Michaelo Gordono „Kelionės vadovas į Nikaragvą“ vainikuos penktąjį Josepho Achrono muzikos festivalį
Šiemet rekordinį koncertų skaičių surengęs tarptautinis Josepho Achrono muzikos festivalis subūrė Lietuvos ir užsienio atlikėjus, kvietė atrasti retai skambančius kūrinius ir dovanojo klausytojams daug įsimintinų muzikinių patirčių. Per penkerius metus iš nedidelio koncertų ciklo išaugęs festivalis šiandien jau turi savitą meninį veidą, tradicijas ir vis gausėjančią publiką.
Artėjant paskutiniams jubiliejinio festivalio koncertams, su meno vadovais Glebu Pyšniaku ir Dalia Dėdinskaite kalbamės apie penkerių metų kelią, šiltą publikos priėmimą, augančias ambicijas ir festivalio finalą. Šiemet jį vainikuos amerikiečių kompozitoriaus Michaelo Gordono kūrinys „Kelionės vadovas į Nikaragvą“ – jautrus muzikinis pasakojimas apie šeimos istoriją, migraciją, atmintį ir žmogaus ryšį su savo šaknimis.
Kuo šiandieninis Josepho Achrono festivalis skiriasi nuo to, kurį organizavote prieš penkerius metus?
Prieš penkerius metus, kai pradėjome organizuoti Josepho Achrono festivalį, tai buvo dar gana nedidelis renginys, kurį veikiau galėjome vadinti koncertų ciklu. Šiandien festivalis gerokai išaugo – ne tik koncertų skaičiumi, bet ir programų įvairove, jų meniniu turiniu bei jose dalyvaujančiais atlikėjais.
Per šiuos penkerius metus festivalis įgavo aiškų meninį veidą, savitą koncepciją, sukūrė savo istoriją ir tradicijas. Ypač džiugu, kad penktajam, jubiliejiniam festivaliui pavyko suburti puikius atlikėjus ir pristatyti programas, kurias Lietuvos koncertų salėse išgirstame nedažnai. Nemaža dalis jų rengiamos specialiai festivaliui ir retai kartojamos, todėl kiekvienas koncertas suteikia progą atrasti ką nors naujo.
Turbūt labiausiai džiugina tai, kad festivalio augimas vyko labai natūraliai. Kartu su juo augo ir publikos susidomėjimas, pasitikėjimas mūsų meniniais pasirinkimais. Matome, kad koncertų lankomumas didėja ne tik didžiuosiuose miestuose, bet ir regionuose, atsiveria naujos koncertinės erdvės, atsiranda vis daugiau žmonių ir kultūros institucijų, vertinančių mūsų pristatomas programas.
Mums atrodo, kad svarbiausias šių penkerių metų pasiekimas yra ne vien išaugęs festivalio renginių skaičius, o tai, kad jis tapo laukiamas, atpažįstamas ir reikalingas. Tai mums teikia didžiausią džiaugsmą ir įkvėpimą tęsti pradėtą darbą.
Ar šių metų festivalyje jau įvyko kas nors, ko patys nesitikėjote planuodami programą?
Šiemet festivalis išsiskiria rekordiniu koncertų skaičiumi, tačiau labiausiai nustebino ne tai. Nors planuodami programą tikėjome jos stiprumu, nesitikėjome tokio didelio dėmesio, gražių įvertinimų, o svarbiausia – tokio šilto publikos priėmimo. Ypač džiugina tai, kad festivalio koncertai sulaukia ne tik susidomėjimo, bet ir nuoširdaus emocinio atsako. Mums tai labai svarbu ir prasminga.
Ar festivalio augimas keičia ir jūsų pačių ambicijas – ar jau atsiranda idėjų, kurios prieš penkerius metus būtų atrodžiusios neįgyvendinamos?
