Kad žiūrovas patirtų spektaklio magiją

Teatre spektaklių vadovas yra būtinas sraigtelis, be kurio tikrai negalėtų sklandžiai vykti skirtingas meno rūšis vienijantys didieji pastatymai, kokius matome muzikinio teatro scenose. Tačiau šios pareigos plačiajai visuomenei menkai žinomos, todėl pakalbinome Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) operos spektaklių vadovę Alisą Gaižauskaitę-Šeduikienę ir Kauno valstybinio muzikinio teatro (KVMT) spektaklių vadovę Mariją Geniušaitę. Jų mintys tepraskleidžia uždangą, tik šį kartą ne į reginį scenoje, o į repeticijų, kūrybinio darbo erdves – kas ir kaip daroma iki spektaklio sukūrimo ir jam vykstant, kad žiūrovai patirtų teatro meno stebuklą.

Visuomenė menkai žino apie spektaklių vadovo pareigas, tad prašyčiau praskleisti uždangą: kas yra spektaklių vadovas?

Alisa Gaižauskaitė-Šeduikienė: Operos spektaklių vadovas yra žmogus, koordinuojantis visą jų eigą – nuo repeticijų proceso iki rodymo scenoje. Repeticijose spektaklio vadovas yra šalia režisieriaus arba režisieriaus asistento ir fiksuoja visą informaciją operos klavyre (natose) – tai solistų pasirodymai scenoje, naudojamas rekvizitas, dekoracijų ir scenografijos techniniai pasikeitimai, šviesų ir vaizdo projekcijų pasikeitimai, artistų judėjimas scenoje ir kiti niuansai. Pasirūpiname, kad repeticijų erdvėje atsirastų reikalingi daiktai – dalinės dekoracijos, rekvizitas (originalus arba pakaitinis), kostiumų detalės. Kai spektaklio repeticijos persikelia į sceną, dažnai sėdime žiūrovų salėje kartu su režisieriumi, šviesų dailininku ir pastatymo komanda, fiksuojame režisūrinius ir techninius sprendimus, korekcijas, o kiti spektaklio vadovai reguliuoja „eismą“ scenoje ir yra atsakingi už tai, kad surepetuotas spektaklis būtų sklandžiai perkeltas į sceną su visomis dekoracijomis ir scenografija, kad visi techniniai sprendimai būtų saugūs. Spektaklio metu koordinuojame jo eigą: duodame komandas technikams, kada keisti dekoracijas, operatoriams – kada turi įvykti šviesų ar vaizdo projekcijų pasikeitimai. Kiti spektaklio vadovai prie scenos yra vedančiojo akys ir ausys, prižiūri techninius scenografijos pasikeitimus, kad solistai atsirastų laiku scenoje, kad nepamirštų reikiamo rekvizito, kartais net kostiumų detalių (švarko, pirštinių, palto, skrybėlės ir kt.). Spektaklį vedantis žmogus dažnai sceną mato tik monitoriuje, dėl to prie scenos esantys spektaklio vadovai jam labai svarbūs, kad perspėtų apie situaciją ir galėtų laiku įvykti techniniai pasikeitimai.

Operoje dirba penkių spektaklių vadovų komanda. Atsižvelgdami į spektaklio sudėtingumą dirbame visa sudėtimi arba mažesne grupe. Kiekvienas turime skirtingas funkcijas, bet, paprastai tariant, mano užduotis yra sujungti visus scenoje dirbančius žmones į vieną komandą, koordinuoti jų veiksmus ir spektaklio eigą taip, kad režisieriaus sumanymai būtų įgyvendinti laiku, tiksliai ir saugiai. Tai labai intensyvus darbas, reikalaujantis tikslumo, greitos reakcijos ir gebėjimo išlaikyti šaltą protą net įtemptose situacijose. Opera – gyvas organizmas, todėl joje gali nutikti visko. Šis darbas tikrai nėra monotoniškas. Nors iš šalies jis gali atrodyti vien techninis, aš matau ir meninę, kūrybinę jo pusę. Manau, kad iš tikslumo, jautrumo ir bendro komandinio darbo gimsta reginio stebuklas.

