7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Šokantys mechanizmai

Martyno Rimeikio ir Mindaugo Urbaičio „Procesas“ Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre

Rimgailė Renevytė
Nr. 42 (1236), 2017-12-15
Šokis
Scena iš baleto „Procesas“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš baleto „Procesas“. M. Aleksos nuotr.

Neišsprendžiamas klausimas: ar aš palaužtas? Ar aš žūstu?

Beveik visi ženklai kalba už tai (…), beveik vien tiktai viltis kalba prieš.

Franz Kafka

 

Pirmosiomis gruodžio dienomis įvyko bene laukiamiausia šio sezono Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (o galbūt ir teatro apskritai) premjera – Martyno Rimeikio choreografinis debiutas pagal Franzo Kafkos romaną „Procesas“. Spektaklio ašimi pasirinkęs prozos kūrinį, Martynas Rimeikis kartu su kompozitoriumi Mindaugu Urbaičiu ir libreto bendraautoriu Laurynu Katkumi sukūrė naują „Proceso“ tekstą-spektaklį, per muziką, prasminius dramaturginius akcentus, o svarbiausia – judesio raišką interpretuojantį Kafkos pasaulį.

 

Mindaugas Urbaitis, kurdamas „Proceso“ muziką, prisiminė Kafkos amžininko Bélos Bartóko kūrinius, jų motyvai tapo pagrindiniu įrankiu ir inspiracija plėtoti muzikinę spektaklio dramaturgiją. Chaotišką, pabirusią, mechanišką ir bejausmę Urbaičio sukonstruotą Kafkos „Proceso“ atmosferą papildė jaunosios kartos kompozitorės Marijos Paškevičiūtės elektroninės muzikos fragmentai. Pasak paties kompozitoriaus, į „Proceso“ procesą jis įsitraukė tada, kai choreografinė partitūra jau turėjo aiškias apybraižas, todėl baleto muzika ir Rimeikio choreografinė kompozicija scenoje kvėpuoja kaip vientisas organizmas. Choreografas įvaizdina Kafkos romane sukurtą absurdo bei išmokto paklusnumo pasaulį, todėl pagrindiniu šokio motyvu pasitelkia trūkčiojantį, fragmentišką ir mechanišką judėjimą, atsietą nuo personažo psichologijos. Sudaiktinta ir nuasmeninta „Proceso“ minia scenoje juda be jokios krypties ir tikslo. Tai jau seniai miręs siurrealistinis absurdo pasaulis, kuriame Jozefas K. vis dar ieško gyvybės ženklų.

 

Sunkios, pilkos kalėjimo sienos (scenografas Marijus Jacovskis) įrėmina baleto personažus „teisingame“ pasaulio vaizdinyje. Scenoje kuriamas fragmentiško laiko, tarsi pasikartojančios praeities vaizdinių ir užstrigusios, suakmenėjusios, bet išcentruotos ir pabirusios erdvės įspūdis. Uniformuoti (kostiumų dailininkė Jurgita Jankutė), beveidžiai ir bejausmiai banko darbuotojai laikui bėgant įgyja dar kitokių kalinių, t.y. teisiamųjų, drabužius. Personažus suvienodinantys kostiumai sykiu perteikia ir beveidės, anonimiškos, nuasmenintos visuomenės modelį.

 

Pirmąjį premjeros vakarą Jozefo K. vaidmenį šoko Jeronimas Krivickas (2016-aisiais LNOBT apdovanojimuose išrinktas metų baleto viltimi už Rivaleno vaidmenį balete „Tristanas ir Izolda”, Žilvino – balete „Eglė žalčių karalienė“ ir Romeo – balete „Romeo ir Džuljeta“). Krivicko Jozefas K. – romantinis, tragiškas herojus. Jautrus ir prie pasaulio nepritampantis veikėjas nuo pat pirmų spektaklio akimirkų išgyvena vidinį nerimą, nepasitikėjimą, o per visą „Procesą“ – ir kafkišką metamorfozę. Negalėdamas paklusti šio pasaulio dėsniams, Krivicko Jozefas K. kovoja ne tik su išgyvenama neteisybe, bet ir su jį slegiančia aplinka. Josefo K. pralaimėjimas skaudus dvigubai: kaip herojaus ir kaip bejėgio žmogaus.

