Velniop tą Kupidoną!

Baigiamojo Tarptautinio senosios muzikos festivalio „Banchetto musicale“ koncerto pavadinimas „Muera Cupido“ tiesiogiai išvertus iš ispanų kalbos reikštų „Te Kupidonas miršta“, tačiau ši retorinė figūra turi teigimo per neigimą atspalvį: kai kankinama užsitęsusių meilės kančių siela sušunka „Velniop tą Kupidoną!“ arba ką nors panašaus, bet toli gražu neišsivaduoja iš meilės pančių. Spalio 22 d. koncertavęs ansamblis „Accademia del Piacere“, vadovaujamas Fahmi Alqhai, ir sopranas Núria Rial iš Ispanijos šiuo išraiškingu pavadinimu įvardijo ispanų baroko teatro muzikos programą. O kas gali būti svarbiau baroko muzikinėje scenoje, jei ne meilė? Programoje skambėjo XVII–XVIII a. sarsuelas (t.y. ispaniškąsias operas) kūrusių kompozitorių Sebastiáno Duróno, José de Nebros, Francisco Guerau, José de Torreso muzika bei vienas italų autoriaus Giovanni Bononcini, laikyto Georgo Friedricho Händelio konkurentu Londone, kūrinys. Visuma leido išgirsti mums menkai žinomą ispanų baroko muziką.

Išsyk verta paminėti, kad koncertas vyko iki tol „Banchetto musicale“ nebandytoje, o ir sostinės melomanams naujoje Pirklių klubo salėje. Ši subtiliai dekoruota 1913 m. pastatyto istorinio namo erdvė pasirodė esanti itin tinkama kameriškesniam muzikos vakarui ir labiau mažesnėms, nei didelėms erdvėms skirtai baroko muzikai.

Koncerto klausytojai turėjo puikią progą ne tik išgirsti, bet ir pamatyti barokinius instrumentus. Nepaprastai išraiškingai ir su dideliu užsidegimu grojo ansamblio „Accademia del Piacere“ nariai: Rodney Prada (kvintonas), Rami Alqhai (violonė), Johanna Rose (viola da gamba), Carlesas Blanchas (barokinė gitara), Javieras Núñezas (klavesinas), Fahmi Alqhai (kvintonas, viola da gamba). Jau nuo pat pirmo kūrinio, Guerau „Pavanos“, ansamblis klausytojus įvedė į jaudinančią ir jausmingą ispanų baroko muzikos nuotaiką. Dažnai kartojama metafora, kad muzika – tai universali kalba, kuriai nereikia vertimo. Ji neretai ginčijama, nes kiekvienas stilius vis dėlto turi savo niuansų, kurių išmanymas padeda jį suprasti. Klausantis „Pavanos“ ir kitų koncerto kūrinių neapleido įspūdis, kad baroko muzika su joje tikslingai koduotais afektais turėjo ambicijų tapti universalia kalba (pagal afektų teoriją, muzika turi sužadinti ir vaizduoti konkrečias žmogaus emocines būsenas) ir, reikia pripažinti, bent iš dalies ši ambicija įgyvendinama. Tikrai nebuvo būtina suprasti žodžių ar skaityti pristatymo informacijos, kad pagautum atliekamų vokalinių kūrinių nuotaiką arba instrumentinių pjesių charakterį ir pajustum jų poveikį.

Ne veltui „Accademia del Piacere“ laikomas vienu ryškiausių ispanų senosios muzikos ansamblių, visiškai pateisinantis savo pavadinimą, kuris lietuviškai reiškia „Malonumų akademija“. Tačiau šie malonumai – tai ne tik emocijų šėlsmas, į kurį atlikėjai įtraukia klausytojus, bet ir interpretuojamos muzikos subtilybių bei niuansų išryškinimas, leidžiantis mėgautis tiek kūriniais, tiek atlikimu. Už programą „Muero Kupido“ ansamblis kartu su Núria Rial 2020 m. pelnė „Opus Klassik“ prizą. Taip pat „Accademia del Piacere“ apdovanotas „Choc de Classica“ (Prancūzija), „Prelude Award“ (Nyderlandai) ir GEMA prizu geriausiam ispanų baroko ansambliui. Jis yra koncertavęs Berlyno filharmonijoje, Vienos „Konzerthaus“, Hamburgo „Elbphilharmonie“, Madrido nacionalinėje auditorijoje, Lisabonos Gulbenkiano fondo salėje ir kitur.

