Kaip suvaidinti idėją

Spalio 24 d. Berlyno „Deutsche Oper“ teatre dramatiškasis sopranas Aušrinė Stundytė debiutuos Zentos vaidmeniu Richardo Wagnerio operoje „Skrajojantis olandas“. Pastatymo autorius – šveicarų menininkas, vienas ryškiausių režisierių Europoje Milo Rau, kurio spektakliuose pasireiškia ne tik filosofine žiūra pagrįsta kūrėjo išmonė, bet ir sociokultūrinis bei politinis konceptualumas. Premjera reikšminga ir pirmuoju lietuvių dirigentės Giedrės Šlekytės prisilietimu prie giliaprasmio Wagnerio partitūrų skambesio. Prieš premjerą kalbiname pirmą kartą Zentos vaidmenį kuriančią solistę Aušrinę Stundytę.

Gerbiamoji Aušrine, debiutuojate Zentos vaidmeniu. Pasidalinkite asmeniniu veikėjos suvokimu.

Taip, tai mano debiutas atliekant šį vaidmenį, tad dar nesu galutinai susiformavusi Zentos charakterio ir jo plėtotės. Prieš prasidedant repeticijoms visada stengiuosi būti kiek įmanoma „tuščia“ ir atvira režisieriaus interpretacijai, nes dažniausiai ji labai skiriasi nuo tradicinių. Tačiau jau dabar aišku, kad bus perteikiamas iki apsėdimo stiprus Zentos poreikis įprasminti savo egzistenciją ir pasiekti tai ne banaliai „standartiniu“ būdu, kaip daro aplinkiniai, bet dramatiškai – ultimatyviai pasiaukojant, ko niekas kitas iki šiol nepajėgė padaryti. Tai irgi svarbu – ji trokšta būti išskirtinė, ypatinga, tebūnie per savęs išsižadėjimą ir susinaikinimą.

Galima sakyti, Zenta yra ašis, aplink kurią sukasi visas operos pasaulis, tad pažvelkite iš jos perspektyvos į kitus veikėjus: tėvą – Kapitoną Dalandą, mylimąjį – Medžioklį Eriką ir, žinoma, Skrajojantį olandą. Kokie tarpusavio jausminiai bei emociniai ryšiai juos sieja ir kaip tai išsiskleidžia operoje?

Dalandas atrodo kaip tradicinis, dominuojantis, kvailokas tėvas, ir Zenta vaidina jai priderantį paklusnios dukters vaidmenį. Tačiau man kyla rimtas įtarimas, kad taip ji tik bando pridengti savo slaptus troškimus. Laimė, tėvo norai su jais tobulai sutampa. Man neaišku, ko Zenta nori iš Eriko. Jei Skrajojantis olandas nebūtų pasirodęs, greičiausiai jie būtų tapę pora, bet ne iš meilės, o vėlgi dėl Zentos troškimo išsiskirti, tapti kitokia, priimti savitus sprendimus. Su Skrajojančiu olandu ji susieta lemtingo ryšio, ir tai nėra meilė. Zenta nieko apie jį nežino, ji apsėsta jo nelaimės, jo likimo, ir jos šventa misija – išlaisvinti jį nuo prakeiksmo.

Wagneris savo muzika sukūrė, galima sakyti, ištisą garsų pasaulio filosofiją, kurioje apmąstoma būtis, žmogaus esaties esmė, kai atveriami giliausi pasąmonės klodai, vertybiniai ir idėjiniai pradai. Sakoma, iki Wagnerio operų reikia „užaugti“. Kokia jūsų santykio su Wagnerio muzika kelionė – nuo ištakų, tąsos iki būsimojo išsipildymo?

Atvirai sakant, nesu fanatiška vagneristė. Taip, Wagneris išskirtinis kompozitorius, bet jo nestatau ant pjedestalo virš visų kitų. Mano širdžiai artimesnės operos apie tikrus žmones, jaučiančius tikrą skausmą, su prieštaringais charakteriais ir žmogiškais netobulumais. Mitinės, filosofinės abstrakcijos man, kaip atlikėjai, yra didžiausias iššūkis – ne vokalinis, o būtent vaidybinis. Dainuodama Wagnerį nuolat kovoju su klausimu, kaip suvaidinti idealą. Ne žmogų, o idėją. Ieškau ten žmogiškumo, kad personažas nebūtų vienpusis, neįtikimas, bandau surasti plyšelį, pro kurį įsilietų gyvybė, – ir kartais jo reikia ilgai ieškoti. Tai tikras iššūkis, kuris mane ir žavi, ir kankina. Galbūt mano santykis su Wagneriu dar tik bręsta. Galbūt su kiekvienu nauju vaidmeniu, pastatymu atrasiu vis daugiau atsakymų.

Wagneris operose sukuria savitą, pasąmoningai mitinį pasaulį, kuriame susiduria žmogiškasis ir dieviškasis pradai, idėjinė ašis perveria gyvenimo tikrovės normų ir tradicijų horizontalę. Tad, jūsų pajauta, kokiais sąskambiais išrašytas Zentos būties ir buities patirčių kaleidoskopas? Kaip jį galbūt supurto pasirodęs Skrajojantis olandas?

