7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Jau nebesirūpinu niekuo

Philipas Rothas apie save ir Ameriką

Nr. 22 (1259), 2018-06-01
Pasaulyje
Philip Roth
Philip Roth

Gegužės 22 d. mirė Philipas Rothas – vienas didžiųjų šiuolaikinių JAV rašytojų. Jis gimė 1933 m. Niuarke, koservatyvioje žydų šeimoje. Pirmasis Rotho romanas „Goodbye, Columbus“ išspausdintas 1959 m., tačiau pasaulinę šlovę rašytojui pelnė po dešimties metų pasirodęs „Portnojaus skundas“. Kelis dešimtmečius Rothas derino rašytojo ir dėstytojo veiklą – dėstė Niujorko „Hunter College“. Rothas tapo daugybės prestižinių literatūros apdovanojimų, tarp jų – Tarptautinės Bookerio premijos (2011), laureatu. Šešios jo knygos buvo ekranizuotos: Larry Peerce’o filmas pagal „Goodbye, Columbus“ buvo sukurtas dar 1969 m., Isabel Coixet „Elegija“ (2008) rodyta ir Lietuvos kino teatruose, o 2016 m. Ewano McGregoro sukurtą  „Amerikietišką pastoralę “ parodė „Kino pavasaris“. 2014 m. rašytojas pasitraukė iš viešojo gyvenimo ir nusprendė neberašyti. Pateikiame vieno paskutinių Rotho interviu Danieliui Sandstromui („Svenska Dagbladet“) fragmentus. Angliškai interviu buvo išspausdintas 2014 m. pradžioje.

 

Neseniai pasakėte: „Kovos su rašymu pabaiga.“ Ar galite apibūdinti šią kovą ir papasakoti apie savo gyvenimą dabar, kai jau neberašote?

Tikras darbas visada sunkus, o taip susiklostė, kad manasis dar buvo neįgyvendinamas. Penkiasdešimt metų kiekvieną rytą, beginklis ir nepasirengęs, sėsdavausi rašyti dar vieno puslapio. Man tai buvo išlikimo sąlyga. Jei nebūčiau rašęs, nebūčiau buvęs gyvas. Tad rašiau. Užsispyrimas, o ne rašymas išgelbėjo man gyvybę. Taip gerai susiklostė, kad laimė neturėjo man reikšmės, o aš pats nejaučiau sau gailesčio. Nors kodėl būtent man teko toks uždavinys, neturiu supratimo. Gal rašymas buvo apsauga nuo dar didesnio blogio?

 

Dabar esu iš narvelio išleistas paukštis, o ne (prisimenant garsųjį Kafkos posakį) paukštis, ieškantis narvelio. Košmaras būti uždarytam narve nebebaisus. Jaučiu didžiulį palengvėjimą, kad nebereikia rūpintis niekuo, išskyrus mirtį.

 

Neseniai iš naujo perskaitėte visas savo knygas. Kokį įspūdį jos padarė?

Kai prieš kokius penkerius metus nusprendžiau baigti rašyti, iš tikrųjų prisėdau prie tų trisdešimt vienos knygos, kurias išleidau 1959–2010 metais. Norėjau pasitikrinti, ar ne tuščiai praleidau laiką. Tuo žmogus niekad negali būti tikras.

 

Išvada, kurią priėjau baigęs skaityti, yra aidas žodžių, pasakytų man amerikiečių boksininko, mano stabuko Joe Luiso. Tarp ketverių ir šešiolikos mano gyvenimo metų jis buvo sunkaus svorio pasaulio čempionas. Jis gimė toli Pietuose, buvo kilęs iš neturtingos šeimos, neturėjo jokio išsilavinimo ir net šlovės viršūnėje, kai dvylika metų buvo nenugalimas (neįtikėtina, bet jis 26 kartus apgynė čempiono titulą), vengė skambių kalbų. Kai išėjo į pensiją ir buvo paprašytas apibendrinti ilgą karjerą, stebuklingai padarė tai vos keletu žodžių: „Padariau viską, ką galėjau, tokiomis priemonėmis, kokias turėjau.“

 

Žodis „mizoginija“ kalbant apie Jūsų knygas tapo beveik kliše. Kas, Jūsų manymu, tai paskatino, ir ką pasakytumėte tiems, kurie iki šiol kabina Jums tokią etiketę?

Neapykanta moterims neužtikrina mano kūriniams nei struktūros, nei prasmės, nei motyvų, nei žinios, nei perspektyvos, nei pagrindinių taisyklių. Mano šmeižikai visur skelbia, kad esu piktadarys, lyg pastaruosius penkiasdešimt metų būčiau spjaudęs nuodus į moteris. Bet juk tik beprotis būtų rašęs trisdešimt vieną romaną, kad patvirtintų jį užvaldžiusią neapykantą.