Marija Geniušaitė: Kartais juokais sakau, kad spektaklių vadovas yra žmogus, kuris turi matyti ir girdėti viską. Žiūrovui spektaklis prasideda pakilus uždangai, o mums – kur kas anksčiau. Spektaklių vadovas iš esmės yra jungiamoji grandis tarp scenos, atlikėjų, orkestro, techninių tarnybų ir visų kitų žmonių, kurie tą vakarą kuria spektaklį. Mano darbas – pasirūpinti, kad visas tas didžiulis mechanizmas veiktų: visi būtų savo vietose, žinotų, kada ir kas turi įvykti, o spektaklis eitų taip, kaip buvo sukurtas per repeticijas. Spektaklyje vienu metu seku muziką, sceną, atlikėjus, techninius dalykus ir turiu būti pasiruošusi reaguoti, jeigu kas staiga vyktų ne pagal planą. Turbūt paprasčiausiai sakyčiau taip: jeigu viskas vyksta gerai, žiūrovas spektaklių vadovo darbo apskritai nepastebi. Turbūt tai ir yra geriausias komplimentas. Mes esame užkulisiuose tam, kad žiūrovas patirtų spektaklio magiją.

Marija, įvardykite esmines pamokas, kurių reikėjo išmokti šiam darbui, nepaisant to, kad pati esate muzikė, žymios muzikų Geniušų giminės atstovė: jūsų tėvas ir senelis – garsūs dirigentai, dėdė – pianistas.

M. G.: Muzika mane lydėjo nuo vaikystės, todėl teatras, scena, repeticijos ir apskritai muzikantų pasaulis man niekada nebuvo svetimas. Augau šeimoje, kurioje muzika buvo labai svarbi gyvenimo dalis, pati baigiau fortepijono ir operinio dainavimo studijas, todėl muzika man yra ne tik tai, ko klausausi, bet ir labai natūrali gyvenimo dalis. Galbūt dėl to atėjusi į teatrą jaučiausi savame pasaulyje, tačiau labai greitai supratau, kad spektaklių vadovo darbas yra visiškai atskira profesija, kurios reikia mokytis. Vien muzikinio pasirengimo čia tikrai neužtenka. Manau, spektaklių vadovo darbo apskritai neįmanoma išmokti vien teoriškai. Daugiausia sužinoma praktiškai – su kiekviena repeticija, kiekvienu spektakliu ir, žinoma, kiekviena situacija, kuri vyksta ne taip, kaip tikėjaisi.

Iš pradžių turbūt sunkiausia buvo išmokti vienu metu aprėpti tiek daug dalykų. Labai greitai išmokau ir tai, kad šiame darbe negali tikėtis, jog viskas bus gerai. Turi būti pasiruošęs ir tam variantui, kai gerai nebus. O tada jau nėra laiko svarstymams – reikia priimti sprendimą ir judėti pirmyn. Taip pat įgijau psichologijos žinių, nes teatre susiduri su daugybe skirtingų žmonių, kurių kiekvienas turi savitą charakterį, unikalų temperamentą, be to, patiria įvairių emocijų. Aš vis dar mokausi. Teatre būtinai atsiras kas nors, kas tave nustebins.

Alisa, papasakokite, kas jums buvo sudėtingiausia atėjus į LNOBT spektaklių vadovo poziciją. Ko reikėjo išmokti ir vis dar mokytis?

