Alexanderis Paley apie Felixo Mendelssohno muzikos koncertus: kamerinė muzika yra tarsi japoniškasis ikebana menas

Įžymusis pianistas Alexanderis Paley kartu su scenos partneriais – smuikininku Raimondu Butvila, violončelininku Marium Dominyku Sakavičium ir klarnetininku Karoliu Kolakausku – lapkričio 6 ir gruodžio 11 dienomis skiria du koncertus iškilaus romantizmo epochos kompozitoriaus Felixo Mendelssohno-Bartholdy kamerinei kūrybai. Apie koncertų, vyksiančių Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejuje, aktualumą, monumentalius užmojus, kompozitoriaus asmenybę, kamerinės muzikos ir japoniškų tradicijų sąsajas kalbėjomės su pianistu Alexanderiu Paley.

Kuo Felixo Mendelssohno muzika aktuali šiandien?

Didžiųjų genijų muzika yra aktuali visuomet, ji neturi ryšio su konkrečia diena ar laiku. Klausytojai šios muzikos klausymui turi būti pasiruošę – apie ją skaitę, jos klausę, o koncertas leidžia žinias gilinti, interpretuoti. Mendelssohno, kaip ir Roberto Schumanno, Johanneso Brahmso, Franzo Schuberto, Carlo Maria von Weberio bei kitų muzikoje slypi romantizmo epochos esmė. Žinoma, aklą laikmečio idėjų skirstymą epochomis laikau kelio ženklais, skirtais mums tarp jų nepasimesti. Juk būtų keista teigti, kad baroko ar klasicizmo kompozitoriai – Johannas Sebastianas Bachas ar Josephas Haydnas – neturėjo romantinių idealų! Šie idealai paprasčiausiai reiškia, kad tikime kažkuo aukščiau už mus.  

Jūsų koncertinėje ir kūrybinėje veikloje gausu monumentalių ciklų – „Šubertiada“, „Mozartiana“ ir kitų. Kas skatina į muziką žvelgti „iš esmės“?

Taip, per penkerius gyvenimo Lietuvoje metus kartu su scenos partneriais parengėme Schuberto, Brahmso, Wolfgango Amadeus Mozarto, Ludwigo van Beethoveno kamerinės muzikos ciklus. Juose mane labiausiai žavi visų metų trukmės pasinėrimas į vieno kompozitoriaus muziką, tiesiog gyvenimas juo, kuris skatina gilintis bei suprasti vis daugiau ir daugiau.

Ar šios savybės – visapusiškas pažinimas ir monumentalumas – būdingi ir Jūsų asmenybei?

Nė nežinau ką apie save pasakyti – manau, kad žmonės turi perprasti mane iš mano grojimo. (Šypsosi.)

Kokia buvo Felixo Mendelssohno asmenybė?

Apie ją galime sužinoti iš knygų, bet svarbiausia – iš jo muzikos. Felixo senelis buvo garsus vokiečių ir žydų filosofas Moses Mendelssohnas, tėvas – bankininkas, filantropas Abrahamas Mendelssohnas-Bartholdy. Įdomu, jog būdamas septynerių, Felixas buvo pakrikštytas, po kelerių metų – ir jo tėvai dėl socialinių priežasčių. Vis dėlto vyrauja įsitikinimas, kad Felixo asmenybė buvo saulėta, džiugi, tačiau, kaip manoma, jis mirė dėl sudaužytos širdies po to, kai jo mylimoji tuometinė Švedijos primadona Jenny Lind atsisakė už jo tekėti. Man asmeniškai Felixo asmenybė buvo perdėm renesansiška, juk jis atgaivino Bachą! Kai grojau „Gewandhaus“ koncertų salėje Leipcige, kurios muzikos vadovu buvo Felixas, mačiau daug jo koncertų afišų – koncertai trukdavo po daugiau nei tris valandas, būdavo trijų dalių. Žmonės neskubėjo, ateidavo į koncertus klausytis. Tad galime daug perskaityti, tačiau tai tik papildo muzikos klausymą. Visi turime skirtingas ausis ir girdime skirtingai – didi muzika mums kalba tai, kas arčiausiai širdies, ir tai yra fenomenalu.

Artėjančių dviejų koncertų cikle skambės Felixo Mendelssohno sonatos smuikui, violončelei ir klarnetui bei vieninteliai du jo sukurti fortepijoniniai trio iš skirtingų jo neilgo, 38-erių metų, gyvenimo tarpsnių. Kaip jie atskleidžia kompozitoriaus kūrybinį stilių?

Jo sonatos smuikui yra retai atliekamos, tačiau – be reikalo. Ankstyvojoje Sonatoje smuikui f-moll, op. 4 (1823) girdėti kompozitoriaus jaunystės eksperimentai, kitą, skambėsiančią koncerte, F-dur (1838), atrado garsusis smuikininkas Yehudi Menuhinas ir ją redagavo. Žinoma, garsiausi yra jo fortepijoniniai trio, kurių kiekviena nata yra šedevras, tačiau tai galima pasakyti ir apie visą Felixo Mendelssohno muziką – jis buvo genijus.

Ciklo scenos partneriai – Raimondas Butvila, Marius Dominykas Sakavičius ir Karolis Kolakauskas – skirtingų kartų atstovai. Kaip manote, ką tai ciklui suteikia?

Kamerinė muzika man yra labai įdomi, nors, turiu pripažinti, iš jos vis dar mokaus ir tikiuosi, jog man gerai sekasi. (Šypsosi.) Jos perpratimas man padeda ir grojant solines programas bei koncertus su orkestru. Kamerinė muzika yra tarsi japoniškasis ikebana – senovinis gėlių komponavimo menas. Kiekvienas dalyvis procese turi būti geriausia savo versija ir jų skirtumai virsta gražia gėlių puokšte. Taigi skirtingos kartos čia nieko nereiškia – tik tiek, kad meldžiamės tam pačiam Dievui.

Koncertai vyks išskirtinėje erdvėje – Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejuje. Kaip ją pasirinkote?

Iš dalies pasirinkimą lėmė tiek Felixo Mendelssohno ryšys, tiek tai, kad pats esu žydas. Šis muziejus – nuostabus, turintis puikią paveikslų kolekciją. Tikiu, kad dailė ir muzika vienoje aplinkoje gali sukurti ypatingas menines patirtis. 

Dėkoju už pokalbį ir linkiu puikių koncertų!