 

Komiškas likimas – būti tokiu rašytoju, koks nesu. Mano šmeižikai naudojasi gana paplitusia socialinės kontrolės forma: nesi tas, kuo save laikai. Esi tas, kuo mes tave laikome. Ką gi, sveiki atvykę į subjektyvios žmonijos pasaulį. Rašytojo sukurtos pasaulio vizijos uždengimą pasaulio vizija, tarnaujančia kokiems nors interesams, „skaitymu“ galima pavadinti nebent per klaidą. Tačiau būtent šiuo atveju tai nėra tik nekaltas žaidimas. Kai kuriose bendruomenėse žodis „mizoginas“ dabar vartojamas taip pat netiksliai, kaip žodį „komunistas“ 6-ajame dešimtmetyje vartojo makartiškoji dešinė. Ir labai panašiais tikslais.

 

Kiekvienas rašytojas gyvenime mokosi tolerantiškumo literatūra paremtoms išvadoms ir tolerantiškumo tiesiog neįtikėtinoms fantazijoms, kurios įspraudžiamos į šias išvadas. Koks esu rašytojas? Toks, kokiu neapsimetu.

 

Kai kurie kritikai, mano galva, klysta tvirtindami, kad Jūsų personažai vyrai yra didvyriai. Kokius bendrus savo romanų veikėjų vyrų bruožus išskirtumėte Jūs?

Manau, kad niekad nesistengiau rodyti triumfuojančios vyriškos jėgos. Greičiau rodžiau jos antitezę – neįgalų vyriškumą. Negiedu himnų vyriškumui, greičiau rodau raišą, susitraukusį, pažemintą, apimtą nevilties vyriškumą. Nesu utopinis moralistas. Noriu rodyti vyrus ne tokius, kokie jie turėtų būti, bet tokius, kokie jie yra. Nelaimėlius.

 

Drama gimsta tada, kad tie pilni gyvybės, kieti tipai pasijunta prislėgti. Kiekvienas turi jiems priklausančią keistenybių porciją ir nei grimzta į silpnybes, nei yra padaryti iš marmuro. Tačiau juos beveik neišvengiamai lenkia prie žemės išplaukę moraliniai pagrindai, tikras arba susigalvotas kaltės jausmas, lojalumo konfliktai, staigūs geismai, nekontroliuojamas ilgesys, neįmanoma meilė, nuodėmingos aistros, erotinis transas, įtūžis, asmenybės skilimas, neištikimybė, dramatiškas praradimas, nekaltumo liekanos, kartėlio atakos, beprotiški prisirišimai, kylantys iš to, kad prastai įvertino situaciją, peržengiančią jų suvokimo ribas, lėtinis skausmas, melagingi kaltinimai, nesiliaujantys sunkumai, ligos, išsekimas, vienatvė, beprotybė, senėjimas, mirimas ir vis sugrįžtanti neišvengiama skriauda, košmariškas siaubingų netikėtumų prisilietimas. Tai ryžtingi vyrai, nustebinti gyvenimo, to gyvenimo, prieš kurį visi esame beginkliai, įskaitant ir istoriją – tai, kas nenumatoma, bet kas nuolat ryškėja dabartyje.

 

Daugumą tų vyrų prismeigė socialiniai laiko prieštaravimai. Žinoma, neužtenka pasakyti „įtūžis“ ar „išdavystė“. Įtūžis ir išdavystė, kaip ir viskas, turi savo istoriją. Romanas brėžia tos istorijos baisenybių žemėlapį, o jei romanas pavykęs, jis dar kartu ir tiria visuomenės sąžinę.

 

Bellow, Styronas, Updike’as, Doctrow, DeLillo... Priklausote ypatingai pokario rašytojų kartai, kuri beveik pusę amžiaus liudijo amerikiečių literatūros poziciją. Kaip atsirado šis aukso amžius?

Sutinku, tai buvo geras laikas Amerikos romanui. Gal priežastis yra tam tikras trūkumas – amerikiečių rašytojų abejingumas, o gal net panieka „kritinei“ teorijai. Galingųjų „izmų“ ir jų niūrumo neribojama estetinė laisvė. Ar galite įsivaizduoti ideologiją, gebančią pasireikšti gydančia autosatyra, ką jau kalbėti apie tokią, kuri praleistų progą atakuoti išlaisvintą fantaziją?