A. G.-Š.: Labai gerai atsimenu pirmąsias dienas LNOBT. Visų pirma stebėjausi teatro dydžiu ir stengiausi nepasiklysti jo koridoriuose. Pirmieji spektakliai, kuriuose dirbau, buvo labai kontrastingi: spektaklis vaikams „Zuikis puikis“ kamerinėje salėje, užkulisyje, kur man atrodė, kad nėra ką veikti ir net suabejojau, ar tai tikrai darbas, kurio noriu, ir tuo pat metu patekau į operos „Kornetas“ repeticiją didžiojoje scenoje. Kai užsidėjau ausines, turėjau sekti muziką klavyre ir atsakyti į solistams kylančius klausimus, teko akimirką sustingti ir stengtis suprasti, į ką pirmiausia turiu sutelkti dėmesį, nes tuo momentu tiesiog nežinojau, nuo ko pradėti. Bet greitai adaptavausi ir supratau, kaip kas vyksta. Po poros mėnesių pasitaikė proga užimti vedančiojo spektaklių vadovo poziciją naujo pastatymo metu ir šis darbas man labai patiko. Aišku, reikėjo daug ko išmokti, ir esu labai dėkinga režisieriui Gediminui Šeduikiui už pamokas bei pastabas, taip pat – kolegoms už perduotą patirtį. Atsimenu, dirbau gal tik metus ar dvejus ir vykstant spektakliui teko stabdyti orkestrą, nes dirigentas per vadinamąją tamsią pertrauką, kai greitai keičiama scenografija, pradėjo groti antrą veiksmą, o scena neparuošta. Visokių dalykų nutinka... Yra pasitaikę, kad scenoje užstringa grindų platformos, kurios turi kilti ar leistis, arba ratas-žiedas, kuris sukasi su kitomis dekoracijomis, ir reikia greitai spręsti, ką daryti. Man atrodo, kad to, kaip staiga veikti netikėtose situacijose, mokomės ir šiandien. Daugiausia išmoko asmeninė patirtis. Būtų labai įdomu keistis profesine patirtimi su kolegomis iš kitų teatrų, dalintis ne tik sėkmingais sprendimais, bet ir iššūkiais bei jų išmoktomis pamokomis. Manau, kad toks bendradarbiavimas būtų naudingas ir padėtų nuolat tobulėti visiems.

Kokių žmogiškų savybių, jūsų patyrimu, labiausiai reikia spektaklių vadovui?

A. G.-Š.: Pirmiausia būtinas stiprus atsakomybės jausmas, nes nuo jo sprendimų ir veiksmų priklauso sklandus spektaklio vyksmas bei daugelio žmonių darbas. Taip pat labai svarbu preciziškumas, atidumas detalėms ir gebėjimas matyti bendrą vaizdą. Ne mažiau reikalinga lankstumas, komunikabilumas ir komandinis požiūris, nes tenka dirbti su labai įvairiais žmonėmis ir nuolat reaguoti į besikeičiančias situacijas. Šiame darbe itin svarbu išlaikyti šaltą protą, mokėti valdyti stresą ir greitai priimti sprendimus. Turbūt viena svarbiausių pamokų – net ir sudėtingose situacijose nepasiduoti panikai ir ieškoti sprendimo.

M. G.: Visų pirma reikia ramybės. Vykstant spektakliui gali atsitikti labai įvairių dalykų, bet spektaklių vadovas yra vienas tų žmonių, kuriems panikuoti tiesiog nėra kada. Reikia greitos reakcijos, atsakomybės, dėmesingumo ir gebėjimo vienu metu galvoti apie kelis dalykus. Man ne mažiau svarbu ir žmogiškumas. Vienas atlikėjas gali jaudintis, kitas gali būti pavargęs, dar kitam gal tiesiog sunki diena... Reikia gebėti tai jausti ir rasti būdą, kaip susikalbėti. Be to, dar būtinai pridėčiau humoro jausmą, be kurio teatre būtų kur kas sunkiau.

Nusiveskite šio pokalbio skaitytojus į savo darbo vietą spektaklių metu, dar iki jiems prasidedant, jau vykstant, uždangai nusileidus...

M. G.: Mūsų teatro repertuaras be galo įvairus, ir tai man labai patinka. Opera, operetė, miuziklas – kiekvienas spektaklis turi savo ritmą ir specifiką, tad negalima tiesiog ateiti ir veikti „autopilotu“. Prieš pradžią reikia žinoti, kad visi yra vietoje, visi pasiruošę, techninės tarnybos pasirengusios, ir apskritai galime pradėti spektaklį. O jam prasidėjus jau įsijungia visai kitas režimas. Seku partitūrą, sceną, žinau, kas vyksta šią sekundę ir kas turės įvykti po kelių akimirkų. Tuo metu galvoje vienu metu vyksta tikrai labai daug dalykų.

