Skirtingi žvilgsniai į pažįstamą muziką

Spalio 29-ąją, rodos, viename koncerte buvo galima pasižymėti beveik visus per metų metus nusistovėjusius festivalio „bingo“ langelius – vyko Nacionalinėje filharmonijoje, skambėjo lietuvių kompozitoriaus kūrinio premjera, pasirodė garsi užsienio solistė, buvo gražių, lyriškų ir  atmosferinių, minimalistinių kūrinių, skambėjo Arvo Pärto ir Steve’o Reicho muzika. Iki „Bingo!“ pritrūko tik vieno kompozitoriaus. Šį vakarą skambėjo koncertas, kuriame dar kartą scenoje pasirodė Lietuvos kamerinis orkestras (LKO), diriguojamas Gedimino Gelgoto.

Taigi, pirmasis bingo langelis – naujas lietuviškas kūrinys. Šių metų „Gaidos“ programoje galima pastebėti tam tikrą tendenciją – tarp publikos ir organizatorių numylėtų minimalistų derinami mikrointervaliką nagrinėjančių kompozitorių kūriniai (dėl bent trijų kūrinių buvo galima sužinoti, kas yra tas natūralusis derinimas). Vytautas Germanavičius – vienas jų. Koncerte skambėjo jo kūrinio „Iris“ kameriniam orkestrui pasaulinė premjera. „Iris“ čia apibūdina tokią gamtoje sutinkamą spalvų savybę, kai keičiantis apšvietimui daiktas tampa kitos spalvos. Šį efektą, manau, visai sėkmingai perteikia kompozitoriaus partitūra. Kūrinys prasideda skaidriu, žaižaruojančiu aukštų registrų styginių pluoštu. Ilgainiui atskleidžiamos vis kitokios spalvos, pasitelkiant skirtingas atlikimo technikas ir štrichus:  vietomis – tamsios, džeržgiančios pulsacijos, vietomis – skaidrus raibuliavimas; kartais prie jų prieinama nuosekliai, kartais – netikėtai. Taip, mikrotonalumas šiemet viena iš „Gaidos“ tendencijų, tačiau šiame kūrinyje jis pasireiškia būsenų, harmonijos kaita, kai klausantis galima įsilieti į kūrinį pirminiais pojūčiais, o kartu stengtis išgirsti gilesnius niuansus.

Kita tendencija „Gaidoje“ – žinomi atlikėjai, solistai, šiemet – smuikininkai. Šio vakaro žvaigždė – japonė Akiko Suwanai. Jos pasiekimų tikrai nemažai, o repertuarą sudaro daugiausia romantinės klasikinės muzikos opusai, arba specialiai jai sukurti šiuolaikiniai kūriniai. Šį vakarą ji atliko Tōru Takemitsu „Nostalghia“ smuikui ir orkestrui – jos jau įrašytą kūrinį. Kompozicija įkvėpta Andrejaus Tarkovskio filmų, ypač – vandens ir rūko vaizdinių. Kūrinys, kaip ir filmai, plėtojamas labai lėtai, tad solistui tenka nemenka užduotis. Melodija sudėtinga, nepastovi, vis nutrūkstanti, frazės dažnai baigiasi tyliu, subtiliu flažoletu. Styginių orkestras sukuria tam tikrą abstraktų garsinį lauką. Tad didysis iššūkis – išlaikyti ir solo partijos trapumą, ir valdyti dramatinę eigą. Buvo momentų, kai solistė „paskendo“ orkestro masėje, bet subtilybes jai perteikti pavyko.

Dar vienas bingo langelis – Pärto „Fratres“. Šio autoriaus muzika „Gaidoje“, tarp kitų minimalistų, pasigirsta nuolat, o pernai visiškai įsitvirtino po labai šiltai sutikto jo devyniasdešimtmečiui skirto koncerto. Šiemet vienas „Gaidos“ vakaras taip pat buvo dedikuotas jo kūrybai, kur orkestras NIKO grojo žinomiausius jo kūrinius. Ten skambėjęs „Fratres“ pasirodė ir šio vakaro programoje, kuriai taip pat dirigavo Gelgotas. Tiesa, kūrinys aranžuotas kiek kitokiai sudėčiai – solo smuikui ir styginių orkestrui su perkusiniais instrumentais. Kompozicijoje iškart atpažįstamas unikalus autoriaus tintinnabuli stilius, sakralumas ir choralinis skambesys. Smuikininkė čia parodė ne tik savo virtuoziškumą, bet ir jautrumą. Tačiau atlikime pasitaikė ir „nešvarumų“, kurie ne kartą išbalansavo natūralią kūrinio tėkmę. Stebino ir  tam tikri interpretaciniai pasirinkimai, pavyzdžiui, pabaigoje subtilią ramybę pakeitė aštresnė technika, o kai kuriuos pasažus solistė stengėsi pagriežti kuo virtuoziškiau. Gerai atpažįstama estetinė kalba ir nusistovėję lūkesčiai verčia kritiškiau pažvelgti į šią interpretaciją. Kūrinys labai gražus, jame puikiai išlaikomas balansas tarp sakralumo, minimalizmo ir aštresnių sąskambių, tad, jautėsi, kad Pärtas nėra Suwanai kertinio repertuaro dalis.

Liko dar vienas bingo langelis – Steve’o Reicho muzika. Dar vienas legendinis ir „Gaidos“ numylėtas autorius, kuris šiemet švenčia 90-metį. Jam taip pat buvo skirtas atskiras autorinis vakaras, kuriame skambėjo populiarūs kūriniai perkusiniams instrumentams. O LKO koncerte išgirdome vieną naujausių kompozitoriaus kūrinių premjerą Lietuvoje. Tai „Reich/Richter“ kameriniam ansambliui (2019), rašytas kaip didelės apimties tarpdisciplininio projekto dalis, praplečianti šio kompozitoriaus braižą. Kūrinys pirmiausia buvo rašytas vokiečių vaizdo menininko Gerhardo Richterio abstrakčiam filmui „Moving Picture (946-3)“, kuriame vienas paveikslas yra nuolat dalijamas perpus. Susidaro ritmiški, pasikartojantys vaizdiniai, artimi Reicho muzikai. Jis nuo to ir atsispiria – viskas prasideda nuo ritmiško, repetityvaus kartojimo, besimainančio lėtomis fazėmis, kol viduryje apčiuopiami akcentai išnyksta ir lieka tik abstrakti, beformė (beritmė) faktūra. Ilgainiui pirminė pulsacija sugrįžta šiek tiek sodresnė ir pilnesnė. Įdomu, kad Reichas kūrė kiek kitai sudėčiai – 14-kai atlikėjų, o festivalio scenoje 10 jų buvo kaip partitūroje, o vietoje styginių kvarteto grojo kamerinis orkestras. Tai pakeitė kūrinio faktūrinį piešinį ir tėkmę. Kadangi styginių partijoje garsai ilgi, ištęsti ir vietomis sunkūs, likusio ansamblio judri, ritmiška faktūra, perkusiškumas paskęsta (bent jau vietoje, kurioje sėdėjau aš – tiesiai prieš smuikų sekciją). Klausantis LKO interpretacijos, muzikos plėtotę suvoki kiek kitaip – pulsacija išlieka, bet daugiau dėmesio tenka būtent tįstančiai harmonijai, iš kurios vis išnyra klarnetas, fleita, vibrafonas. Rekomenduočiau pasiklausyti kitos opuso versijos ir nuspręsti, kokį Reichą labiau mėgstate.