Christianas Tetzlaffas interpretuoja Lalo „Ispaniškąją simfoniją“

Pastaraisiais metais Lietuvoje koncertuoja gana daug gerų garsių stygininkų. Vienas jų – vokiečių smuikininkas Christianas Tetzlaffas, pagarsėjęs drąsiomis ir labai individualiomis muzikos interpretacijomis. Ryškus jo debiutas 1988 m. su Arnoldo Schönbergo smuiko koncertu Berlyne, Miunchene ir Klivlande atvėrė didžiųjų koncertų salių duris. Smuikininko koncertų geografija pamažu plėtėsi, pastaruoju metu jis rengia apie šimtą koncertų per metus. Groja su žymiausiais Europos ir pasaulio orkestrais bei dirigentais. Tetzlaffo repertuaras labai platus – nuo Johanno Sebastiano Bacho sonatų ir partitų, kurias jis įrašė net tris kartus, iki šiuolaikinių pačių naujausių opusų. Neretai smuikininkas iš naujo pristato visiškai užmirštus kūrinius, taip pat groja kamerinę muziką su savo įkurtu styginių kvartetu.

Bendradarbiaudamas su įvairiais orkestrais kaip kviestinis reziduojantis menininkas Tetzlaffas turi galimybę bendrauti su publika, kalbėti apie savo požiūrį į muziką ir jos atlikimą. Jis atvirai svarsto, kas yra koncertas, kokia jo prasmė, kam reikalingas atlikėjas, kokia jo misija atliekant muziką. Pasak jo, reikia būti spontaniškam ir nebijoti būti pažeidžiamam, nemanyti, kad publika turi tave garbinti, būtina siekti abipusio muzikanto ir publikos pasitikėjimo, išdrįsti tirti savąją sielą. Smuikininkas savo instrumentu, sakytum, kalbasi su publika. Tiesą sakant, apie panašius dalykus mąsto ne vienas rimtas muzikantas, nevengiantis viešai pasisakyti arba rašyti knygas, kaip tai daro Gidonas Kremeris. Gyvenimas su muzika arba muzikoje nėra paprastas, jį lydi nuolatinis mokymasis (kad ir kaip viešumoje vengiama šio žodžio) ir gilinimasis į užrašytas natas, abejonės, proto ir jausmų prieštaros... Vis dėlto žodžiai lieka žodžiais, o gyvas susitikimas koncerte menininką atskleidžia iš tikrųjų, ir tada įvyksta pats tikriausias sąlytis su muzika, o kartu su juo pačiu.

Tetzlaffas prieš metus viešėjo Vilniaus festivalyje ir su Nacionaliniu simfoniniu orkestru atliko Johanneso Brahmso Smuiko koncertą. Šįsyk, spalio 9-ąją, pakviestas Valstybinio simfoninio orkestro, Tetzlaffas su juo pagrojo prancūzų kompozitoriaus Édouardo Lalo „Ispaniškąją simfoniją“, op. 21, sukurtą 1874 metais. Kūrinys mūsų salėse atliekamas labai retai, pastarąjį kartą jį girdėjau 2017 m., kai Nacionalinėje filharmonijoje su LNSO grojo Dalia Kuznecovaitė. Jei kas nors iš profesionalų mano, kad šis opusas muzikos požiūriu ne toks rimtas kaip kiti simfoniniai smuiko veikalai, vertėtų diskutuoti. Kūrinio muzika pakankamai turininga, itin spalvinga, turtinga nuostabių melodijų ir ispaniško kolorito, atpažįstamo iš liaudiškos melodikos ir gracingų ritmų. Tai patrauklus ir įdomus koncertų publikai kūrinys. Kompozitorius jį skyrė genialiam ispanų smuiko virtuozui Pablo de Sarasate, kuris 1875 m. pirmą kartą jį pagriežė Paryžiuje. Sėkminga kūrinio premjera lėmė Lalo pripažinimą. Greta kitokių veikalų, tarp jų net keturių operų, smuikui Lalo parašė ir daugiau muzikos, tačiau sėkmingą laiko išbandymą patyrė tik „Ispaniškoji simfonija“.