A. G.-Š.: Prieš repertuarinius spektaklius nemažai repetuojama repeticijų erdvėse su dalinėmis dekoracijomis ir kostiumų detalėmis. Scenoje repeticijų būna mažiau – dažniausiai viena ar dvi, priklauso nuo dalyvaujančių solistų sudėčių. Kai vyksta naujas pastatymas, darbo scenoje kur kas daugiau – repeticijos su visa scenografija gali trukti nuo savaitės iki dešimties dienų. Tą dieną, kai vyksta spektaklis, vadovai į sceną renkasi likus pusvalandžiui ar net dviem trims valandoms iki pradžios – tai priklauso nuo spektaklio sudėtingumo ir poreikio pasitikrinti techninius dalykus. Sudėtingesni techniniai keitimai, scenos platformų judėjimai ir panašūs elementai repetuojami prieš spektaklį. Dažnai techninius pasikeitimus repetuojame drauge su šviesų pasikeitimais – visus signalus iš eilės. Jeigu reikia, daromos korekcijos. Likus valandai iki spektaklio pagal poreikį vyksta trumpos solistų, šokėjų, mimanso artistų repeticijos scenoje. Likus pusvalandžiui iki spektaklio vadovai apeina užkulisius ir sceną, patikrina, ar viskas yra savo vietose, ar paruoštas rekvizitas, ar visuose monitoriuose matomas dirigentas. Visi užsideda ryšio priemones ir patikrina ryšį.

Spektaklio vadovo pultas dažniausiai būna dešinėje scenos pusėje – būtent čia spektaklio metu vyksta mano pagrindinis darbas. Kadangi pulto vietą galima keisti, atsižvelgiant į spektaklio poreikius, jis kiekvieną kartą gali stovėti šiek tiek kitoje vietoje. Priešais mane yra keli monitoriai, kuriuose matau sceną, dirigentą ir naktinės kameros iš viršaus transliuojamą vaizdą. Gongus, kuriuos girdi žiūrovai ir kurie kviečia užimti savo vietas, paleidžiu aš. Likus penkioms minutėms iki spektaklio visi artistai kviečiami užimti savo vietas scenoje ir orkestro ložėje. Pasibaigus spektakliui dažnai visi vieni kitus sveikina, aptaria, kokias užduotis pavyko įgyvendinti ir kur dar reikėtų tobulėti.

Pažvelkite bendrąja ir asmenine perspektyva atitinkamai į LNOBT ir KVMT meninę pasiūlą – kaip tai matote jūs, galvodamos apie patirčių įvairovę, skirtingą žiūrovų skonį, taip pat kokybinę kartelę?

A. G.-Š.: Manau, muzikinis teatras yra išskirtinis tuo, kad jame susijungia daug skirtingų meno sričių: muzika, teatras, scenografija, šviesa, kostiumai, choreografija. Kiekvienas žanras ir kiekvienas pastatymas turi teisę ieškoti savo kalbos ir savo žiūrovo. Man didžiausia prasmė būti šio kūrybinio proceso dalimi ir prisidėti prie to, kad scenoje gimtų vientisas reginys. Spektakliai, su kuriais dirbu, labai skirtingi – tiek muzikine kalba, tiek režisūriniais sprendimais, tiek estetika, tačiau mūsų darbo specifika išlieka ta pati. Vieni spektakliai labai paliečia vidų, kiti tampa ypatingi dėl nuostabaus kūrybinio proceso ir žmonių, su kuriais teko juos statyti, dar kiti verčia susimąstyti apie dalykus, apie kuriuos anksčiau nebuvai pagalvojęs. Būna ir tokių spektaklių, kurių niekaip neprisijaukini ir nelauki jų sugrįžtant į repertuarą.