Be abejonės, festivalio augimas keičia ir mūsų ambicijas. Tai, kas prieš penkerius metus galėjo atrodyti kaip tolima svajonė, šiandien jau tampa realybe. Šių metų jubiliejinis festivalis savo mastu, atlikėjų meistriškumu ir programų išskirtinumu mums patiems yra labai svarbus pasiekimas, kartu įpareigojantis judėti pirmyn.
Tiesą sakant, jau dabar gyvename ir kito festivalio idėjomis. Naujos programos, meniniai sumanymai ir galimos kūrybinės partnerystės pradeda ryškėti dar nepasibaigus šių metų festivaliui.
Tačiau svarbiausia, kad per šiuos penkerius metus užaugo ne tik festivalio mastas, bet ir mūsų tikėjimas jo prasme bei galimybėmis. Norisi, kad festivalis ir toliau išliktų toks pat gyvas, reikalingas, atviras naujoms idėjoms ir kiekvienais metais pasiūlytų klausytojams ką nors netikėto.
Festivalio uždarymo koncertuose dalyvaus choras „Jauna muzika“, aš pats atliksiu violončelės partiją, į Lietuvą specialiai atvyks amerikiečių kompozitorius Michaelas Gordonas, o programą papildys Niujorko menininkės Laurie Olinder sukurtos vizualizacijos. Skambės aštuonių dalių Michaelo Gordono kūrinys, pasakojantis jo šeimos istoriją, keliones ir likimus. Tai muzika, kurioje asmeninė atmintis tampa universalia žmogiškąja patirtimi.
Kodėl jubiliejinį penktąjį festivalį nusprendėte užbaigti būtent Michaelo Gordono „Kelionės vadovu į Nikaragvą“? Kaip jo šeimos istorija siejasi su J. Achrono festivalio temomis?
Michaelo Gordono kompozicija „Kelionės vadovas į Nikaragvą“ mums yra labai artimas ir prasmingas kūrinys. Tai įtaigus, jautrus muzikinis pasakojimas, kuriame asmeninė šeimos istorija susipina su platesnėmis atminties, migracijos ir tapatybės temomis. Jame įžvelgiame prasmingų paralelių su paties Josepho Achrono gyvenimo ir kūrybos istorija.
Michaelas Gordonas, šiandien gyvenantis Niujorke, savo šeimos šaknimis yra susijęs su mūsų regionu. Josephas Achronas taip pat buvo kilęs iš Lietuvos, o jo gyvenimo ir kūrybos kelias driekėsi per skirtingas šalis ir galiausiai nuvedė į Holivudą. Nors šiuos menininkus skiria skirtingos epochos, abu juos sieja kelionės, migracijos, tapatybės ir kultūrinės atminties temos. Tai savotiškas simbolinis sugrįžimas prie savo šaknų, istorijų, kurios, nepaisant laiko ir geografinių atstumų, išlieka gyvos.
Būtent todėl šis kūrinys taip natūraliai susilieja su mūsų festivalio idėja – per muziką atverti žmonių likimus, išsaugoti kultūrinę atmintį ir priminti, kokį svarbų pėdsaką pasaulio muzikos istorijoje paliko iš Lietuvos kilę kūrėjai.
Norėjome, kad jubiliejinis festivalis pasibaigtų ne pompastišku reginiu, o jautriu ir prasmingu muzikiniu pasakojimu. Tai bus koncertas, kviečiantis įsiklausyti, susimąstyti ir per vienos šeimos istoriją atrasti tai, kas artima kiekvienam iš mūsų.
Festivalio uždarymo koncertai „Kelionės vadovas į Nikaragvą“ vyks spalio 18 d. 17 val. Šiaulių Šv. Jurgio bažnyčioje ir spalio 25 d. 17 val. Vilniaus choralinėje sinagogoje.
Daugiau informacijos apie festivalį – www.achron.lt.
Festivalio organizatorius – VšĮ „Ars Lituanica“. Festivalį finansuoja Lietuvos kultūros taryba, Geros valios fondas, Vilniaus, Klaipėdos ir Šiaulių miestų savivaldybės.
