Akordeonininkas Tadas Motiečius: „Piazzollos neįmanoma dukart pagroti vienodai“

„Pagroti dažną Ástoro Piazzollos kūrinį techniškai nėra sudėtinga. Tą galėtų daryti akordeoną valdyti išmokęs vaikas. Bet pagroti jį TAIP, kaip reikia – jau kas kita“, – sako vienas ryškiausių Lietuvos akordeonininkų Tadas Motiečius. Jis turi galvoje emocinius šio genialaus argentiniečių kompozitoriaus darbų sluoksnius, kuriuos atskleisti reikia brandos. Tą jis pabandys parodyti lapkričio 11-ąją Nacionalinėje filharmonijoje, kur su Valstybiniu Vilniaus kvartetu atliks Piazzollos „Penkias tango impresijas“.        

Šis įspūdingas kūrinys taps finaliniu pagal jį – „Penkios tango impresijos“ – pavadinto koncerto akcentu. „Vaikystėje, paauglystėje nemėgau Piazzollos. Galima sakyti, jį iš naujo atradau prieš kokį dešimtmetį, pats jau paragavęs gyvenimo. Dabar šio kompozitoriaus muziką tenka atlikti dažnai. Ypač – beprasidedant šventiniam laikotarpiui“, – sako žinomas atlikėjas ir pedagogas T. Motiečius.

Su Valstybiniu Vilniaus kvartetu – pirmasis smuikas Dalia Kuznecovaitė, antrasis Algirdas Šochas, altas Kristina Anusevičiūtė ir violončelė Viktoras Rekalo – jis atliks ir Vokietijoje kuriančios kompozitorės Dianos Čemerytės kūrinį „Jahre ohne Mozart“ – „Metai be Mozarto“. O pirmojoje koncerto dalyje skambės tik styginių atliekami suomių klasiko Jeano Sibelijaus ir norvego Edvardo Griego styginių kvartetai.

Bet kodėl kalbėdami apie koncertą vis gręžiamės į Ástorą Piazzollą, o nemaža dalis publikos, be abejonių, labiausiai lauks jo temperamentingosios siuitos? Apie šio kompozitoriaus ir jo muzikos fenomeną akordeono repertuare ir šnekamės su repeticijų bei paskaitų Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje bei Balio Dvariono muzikos mokykloje maratone besisukančiu T. Motiečiumi.

Tadai, kuo ypatingas šis Argentinos kompozitorius, kad jo muzika – tokia uždeganti, paveiki net santūriai lietuvių publikai?

Nesu Piazzollos ekspertas ar biografijos smulkmenų žinovas, tačiau plačiai žinoma, kad jo kelias į viršūnę buvo nelengvas. Apie tai jis yra net kūrinių parašęs. Piazzolla, kaip ir daugelis genijų, nebuvo anksti įvertintas, net šiek tiek nuskriaustas: ilgai susidūrė su savo muzikos atmetimu tiek tradicinio tango gerbėjų, tiek dalies akademinės aplinkos, bet galiausiai tapo tarptautiniu mastu pripažintas būtent dėl to, kad sukūrė savitą, žanrų ribas peržengiančią muziką.

Didžiausias šio genijaus nuopelnas tai, kad tradicinį tango jis sujungė su džiazu, pridėjo klasikinės muzikos formų ir sukūrė vadinamąjį tango nuevo – naująjį tango. Pagal šią muziką ne šokama – jos tik klausomasi. Tą lėmė ir muzikos studijos Paryžiuje, ten sutikta žymi kompozicijos pedagogė Nadia Boulanger.

Apie 1954-uosius Paryžiuje atsidūręs Piazzolla skleidėsi kaip talentingas kompozitorius, jam sekėsi viskas – polifonija, kontrapunktai, simfoninė kūryba. Sklando legenda, kad tai, ką parašė geriausio, jis atnešė Boulanger. Viena garsiausių XX amžiaus muzikos pedagogių peržvelgusi kūrinius pakomentavo, kad studentas puikiai išmano kontrapunktus, Stravinskį, Debussy, Ravelio instrumentuotes, bet ar pats žino, kas jis yra išties? Kur jo esybė? „Parodyk, kas tu“, – paprašė ji. Piazzolla paėmė bandoniją ir užgrojo savas tango improvizacijas. „Štai čia yra Piazzolla. Užmiršk, ką darei. Grok savo muziką“, – maždaug taip pasakė dėstytoja. Jau iki tol jis buvo parašęs nemažai simfoninės muzikos, įdomių opusų. Ypač – jaunystėje. Bet, pastūmėtas tokios garsenybės, įgavo daugiau pasitikėjimo ir ėmė puoselėti savitą stilių. Dėl to mes dabar turim vienintelį ir nepakartojamą Ástorą Piazzollą.