 

Antrajame spektaklyje Jozefo K. vaidmenį Rimeikis patikėjo Ernestui Barčaičiui. Jo Josefas K. kitoks – jis įstrigęs tame beprasmiškame mechaniniame judėjime, jau tarsi susitaikęs su tuo. (Išties, antrasis „Proceso“ vakaras atrodė kaip antroji baleto dalis, kai Jozefas K. jau nebeturi jėgų priešintis jį supančiam absurdui.) Barčaičio Josefas – tarsi mažas didelio mechanizmo sraigtelis, spektaklyje primenantis ne tik visų Kafkos kūrinių „herojus“, bet ir patį Kafką. Ir nors Barčaičio Jozefas K. susitaikęs, kovai jį išprovokuoja neteisybė – teismo kaltinimas. Tiek Krivicko, tiek Barčaičio „herojai“ yra netradiciniai: vieniši, nepasiduodantys ir neišgelbėjami.

 

Pirmieji nerimo ir baimės nuotaiką, kuri Jozefą K. persekios visą spektaklio laiką, sukuria į jo kambarį įsiveržę pareigūnai (Daniel Dolan ir Stanislav Semianiura, David Santos ir Voicech Žuromskas) bei teismo vykdytojas (abu spektaklius puikiai šoko Gediminas Švendravičius). Vėliau šią atmosferą dar labiau sutirština Teismo valytoja, jos groteskiškos pozos palydint Jozefą K. į teismo patalpą. Pirmąjį vakarą Valytojos vaidmenį šoko Urtė Bareišytė, antrąjį – Marta Rueda. Raganiškai M. Ruedos Valytojai kiek subtiliau pavyko pakviesti K. į šį keistąjį teismą: laužytais, kampuotais (tačiau ne iliustratyviais ar šaržuotais) judesiais Teismo valytoja pristatė Jozefo K. laukiantį „pragarą“. Savo pašaipumu ir ironija teismo valytojai spektaklyje artimas Lenės personažas. Pirmajame spektaklyje sužavėjo įžūliai ironiškas Olesios Šaitanovos žvilgsnis. Praėjusį sezoną Šaitanova debiutavo LNOBT ne tik kaip itin profesionali solistė – ji savo vaidmenimis įnešė gaivaus vėjo į kanoninių herojų vaizdavimo tradiciją. Antrąjį premjeros vakarą Lenę vaidino ir subtiliai Jozefą K. suvilioti bandė Gohar Mkrtchyan.

 

Įdomus ir kiek netikėtas pasirodė Jozefo K. ir Dėdės susitikimo muzikinis ir choreografinis sprendimas, kai tarsi į vakuumą panardintas Manto Daraškevičiaus Dėdė vedasi Jozefą K. pas Advokatą. Išgrynintas garsas, tarytum tyloje tvinkčiojantis laikas, padėjo sutelkti dėmesį į Josefo K. ir dėdės dialogą. Panirti į tą sapnišką būseną leido vizualiai bei choreografiškai išraiškingas Jono Lauciaus Advokatas. Visai kitoks pasimatymo su Panele Biurstner ir susitikimo su Kalėjimo kunigu sapnas. Panelę Biurstner vaidino Anastasija Čumakova ir Rūta Lataitė, jų pasimatymas su Jozefu K. – jautrus, švelnus ir skausmingas, taip pat choreografiškai stiprus, tačiau galbūt kiek ištęstas ir monotoniškas. Ironija ir groteskas, kaip varomoji spektaklio jėga, vis dėlto susikirto su lyrišku ir tragišku, šįsyk perdėm moterišku pradu. Su ištįsusiu laiku, kuris tarsi prieštarauja mechaniškam spektaklio ritmui, susiduriame ir Jozefo K. susitikimo su Mariaus Miliausko Kalėjimo kapelionu scenoje. Jautri kulminacinė spektaklio scena ir Jozefo K. abejonės savo jėgomis, atrodė, trunka per ilgai, kad vėl išdrįstum kovoti su ritmingu, beprasmišku „Proceso“ mechanizmu ir, kaip pridera absurdo herojui, jam pralaimėtum.

 

Kurdamas savo debiutinį baletą Martynas Rimeikis išties išvengė iliustratyvumo ir atsivėręs judesio galimybėms atsidavė kūrybinei laisvei. Veikiausiai spektaklio procesas LNOBT trupei buvo visai kitoks nei įprasta, galbūt netikėtas ar reikalaujantis daugiau atsakomybės, galbūt keliantis iššūkius ar laužantis nusistovėjusius kanonus, tačiau, tikėtina, kūrybiškesnis, skatinantis įvairesnes išraiškos priemones ar sužadinantis naujas, o gal tik užmirštas, patirtis. Galbūt šis „Procesas“ leis giliau pažvelgti ir į eilinį teatro „procesą“.

Scena iš baleto „Procesas“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš baleto „Procesas“. M. Aleksos nuotr.