės krizę. Tai savo vietos nerandančios kartos veidrodis. Nors Goša Rubčinskis teigia, kad tai, apie ką jis kalba savo kuriamais drabužiais, jau išsikvėpė, atrodo, jog tai tik įgauna pagreitį, nes jo pradėta mados kryptis tampa vis populiaresnė, ypač tarp jaunų miesto gyventojų. Oona Doherty, kalbėdama apie tam tikrą visuomenės grupę, prabyla apie visą kartą, kuriai reikėtų patirti atsivėrimo renesansą.