Zenta gyvena dviejuose pasauliuose vienu metu. Išorinis – pilkas, paskendęs besikartojančioje rutinoje, primityvioje buityje. Vidinis visiškai kitoks – mitinis, paslaptingas, apsėstas, su neatšaukiama misija. Ji įsimylėjusi paveikslą, idėją, ne tikrą žmogų. Kai Olandas pasirodo fiziniame pasaulyje, idėja, tūnojusi jos viduje, tampa realybe. Bet vėlgi, nors Zenta skiria savo jausmus žmogui, stovinčiam jai prieš akis, vis dėlto ji jo – tikrojo Olando – nepažįsta ir nemato. Jis sugniuždytas, netikintis išsigelbėjimu, o ji šimtu procentų užtikrinta. Ši asimetrija – jos tikėjimas ir jo beviltiškumas – yra dramos pagrindas.

Kuo man Zenta artima kaip žmogus? Savo vienišumu. Ji jaučiasi vienui viena supančiame pasaulyje, niekas jos nesupranta. Jos vidinis poreikis savo gyvenimui suteikti prasmę, peržengiant įprastines ribas, visiškai atsiduoti kažkam didesniam, iškilesniam – ne abstraktus idealas, o labai reali žmogiška reikmė.

Operą stato žymus šveicarų režisierius Milo Rau, atstovaujantis socialiniam, politiniam teatrui. Neišduodama, ko laukti ir tikėtis, vis dėlto, praskleiskite uždangą į režisieriaus operos koncepciją.

Milo Rau pasitelkia Skrajojančio olando istoriją kaip alegoriją, kad šiame pastatyme įvairialypiškai reflektuotų Vokietijos kaltės Izraeliui dilemą: kaip tai vis dar veikia vokiečių tautos poziciją Izraelio atžvilgiu. Kaip pats Izraelis neturi vieningos pozicijos tiek dėl istorijos, tiek dėl dabartinių įvykių. Milo tik kelia klausimus, rodo situacijas iš skirtingų taškų, bet nebando į juos atsakyti, lieka nešališkas. Taigi opera perkeliama į mūsų laikus ir labai reikšmingai priartinama prie dabartinio meto problematikos. Tačiau tai ne vienadienės aktualijos, o tai, kas esminga laiko perspektyvoje. Ir tai yra nuostabu.

Kiek jums ši būsimoji premjera yra iššūkis ir išbandymas?

Kol kas, žinoma, tai didžiulis vokalinis iššūkis. Ši partija yra labai aukštoje tesitūroje, mano balsui ji nėra patogi, todėl tai tikrai nebus lengvas pasivaikščiojimas parke; o aktoriniai iššūkiai atsiskleis per repeticijas.

„Skrajojantį olandą“ diriguos Giedrė Šlekytė. Be galo džiugus ir pasididžiavimo vertas dviejų muzikos asmenybių iš Lietuvos susitikimas. Ar tai pirmas bendras jūsų darbas su šia dirigente? Apskritai kiek jums svarbūs kūrybiniai susitikimai su tautiečiais?

Tai mano pirmas asmeninis susitikimas scenoje su Giedre. Tokių kūrybinių atradimų visada laukiu su ypatingu džiaugsmu! Jau nuo pirmos repeticijos buvo vienas malonumas. Giedrė be galo žmogiškai maloni: šalia jos lengva, nėra įtampos, todėl drąsiau ieškai ir rizikuoji. Kartu ji labai kompetentinga, ateina tiksliai žinodama, ko nori iš partitūros, ir tai suteikia didelį saugumo jausmą. Man patinka, kad ji girdi dainininką ir kvėpuoja kartu su juo. Iš tokio derinio, kai yra ir šiluma, ir aiškumas, gimsta geriausia muzika. Tikiuosi, tai pirmas, bet ne paskutinis mūsų bendras darbas.

Apskritai visada labai smagu, kai komandoje sutinku lietuvių kolegų. Mes suprantame vienas kitą iš vieno žodžio – tas pats mentalitetas, tas pats humoro jausmas. Ir, svarbiausia, galime komentuoti lietuviškai būdami tikri, kad niekas nieko nesupras, – tai neįkainojama! (Juokiasi.) Kalbant rimtai, kai scenoje sutinku tautietį, užplūsta papildomas pasitikėjimas ir laisvė. Nereikia aiškinti, kas esi, – tiesiog dirbi. O tai mene – pati geriausia pradžia.

Kas jums bendrąja prasme yra režisierius ir dirigentas? Koks idealus jūsų kūrybinis santykis?

Idealiu atveju dirigentas kartu su režisieriumi dirba drauge siekdami to paties tikslo, vienijami bendros idėjos, kiekvienas padėdamas mums, dainininkams, savais būdais ir savo priemonėmis kuo geriau tą idėją išpildyti. Deja, tai nėra savaime suprantamas bendradarbiavimas, kartais tarp dirigento ir režisieriaus vyksta kova dėl viršenybės, ir idėjos, kaip ta opera turi būti pateikta, tampa nesuderinamos. Tokiu atveju solistai jaučiasi kaip grūdai girnose...

Kaip jaučiatės artėjant dar vienam svarbiam kūrybiniam debiutui?

Kaip visada, stengiuosi būti baltas lapas, be lūkesčių ir išankstinio nusistatymo, atvira viskam, ką pasiūlys režisierius ir dirigentė. Geriausios idėjos gimsta ne planuose, o gyvai susitikus scenoje. Jau dabar džiaugiuosi mūsų „Baltijos mafija“ – darbu su Giedre ir este Kai Rüütel, su kuria esu dainavusi anksčiau. Ji yra nuostabi dainininkė ir patikima scenos partnerė. Kai aplinkui žmonės, kuriais pasitiki, debiutas ne toks gąsdinantis.

Dėkoju už pokalbį ir linkiu sėkmės.