„Banchetto musicale“ koncerte „Accademia del Piacere“ taip pat atliko improvizuotas xácaras ir folías (ispanų šokius, kaip supratau), o ansamblio vadovas Alqhai – savo aranžuotes „Marionas“ ir „Canarios“. Beje, jis pristatomas kaip vienas ryškiausių violos da gamba atlikėjų pasaulyje. Sevilijoje gimęs siro ir palestinietės šeimoje, Alqhai įkūnija Viduržemio jūros regiono kultūrų dialogą. Ankstyvąją vaikystę jis praleido Sirijoje, kur ir pradėjo mokytis muzikos. Studijas tęsė Sevilijoje, vėliau studijavo Bazelio „Schola Cantorum“ ir Lugano konservatorijoje. Alqhai yra seniausio ir svarbiausio senosios muzikos festivalio Ispanijoje – Sevilijos senosios muzikos festivalio FeMAS – meno vadovas.

Su ansambliu pasirodžiusi sopranas Núria Rial pakerėjo lengvu, itin muzikaliu ir technišku dainavimu bei skaidriu, atliekamiems kūriniams tinkamu balso tembru. Pirmiausia išgirdome jos atliekamą rečitatyvą ir ariją „Yo hermosísima Ninfa“ („Aš, pati gražiausia nimfa“) iš Durónui ir Torresui priskiriamos sarsuelos „El imposible mayor en amor le vence Amor“ („Amūras įveikia didžiausią neįmanomybę meilėje“), toliau skambėjo arietė „Quantos teméis al rigor“ („Jūs, kurie bijote sunkumo“) iš Duróno sarsuelos „Las nuevas armas de amor“ („Nauji meilės ginklai“) ir „Sosieguen, descansen“ („Nusiramink, pailsėk“) iš to paties autoriaus sarsuelos „Salir el amor del mundo“ („Meilė, kylanti iš pasaulio“). Solistė balsu meistriškai išryškino įvairias kūrinių nuotaikas – žaismingumą, švelnią lyriką ir šviesų liūdesį, juvelyriškai tiksliai išvingiuodama ir ispaniško charakterio, lengvą lyg nėrinio raštai, muzikinę ornamentiką. Kiek kitokio charakterio buvo Bononcini arija „Pastorella che tra le selve“ („Piemenėliai, kurie tarp miškų“), tačiau ir jos grožį kūrė tiksliai ir lengvai išdainuoti detalūs pagražinimai. Išplėtotoje Nebros arijoje „Adiós, prenda de mi amor“ („Sudie, mano meilės brangenybe“) iš kelių autorių sukurtos operos „Amor aumenta el valor“ („Meilė augina narsą“) dainininkė pasiekė ir jaudinantį dramatišką gylį, o koncerto pabaigoje nuskambėjo temperamentingas Nebros fandangas „Tempestad grande, amigo“ („Didelė audra, mano drauge“).

Nors Núriją Rial Vilniuje girdėjome bene pirmą kartą, Europos senosios muzikos scenoje tai gerai žinomas vardas. Jutube galima rasti jos įrašų su žymiuoju kontratenoru Philippe’u Jaroussky ir kitais garsiais atlikėjais. Ji yra bendradarbiavusi su dirigentais René Jacobsu, Ivánu Fischeriu, Trevoru Pinnocku ir daugeliu kitų, dainuoja įvairiuose festivaliuose – Zalcburgo, Liucernos, Leipcigo „Bachfest“, pasirodo su įvairiais senosios muzikos ansambliais: „Akademie für Alte Musik Berlin“, „Bach Stiftung St. Gallen“, „Balthasar Neumann Ensemble“, „Il Giardino Armonico“, „Les Musiciens du Louvre“, „Orchestra of the Eighteenth Century“ ir daugeliu kitų. Dainavo Briuselio „La Monnaie“, Berlyno „Staatsoper Unter den Linden“, Paryžiaus „Théâtre des Champs-Élysées“, Madrido „Teatro Real“ ir kituose teatruose. Dainininkė yra išleidusi daugiau nei 30 albumų, 2009 m. ji sudarė išskirtinę įrašų sutartį su „Sony Classical“. Jos įdainuoti įrašai pelnė apdovanojimą „Orphée d’Or“, „Echo Classical Music“ prizus.

Pažintis su ispanų baroko muzika padarė labai gerą įspūdį. Pirklių salė taip pat tapo maloniu atradimu – salės akustika netrukdė mėgautis subtiliausiomis atlikimo detalėmis. Tik matomumas tradiciškai tokio tipo koncertams buvo ribotas. Labai laukiu, kada senosios muzikos „industrija“ Lietuvoje apskritai pasieks tokį lygį, kai galės pasiūlyti klausytojams komfortišką amfiteatrinio tipo žiūrovų salės infrastruktūrą. Juk smagu ne tik girdėti, bet ir matyti.