O kaip pristatytum „Penkias tango impresijas“ – penkių dalių kūrinį, kurį dabar repetuoji?

„Penkias tango impresijas“ ištiko daugelio populiarių kūrinių likimas. Beje, panašus į paties jo autoriaus. Nuo per dažno atlikimo muzika kažkuria prasme pasidaro nuvalkiota, purvina – taip nutinka, kai ją per dažnai atlieka žmonės, kurie geriau to nedarytų. Mano mokytojas mėgdavo sakyti apie Mozartą: „Jį groja arba pirmų klasių mokiniai, arba genialūs atlikėjai.“ Kai vieno autoriaus muzikos imasi visi nuo pradinukų iki virtuozų, ji nugrojama. Taip nutinka kūriniams, kurie techniškai ne per sunkiausiai atliekami, priimtini publikos ausiai.

Piazzolos „Penkių tango impresijų“ muzika yra beprotiškai gili. Tokia, kokia yra išties, ji pasiduoda ne bet kam. Aš pats, kadaise nemėgęs Piazzollos, jo ėmiausi, kai jau buvau baigęs studijas, įgijęs brandos: kai galėjau rimčiau perprasti kūrinį, suvokti muziką, kokią emociją šis žanras turi.

Šis kūrinys – paskutinis, kurį su garsiuoju „Kronos“ kvartetu grodamas bandonija 1989 metais Niujorke įrašė pats Piazzolla. Prieš tai jam buvo atlikta sudėtinga širdies operacija – situacija buvo labai rimta, kompozitorius bendravo jau ne tik su šiuo pasauliu, tačiau po gydymo atsigavo ir labai greitai parašė „Penkias tango impresijas“. Pagrindinis pirmos dalies „Asleep“ („Miegant“) ritmas labai panašus į širdies ar likimo dūžius. Tai kažkuo primena paskutinius kitų didžiųjų kompozitorių kūrinius. Antra dalis „Loving“ („Mylint“) išsiskiria greitesne melodija, bet baigiasi vėl tokiais pat „bum-bum“. Trečia dalis apibūdinama šiais laikais mėgstamu terminu „Anxiety“ („Nerimas“): greita, veržli muzika, nesibaigiantys harmoniniai pokyčiai, kampuotas ritmas. Dalis tikrai nerimastinga. Ketvirtos dalies pavadinimas – jau ne angliškas, o ispaniškas: „Despertar“. Man anksčiau jis asocijavosi su desperacija, kol nesužinojau, kad tai – „Prabudimas“. Ten nuobodžiai gal šimtą kartų kartojasi ta pati keturių natų melodinė seka, panašiai kaip Beethoveno „Likimo“ simfonijoje. Siuita baigiasi dalimi, kurią iš kompozicinės pusės galima pavadinti fuga. Tai – „Fear“ („Baimė“).

Beje, kūrinį XX amžiaus pasaulinės žvaigždės „Kronos“ kvartetas su Piazzolla įrašė beveik nerepetavę, kone iš pirmo karto. Kvarteto muzikantai yra sakę, kad tai buvo turbūt trumpiausias įrašas jų gyvenime.

Ar akordeonininkui tai – sunkus kūrinys?

Kalbant apie atlikimo techniką – visiškai ne. Tačiau kad kūrinys skambėtų taip, kaip turėtų, reikia sudėti visus emocinius sluoksnius ir potekstes. Gal dėl to, kaip jau minėjau, Piazzollos muziką atradau vėliau, kai pats ieškojau savęs, savo balso, kas man išties patinka. Tada pasinėriau ne tik į akademinę muziką. Šį pasirinkimą išprovokavo ir koncertinė veikla, ir kai kurie kolegos, minimalus prisilietimas prie džiazo, spektaklių teatre, kur tekdavo improvizuoti. Piazzollos, gink Dieve, negalima groti taip, kaip parašyta. Jo muzika – vien tik improvizacija, grojant svarbu sekti emocinę būseną, nors galbūt daug kas, žvelgiant iš akademinės pusės, būna neteisinga, nešvaru, bet tai – privalomi Argentinos gatvėse, prastos reputacijos klubuose atsiradusios muzikos prieskoniai. Sterilumo ten, kur virė palaidas gyvenimas, būti negali. Apskritai ir kitus autorius mes kartais taip sudvasiname, kad jų muziką atliekame pernelyg formaliai, per mažai emocionaliai. To tikrai negirdėsite, kai Piazzollą grosiu su puikiais scenos partneriais – Valstybiniu Vilniaus kvartetu.