 

Gal įtakos šiai sėkmei turėjo būtent tai, kad atsirado politinės propagandos ar net politinės atsakomybės neužkrėsta literatūra ? Tai, kad nebuvo jokios literatūros „mokyklos“?

 

Milžiniškoje JAV erdvėje neegzistuoja joks geografinis literatūros centras. Visuomenė yra visiškai nehomogeniška, stinga nacionalinės vienybės pagrindo, bendro nacionalinio charakterio. Net visuotinis bukumas literatūros klausimais, piliečių nesugebėjimas skaityti net žemiausiu suvokimo lygmeniu suteikia tam tikrą laisvę. Faktas, kad devyniasdešimčiai procentų visuomenės rašytojai nieko nereiškia – nekenkia. Greičiau įkvepia.

 

O ką manote apie šiuolaikinę Ameriką?

Mažai tiesos, visur esantys antagonizmai, daug žaidimų žemiausiais instinktais, didžiulė veidmainystė, horizonte  nematyti jokių karštų jausmų, visuotinis žiaurumas, krintantis į akis, kai tik įsijungi televiziją, masinio naikinimo ginklai padugnių rankose, daugybė siaubą keliančių prievartos aktų, nesiliaujantis biosferos naikinimas siekiant pelno, perdėtas sekimas, kuris pas mus dar sugrįš kaip šmėkla, koncentracija turtų, kuriais finansuojami patys nedemokratiškiausi aktai, mokslo analfabetai, po 89 metų pertraukos „atšildantys“ 1925-aisiais vykusį „Beždžionių procesą“ – bylą mokytojui, Tenesio valstijoje skelbusiam Darwino teoriją, „Ritz“ dydžio ekonominė nelygybė, visiems ant kulnų minanti skola, šeimos, nesuvokiančios, kaip blogai viskas gali susiklostyti, pinigų spaudimas iš visko kiekviena proga. Ir taip pat nebe naujiena – valdžia, kurios funkcijas vykdo ne demokratiniu būdu, o didžiųjų finansinių grupių interesų išrinkti žmonės. Mūsų senoji amerikietiškoji plutokratija dar blogesniu nei kada nors anksčiau pavidalu.

 

Trijų tūkstančių mylių pločio žemyne turime tris šimtus milijonų žmonių, kurie daro viską, ką gali, kad susidorotų su nesibaigiančiomis problemomis. Esame liudininkai naujo, taikaus rasių maišymosi, kurio apimtis nematyta nuo vergovės laikų. Galėčiau vardinti ir vardinti. Sunku šioje vietoje nejausti gyvenimo artumo. Tai nėra ramus ir tylus žemės užkampis.

 

Ar Jums neatrodo, kad Europoje vis dar žavimasi populiariąja amerikiečių kultūra? Jei taip, ar tai neprislopino rimtos amerikiečių literatūros suvokimo?

Kiekvieną visuomenę valdo tie, kurie sugeba primesti jai savo fantaziją. Europoje jau nebeegzistuoja daugelį amžių Bažnyčios masėms primetama fantazija. Nėra ir savo fantazijas primetančių totalitarinių valstybių, kaip buvo dvylika metų nacių Vokietijoje ar šešiasdešimt devynerius metus SSRS.

 

Dabar didžiausia fantazija yra godi ir godžiai ryjama masinė kultūra, kurią neva pagimdė būtent laisvė. Ypač jauni žmonės pritaria įsitikinimams, kuriuos jiems pakiša mažiausiai mąstantys visuomenės nariai ir verslas, – o jo tikslai nėra tokie jau nekalti. Tėvai ir mokytojai deda daug pastangų, kad apsaugotų jaunuolius nuo tam tikrą pražūtį lemiančio įsitraukimo į visuotinį pramogų parką, skirtą idiotams. Tačiau jėgų persvara ne jų pusėje. Nemanau, kad tai turėtų kokį nors ryšį su rimta amerikiečių literatūra. Nėra tokios estetikos, kuriai paklustų rimti Amerikos rašytojai. Ir tai juo labiau nėra populiariosios kultūros estetika.

 

 

Esate beveik visų literatūros premijų, išskyrus vieną, laureatas. Kaip jaučiatės būdamas „amžinu“ Nobelio premijos kandidatu? Ar Jus tai erzina, ar juokina?

Svarstau, kad jei būčiau romaną pavadinęs „Orgazmu nepasotinamo kapitalizmo laikais“, o ne „Portnojaus skundu“, gal būčiau sulaukęs švedų akademijos pripažinimo.

 

Parengė K. R.

 

 

 

Philip Roth
Philip Roth