M. G.: Man labai patinka, kad mūsų teatro repertuaras toks įvairus, todėl kiekvienas žiūrovas gali atrasti tai, kas atlieptų jo skonį. Vienam artimesnė operetė, kitam – miuziklas, trečiam – opera. Manau, kad tokia įvairovė yra viena iš mūsų teatro stiprybių. Jei kalbėčiau apie savo asmeninį santykį su muzikiniu teatru, man artimiausias žanras vis dėlto yra opera. Tai turbūt natūralu – esu baigusi operinio dainavimo studijas, todėl šį žanrą pažįstu ne tik iš spektaklių vadovo pozicijos, bet ir iš atlikėjų pusės. Operoje pirmiausia klausausi muzikos, orkestro, balsų, labai stipriai jaučiu muzikinę dramaturgiją. Galiu tą patį kūrinį girdėti daugybę kartų ir vis tiek atrasti jame ką nors naujo. Turbūt labiausiai žavi tas momentas, kai nesvarbu, koks žanras – opera, operetė ar miuziklas, – muzika, režisūra, scenografija, šviesa ir atlikėjai vieną vakarą tiesiog „sukrinta“ į savo vietas. Tada užplūsta tikrasis teatro jausmas.

Kas jums kelia nerimo virpulį, galbūt baugina, jaučiate, kur reikia patobulėti? Ir kas teikia daugiausia džiaugsmo ir malonumo?

A. G.-Š.: Net ir šiandien didžiausią pagarbų jaudulį kelia nauji pastatymai ir didelės koprodukcijos, nes jos primena, kad šiame darbe mokytis tenka nuolat. Viena rimčiausių, sudėtingiausių ir palikusių gilų įspaudą mano profesiniame kelyje yra Giacomo Puccini operos „Turandot“, režisuotos Roberto Wilsono, koprodukcija. Dirbdama pastatymo metu maniau, kad esu dar nepakankamai pasirengusi. Jaučiau didelę įtampą, bet tai itin vertinga patirtis, kuri profesiškai užaugino. Pastatymo komandos precizika iškėlė kokybės kartelę į naują lygį ir parodė kryptį, kuria turėtume judėti. Pamenu, kaip per repeticijas režisierius mane mokė „kvėpuoti“, kai turiu duoti tamsos komandą šviesoms. Įprastai tamsa yra lygiagreti su muzikos pabaiga, o šiame spektaklyje, pasibaigus muzikai, dar akimirką reikia palikti paskutinį scenos vaizdą. Prireikė nemažai repeticijų, atrodytų, tokiam mažam dalykui, kad pajausčiau tai, ko nori režisierius. Tikiu, kad rezultatas palieka žiūrovams įspūdį.

Taip pat ryškiai įsiminė „Manon“ spektaklis. Vienoje vietoje solistė dainuoja ariją maždaug trijų metrų aukštyje, rankoje laikydama trosą su balionais. Tam tikru momentu ji turi žengti žingsnį, o aš duodu komandą pradėti jos nusileidimą. Šis momentas kelis kartus repetuojamas prieš spektaklį. Tąkart solistė šiame spektaklyje dainavo pirmą kartą, o ilga suknelė buvo taip susisukusi, kad iš savo pozicijos neteisingai įvertinau situaciją: atrodė, jog reikiamas žingsnis jau žengtas, nors taip nebuvo. Kadangi ne visada matau solistų kojas, susidarė tokia situacija, jog solistei teko greitai sureaguoti. Laimė, atlikėjai visada yra apsaugoti, tačiau streso buvo daug.

Didžiausią džiaugsmą man teikia akimirkos, kai po ilgo ir intensyvaus darbo spektaklis įvyksta sklandžiai, o didžiulės komandos pastangos susijungia į bendrą visumą. Paradoksalu, bet kartais geriausias įvertinimas spektaklio vadovui yra tai, kad žiūrovas nė neįtaria, kiek daug darbo ir netikėtų situacijų liko nematomų užkulisiuose. Vadinasi, reginio stebuklas įvyko.