O kuo skiriasi tavo, kaip solisto, vaidmuo, kai groji su orkestru ir kvartetu?

Skiriasi labai stipriai. Visų pirma, orkestrui vadovauja dirigentas. Nuo jo aš, nors ir solistas, taip pat būnu priklausomas. Su kvartetu taip nėra. Čia aš iš principo turiu prisiimti vadovavimą – galiu diriguoti kūnu, emociją perduoti ranka. Bet kartais sąmoningai to nedarau, nes nenoriu užgožti kolegų. Bendras grojimas būna tarsi pokalbis, kur keturi muzikantai kvėpuoja vienu ritmu, o solistas, šiuo atveju akordeonistas, atlieka savo funkciją. Ir jų visų muzika turi susijungti į vieną. Tai – įdomu, ypatinga, nes styginių kvarteto ir akordeono ansamblis nėra dažnas.

Ar grodamas Piazzollą dar atrandi ką nors naujo?

Taip – kiekvieną kartą. Kadangi tai – improvizacinė muzika, scenoje nuolat vyksta kūrybos procesas. Kūriniai parašyti emocingo kompozitoriaus, jie ir skamba emocingai. O kaip konkrečiai, priklauso nuo tos dienos nuotaikos, savijautos. Visuotinai pripažįstama, kad muzika – gydantis dalykas, tad ir jausmas, kokį perduodi, vienaip ar kitaip paveikia klausytoją. O Piazzollos muzika – kaip sužeista ir gydytojų susiūta jo širdis – paliečia visus. Ir jos neįmanoma kelis kartus pagroti vienodai. Beje, Piazzolla mirė 1992-aisiais, iki tol jo muzika didelėse salėse buvo vangiai grojama ar išvis ten neskambėdavo. Tikroji šlovė, kaip dažnai nutinka didiesiems, atėjo po mirties. Vienas įtakingų muzikų, atvedusių Piazzollą į klasikinės muzikos sales, buvo Gidonas Kremeris su savo orkestru.

Piazzolla nuėjo nelengvą kelią, kol tango muzikai atsivėrė prestižinių salių durys. Panašiai nutiko ir tavo pasirinktam instrumentui – jis ilgai laikytas daugiau užstalės pasilinksminimo priemone.

Savo laiku vertę įrodyti tekdavo kiekvienam instrumentui, ypač – „jaunesniam“. Tas kelias priklauso nuo jo ambasadorių – kompozitorių, atlikėjų, kaip jie rimtai žiūri į darbą. Dabar savo burbule visiškai nejaučiu, kad akordeonas būtų nuskriaustas, bet nepamiršau, kad už tai turiu dėkoti profesiniams tėvams, seneliams ir proseneliams, nuveikusiems didelius darbus. Ypač – Europoje. Dabar natūralu akordeoną matyti filharmonijoje kaip solistą, o dar prieš penkiasdešimt metų tai buvo neįsivaizduojama. Užtat mano kartai ir jaunesniems reikia neužmigti ant laurų, kantriai dirbti ir nepriimti populiarumo kaip kažkokios duotybės.

Papasakok, kaip programoje atsirado ir kitas kūrinys akordeonui su kvartetu – Dianos Čemerytės „Jahre ohne Mozart“?

Kai kur nors internete pamatau šiuolaikinės muzikos akordeonui įrašą, visada atkreipiu dėmesį, nes tai – palyginti reta. Prieš kelerius metus susirašėme, pasidžiaugiau, kad įdomi jos kūryba. D. Čemerytė gyvena Vokietijoje, ten yra grojama ir leidžiama. Kompozitorė pasiūlė, kad Muzikos informacijos centras išleistų jos natas, jos „Jahre ohne Mozart“ prieš dešimtmetį atliko Čiurlionio kvartetas su akordeonininku Raimondu Sviackevičium. Paskui mano ryšys su ja nutrūko. Galiausiai ieškodamas kūrinio akordeonui ir styginių kvartetui vėl atradau „Jahre ohne Mozart“ ir sulaukiau pasiūlymo jį atlikti. Įdomu: su originaliomis Mozarto citatomis persipina daug šiuolaikinių kompozicijos priemonių, akordeonas, kuris čia naudojamas ir kaip perkusinis instrumentas, su kvartetu puikiai dera. Garsų avilys taip gaudžia, kad kartais klausant sunku suprasti, groja kvartetas ar visas orkestras. Stengsimės šį kūrinį atlikti kuo įdomiau, programoje jis tikrai bus išskirtinis.