Jubiliejus užklupo scenoje

Lietuvos operos ir baleto teatro solistę Olgą Konošenko pirmasis jubiliejus užklupo scenoje, pačiame kūrybinių, artistinių jėgų žydėjime. 1978 m. sausio 18 d. gimusi šokėja, M.K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriaus absolventė, pedagogių Irenos Kalvaitytės-Požėrienės ir Jolantos Vymerytės auklėtinė teatre dirba nuo 1996-ųjų. Daugelis jos bendramokslių jau baigė šokėjos karjerą, o be Olgos Konošenko neįsivaizduojame ir klasikinių („Žizel“ – Mirta, „Bajaderė“ – Gamzati, „Don Kichotas“ – Gatvės šokėja), ir neoklasikinių („Romeo ir Džuljeta“ – Motina Kapuleti), ir šiuolaikinių („Piaf“) pastarųjų teatro sezonų spektaklių.

Jau baigiamajame Baleto skyriaus moksleivių koncerte 1996-aisiais šokusi pagrindinį vaidmenį Grand pas iš baleto „Pachita“, Konošenko pademonstravo solistės ambicijas, nors kelias į žvaigždes nebuvo lengvas ir greitas. Geri fiziniai duomenys, pedagogių, taip pat ir mamos Jelenos Saskovos, ilgus metus šokusios Lietuvos operos ir baleto teatre, patarimai – dar ne viskas; teko įdėti nemažai darbo, kad vienas paskui kitą rikiuotųsi mažesni ir didesni baleto spektaklių vaidmenys – vieni išlikę ilgesniam laikui, kiti – sužibėję ir užgesę.

Balerinos biografijai itin reikšmingas Eglės vaidmuo Eduardo Balsio balete „Eglė žalčių karalienė“ – pirmą kartą jį teko šokti ypatinga proga, kai su scena atsisveikino viena iš įdomiausių XX a. pabaigos Lietuvos baleto solisčių Loreta Bartusevičiūtė. Konošenko tada šoko pirmuosius du baleto veiksmus, Bartusevičiūtė – trečiąjį. Tai buvo choreografo Egidijaus Domeikos kūrinys; praėjus beveik dvidešimčiai metų, Eglės vaidmenį Konošenko sukūrė ir naujajame anglų choreografo George’o Williamsono „Eglės“ pastatyme – praturtino jį artistine patirtimi bei jausmine branda.

Per daugiau kaip dvidešimt metų sušokta daugybė spektaklių, kai kuriuose jų – net po kelis vaidmenis; štai „Žizel“ pirmiausia parengtas Mirtos, o vėliau – ir pagrindinė šio romantinio baleto herojės Žizel vaidmuo; Vladimiro Vasiljevo „Romeo ir Džuljetoje“ nemažai teko šokti Motiną Kapuleti, bet taip pat ir Džuljetą; „Miegančiojoje gražuolėje“ – Alyvų fėją ir Princesę Floriną; „Gulbių ežere“ – Pas de trois ir Odetą-Odiliją.

Vienas pirmųjų pagrindinių vaidmenų klasikiniame repertuare, iškart po Aleksandro Glazunovo „Raimondos“, buvo Mari Aleksandro Melanjino „Spragtuke“; o naujajame Krzysztofo Pastoro „Spragtuke“ tenka įsikūnyti į Pelių karalienę.

Kai kurių spektaklių repertuare nebėra, nors jie buvo artimi Konošenko artistinei prigimčiai, leido atskleisti skirtingas jos talento briaunas, gebėjimą perteikti įvairios stilistikos choreografiją. Tarp tokių vaidmenų – Gundytoja Sergejaus Prokofjevo balete „Sūnus palaidūnas“, sukurtame George’o Balanchino, romantiškoji choreografo Augusto Bournonville’o „Silfidė“, šiuolaikiška, neoklasikinė Léo Delibes’o „Kopelijos“ interpretacija, kurią Vilniuje pastatė Kirillas Simonovas.

Konošenko kūrybai būdinga klasikinio baleto harmonija, santūriai estetizuotas pozų ir judesių grožis – tai akivaizdu ir klasikiniuose, ir neoklasikiniuose spektakliuose (pavyzdžiui, abstrakčiame balete „Kontrastai“, kurį Vilniuje buvo pastatęs kinų choreografas Xin Peng Wangas).

Balerinos klasikinio baleto samprata puikiai atsiskleidžia jos šokamose variacijose (pavyzdžiui, Vladimiro Vasiljevo „Don Kichoto“ Grand pas įterptinis solo – tikras klasikinio baleto pavyzdys par excellence, žavėdavęs tikslumu, temperamentu ir nuotaika); kartais šie abstraktūs šokio pavyzdžiai tame pačiame spektaklyje turi galimybę būti papildyti raiškiomis vaidybinėmis scenomis: štai „Bajaderėje“ dramatiškas, senoviniams klasikiniams baletams būdingas Gamzati ir Nikijos konfliktas pirmo veiksmo antrame paveiksle papildomas laikiną radžos dukros pergalę įkūnijančiame Grand pas antrame veiksme.

Gaila, kad per trumpai teko šokti įdomioje Aleksejaus Ratmanskio sukurtoje Rodiono Ščedrino „Anos Kareninos“ versijoje, kurioje atsikleidė Konošenko dramatinis talentas, gebėjimas kurti sudėtingą, psichologiškai niuansuotą personažą; nedaug buvo progų įsikūnyti ir į Nastasiją Filipovną Jurijaus Smorigino choreografinių projektų teatre „Vilniaus baletas“ pastatytame spektaklyje „Idiotas“, tačiau šis vaidmuo taip pat įsiminė Konošenko artistinių atspalvių įvairove, choreografinės formos turiningumu.

Iš dramatiškų vaidmenų repertuare iki šiol išlikusi Balerina Boriso Eifmano „Raudonojoje Žizel“ – galimybė šokiu atskleisti tragišką legendinės šokėjos Olgos Spesivcevos likimą.

Intensyvių jausminių išgyvenimų, tik išreikštų kur kas santūresnėmis choreografinėmis formomis, apstu ir viename naujausių Konošenko darbų – Mauro Bigonzetti šokio spektaklyje „Piaf“ ji kuria apibendrintą moters paveikslą, vieną iš Édith Piaf sudėtingo charakterio briaunų, atskleidžiančių garsios dainininkės gyvenimo dramą.

Olgos Konošenko sukurtų vaidmenų sąrašas kur kas ilgesnis, ji įvertinta daugeliu apdovanojimų. Intensyvus kūrybinis balerinos gyvenimas didžiojoje baleto scenoje palieka vietos ir laiko mažesniems projektams ir sumanymams, kurių imamasi visų pirma dėl meilės šokiui – tarp tokių minėtinas projektas „Baleto atmintis“, kuriam solistė parengė Adagio iš Juozo Pakalnio baleto „Sužadėtinė“ (choreografiją sukūrė Bronius Kelbauskas, rekonstravo Vytautas Brazdylis).

Penktąjį gyvenimo dešimtmetį Olga Konošenko pasitinka ne tik būdama baleto solistė, bet ir dirbdama savo įkurtoje baleto studijoje, kur jau trejus metus vaikai ir suaugusieji mokomi meilės šokiui.

* * *

Šį mėnesį Olgą Konošenko scenoje bus galima pamatyti sausio 19 d. Adolphe’o Adamo balete „Žizel“ (Mirta), sausio 25 d. Ludwigo Minkaus balete „Bajaderė“ (Gamzati) ir sausio 27 d. šokio spektaklyje „Piaf“.