M. G.: Kai spektaklis jau repertuare – darbas nesibaigia. Keičiasi atlikėjai, aplinkybės, atsiranda įvairių netikėtumų, bet spektaklis vis tiek turi vykti. Prisimenu vakarą, kai prieš spektaklį taip rimtai sutriko technika, kad vienu metu iš tikrųjų nežinojau, ar apskritai sugebėsime pradėti spektaklį. O jeigu pradėsime – ar pavyks jį užbaigti? Jau nekalbu apie iššūkius, kurie tą vakarą mūsų laukė paties spektaklio metu. Va tada tikrai pajunti, ką reiškia atsakomybė. Bet tokioje situacijoje neturi laiko panikuoti. Tiesiog sprendi vieną problemą po kitos. Ir labai stipriai pajunti, kiek daug reiškia komanda. Žiūrovas idealiu atveju net nežino, kokia maža drama vyksta kitoje uždangos pusėje. O kai po tokio spektaklio galiausiai nusileidžia uždanga – jausmas ypatingas. Atsikvepi ir pagalvoji: na va, padarėm! Su kiekviena situacija atsiranda daugiau patirties ir pasitikėjimo savo sprendimais. Bet kartu supranti, kad teatre niekada negalėsi kontroliuoti absoliučiai visko. Gal dėl to jis ir yra toks gyvas.

Kaip žvelgiate į prasidėjusį sezoną?

A. G.-Š: Labai norisi, kad ir naujajame sezone pavyktų išlaikyti aukštą meninę kartelę, toliau augti, tobulėti ir atrasti ką naujo. Tikiuosi, netrūks įdomių kūrybinių susitikimų, drąsių idėjų ir stiprių muzikinių patirčių, kurios įprasmintų visų prie spektaklių kūrimo prisidedančių žmonių darbą.

M. G.: Žvelgiu su šiek tiek jaudulio, nes kiekvienas sezonas reiškia naujus spektaklius, naujus žmones, naujas situacijas ir naujus iššūkius. Man labai patinka tas momentas, kai po vasaros teatras vėl pradeda gyventi. Susirenka kolektyvas, prasideda repeticijos, visur ima pulsuoti gyvybė. Mums tai reiškia ir labai intensyvų laiką, bet turbūt dėl to ir mėgstu teatrą. Labiausiai norėčiau, kad sezonas būtų įvairus, kokybiškas, gyvas ir teatrą gausiai lankytų publika. Kad ir kiek repetuotume bei ruoštumės, kiekvieno spektaklio išsipildymą vainikuoja žiūrovai.

Ką norėtumėte pasakyti skaitytojams, kurie sugrįžta į teatrų sales pasiilgę gyvo meno stebuklo.

A. G.-Š: Labai kviečiu domėtis, kokius renginius ir spektaklius siūlo mūsų šalies teatrai bei koncertų salės, ir neatidėlioti apsilankymo juose. Nusprendus apsilankyti linkiu leisti sau būti čia ir dabar – trumpam pamiršti kasdienius rūpesčius ir pasinerti į gyvo meno patirtį. Linkiu išgyventi naujas emocijas, dalintis įspūdžiais su draugais ir artimaisiais. Linkiu, kad apsilankymas teatre taptų tikra švente sielai. O tiems, kurie sako „buvau kartą operoje prieš daugelį metų ir man nepatiko“, norėčiau palinkėti pabandyti dar kartą. Galbūt būsite maloniai nustebinti.

M. G.: Kviečiu visus į teatrą! Neįmanoma sutalpinti į jokį įrašą ir perteikti per ekraną tai, ką turi gyvas atlikimo menas, išpildomas scenoje. Kiekvienas spektaklis yra truputį kitoks. Net jeigu scenoje tie patys žmonės, grojama ta pati muzika ir sakomi tie patys žodžiai, tas vakaras daugiau niekada nepasikartos visiškai taip pat. Netgi mums, teatre praleidžiantiems labai daug laiko, tebėra ypatinga akimirka, kai salėje užgęsta šviesos, suskamba pirmieji orkestro garsai ir prasideda spektaklis. Turbūt dėl to mes ir grįžtame į teatrą. Sugrįžkite ir jūs – labai laukiame! – nes be žiūrovų teatras nebūtų teatras.

Dėkoju už pokalbį.