Penkios kūrinio dalys atveria vis kitokius muzikinius vaizdus, kurių kaip nors konkrečiau autorius neįvardija. Pirmoji dalis Allegro non troppo, d-moll, antroji – Scherzando. Allegro molto, G-dur, trečioji – Intermezzo. Allegro non troppo, a-moll, ketvirtoji – Andante, d-moll, ir penktoji Rondo. Allegro, D-dur. Kiekvienoje skamba charakteringos smuiko melodijos, kurioms solistas suteikė daugybę spalvų, žaismės, aistros. Galima sakyti, kad orkestras atliko solisto antrininko arba dialogo partnerio vaidmenį, kartais pateikiantį būsimų muzikinių įvykių kontekstą, kaip rūstus d-moll tutti pirmos dalies pradžioje ar gedulingu liūdesiu alsuojanti ketvirtoji dalis, arba veržlus, energija trykštantis finalinis Rondo. Kiekvienos dalies muzikai Tetzlaffas suteikė ypatingos prasmės ir jausmo, visa siela pasinerdamas į raiškių melodijų sekas. Žavėjo beribis grojimo intensyvumas, mažiausiam melodiniam vingiui suteikiant ryškų reljefą, tembrą, dinamiką. Smuikininkas griežė ne tik rankomis, bet ir visa savo esybe. Jo pirštai lakstė juvelyriškai tiksliai, kaip ir idealiai valdomas strykas, tarsi jis būtų neribotų matmenų.

Girdėjus kitas šio kūrinio interpretacijas, priklausančias tiek žymiausiems praeities smuikininkams – Jaschai Heifetzui, Leonidui Koganui, tiek dabarties atlikėjams, ypač internete populiariam Augustino Hadelicho įrašui, galima drąsiai sakyti, kad Tetzlaffo interpretacija iš tiesų savita. Orkestras, vedamas energingos maestro Gintaro Rinkevičiaus rankos, dėjo visas pastangas kuo glaudžiau derintis prie solisto, ir tai sekėsi gana gerai. Pirmoje dalyje smuikininkui atliekant svarbiausias solo melodijas norėjosi jį girdėti geriau, o orkestro mažiau (pasitikrinau: partitūroje šiose vietose orkestrui parašyta piano arba net pianissimo), finale – daugiau lengvumo ir žaismės. Mano galva, laisvai alsuojančio, darnaus ansamblio požiūriu ypač gerai pavyko ketvirtoji dalis. Po audringų ovacijų Tetzlaffas pagrojo Bacho Gavotą iš Trečiosios siuitos E-dur.

Antroje dalyje atliekant Johanneso Brahmso Trečiąją simfoniją F-dur išgirdome darnų, gyvą, puikiai skambantį orkestrą. Galingus sparnus jam suteikė įkvepianti muzika, pradedant šviesiuoju F-dur motyvu, tikriausiai perteikiančiu širdį užliejančią džiaugsmo bangą. Tačiau mažoriškas akordas keičiamas minorišku, taigi liūdesys ir dvejonė kažkur čia pat... Visą simfonijos muziką vis dėlto gaubia šviesi aura, nepaisant atsirandančio minoro, netgi gedulingo maršo atskambių. Finale pasigirsta nerimo ir herojiškų balsų bei dramatizmo, tačiau viskas baigiasi pragiedrėjimu ir tylutėliais pizzicato. Ši Brahmso simfonija laikoma bramsiškiausia, o kai kurie amžininkai ją vadino geriausia iš tuomet buvusių trijų, nes ketvirtoji dar nebuvo parašyta. Klausantis brandžios ir emocionalios orkestro interpretacijos beliko nugrimzti į Brahmso muzikos pasaulį ir žavėtis visų orkestro muzikantų meistriškumu. Viskas praskambėjo ir derėjo taip, kaip parašė kompozitorius, o gyvybę ir harmoningą formą tam suteikė maestro Gintaras Rinkevičius ir Valstybinis simfoninis orkestras.