Smuiko virtuozė Akiko Suwanai: „Koncerto esmė – džiaugsmas visa savo esybe patirti muzikos tikrumą“

Šį rudenį į Vilnių sugrįžta japonų smuiko virtuozė Akiko Suwanai. „The St. Louis American“ jos virtuoziškumą yra apibūdinęs kaip „beveik antžmogišką“. Visgi vienos ryškiausių pasaulio smuikininkių kelyje itin reikšmingas ne vien virtuoziškas meistriškumas, bet ir noras suprasti muziką platesniame pasaulio kontekste. Japonų smuikininkė, būdama vos aštuoniolikos, laimėjo Tarptautinį P. Čaikovskio konkursą ir akimirksniu atsidūrė pasaulio dėmesio centre. Tačiau ankstyva sėkmė ne tik neužgožė, bet ir savotiškai paskatino atlikėjos smalsumą pasauliui už koncertų salės ribų – istorijai, politikai, skirtingoms kultūroms.

Akiko Suwanai pasirodys spalio 29 d. Nacionalinėje filharmonijoje rengiamame Lietuvos kamerinio orkestro koncerte, kuriam diriguos Gediminas Gelgotas. Artėjant koncertui, kviečiame iš arčiau susipažinti su Akiko Suwanai asmenybe – jos patirtimis, formavusiomis požiūrį į muziką, santykiu su muzikos tradicija ir tai, kas koncerte jai atrodo svarbiausia.

Muziką svarbu suvokti platesniame kontekste

Netrukus po pergalės P. Čaikovskio konkurse Akiko Suwanai išvyko į Niujorką, kur studijavo garsiojoje Juilliardo mokykloje, o Kolumbijos universitete lankė istorijos ir politikos mokslų seminarus. „Istorija, politika ir muzika yra susijusios. Man nepakako tiesiog gerai groti“, – paaiškina ji. „Norėjau geriau suprasti, kaip XX amžiaus įvykiai veikė kompozitorius, kaip politinės aplinkybės atsispindėjo jų mąstyme ir kūryboje.“ Atlikėjai ypač imponavo Juilliardo mokyklos vadovo pasakymas, kad menininkas turi pažinti pasaulį, mokėti kalbėti, rašyti, suprasti kitas disciplinas – priešingu atveju prarandama svarbi žmogiškosios patirties dalis. „Tai buvo nepaprasta patirtis, vėliau labai paveikusi mano požiūrį į muziką ir pasaulį“, – prisimena ji.

Šį poreikį iš dalies paskatino pačios Akiko Suwanai patirtis. 1989 m. Karalienės Elžbietos konkurse ji susidūrė su trimis smuikininkais iš Sovietų Sąjungos, kuriuos lydėjo mokytojai, koncertmeisteriai, vairuotojai ir net KGB agentai. „Jie repetuodavo nuolat ir įkyriai. Man atrodė, kad jiems pergalė buvo beveik gyvybės ir mirties klausimas. Jaučiau, tarsi agentai nuolat alsuotų jiems į nugaras“, – prisimena atlikėja. Tuo metu vienas iš tų dalyvių kalbėjo apie prasidėjusią pertvarką ir viltį dėl ateities, o netrukus Sovietų Sąjunga žlugo. Šie įvykiai paskatino smuikininkę geriau suprasti istorijos ir politikos ryšį su muzika.

Patirti skirtingas kultūras jai buvo svarbu ir dėl pačios meninės raidos. Iš Japonijos Akiko Suwanai išvyko į JAV, o vėliau persikėlė į Berlyną. Jungtinėse Valstijose, pasak atlikėjos, jai trūko gilesnio santykio su vokiečių romantizmo tradicija – Brahmsu, Schumannu ir kitais kompozitoriais. Smuikininkė prisimena, kad Berlyne dėstytojas reikalavo, jog jo studentai ne tik grotų, bet ir dainuotų: jo manymu, smuikininkai pernelyg dažnai pamiršta kvėpuoti – mat muzikinė frazė turinti būti kuriama taip, tarsi ji būtų dainuojama.

Tradicija ir savitas atlikėjo balsas

Šiandien smuiko virtuozė jau daugiau nei 25 metus gyvena Paryžiuje, o jos meninė tapatybė neapsiriboja viena tradicija. Ji groja senąją, klasikinę ir šiuolaikinę muziką, o šiuos iš pažiūros skirtingus muzikinius pasaulius suvokia kaip tarpusavyje susijusius. „Negalima atskirti šiuolaikinės muzikos nuo senesnės“, – pabrėžia smuikininkė. Šiuolaikinę kūrybą ji ypač vertina dėl galimybės tiesiogiai bendradarbiauti su kompozitoriais. Pasak jos, anksčiau kompozitoriai dažnai patys atlikdavo savo kūrinius, tačiau šiandien tai reta – todėl atlikėjo ir kūrėjo dialogas tampa ypač svarbus.

Akiko Suwanai taip pat atsisako priešinti tradiciją ir individualų atlikėjo balsą. „Mano manymu, pagarba tradicijai ir savito balso paieškos vienas kitam neprieštarauja. Tradicija – tarsi medžio šaknys: jos suteikia pagrindą, leidžiantį laisvai augti. Pirmiausia atidžiai studijuoju partitūrą, siekdama suprasti kompozitoriaus sumanymą – tai savotiškas būdas įsiklausyti į jo dvasią. Tačiau kai natos atgyja per mano pačios patirtį, interpretacija gimsta natūraliai“, – savo požiūrį į atlikimą nusako ji.

Aukščiausias technikos lygis – kūnui atsipalaidavus

Įdomu tai, kad visame pasaulyje su virtuoziniu meistriškumu siejama atlikėja apie techniką kalba kaip apie išnykimą, o ne demonstravimąsi. Ji stengiasi groti be fizinės įtampos, kad garsas galėtų laisvai tekėti. „Manau, kad aukščiausias technikos lygis pasiekiamas būtent pašalinus fizinį pasipriešinimą, kad muzika galėtų laisvai sklisti. Kai kūnas atsipalaidavęs, garsas gali perteikti emocijų gelmę be jokių filtrų“, – technikos ir muzikinės išraiškos santykį aiškina Akiko Suwanai. Jaunystėje daugiausia pasikliovusi savo technika ir fiziniu stiprumu, dabar ji dalį darbo atlieka mintyse, pasitelkdama vizualizaciją. „Neturiu tokios fizinės ištvermės, kokią turėjau jaunystėje, bet esu brandesnė, išmintingesnė ir psichologiškai stipresnė“, – sako smuikininkė. Šiandien ji taip pat nebebijo rizikuoti scenoje ir nejaučia nuolatinio poreikio įrodinėti savo vertę.

Galbūt todėl ji nesiekia būti nuolat matoma ir viešojoje erdvėje. „Man nėra natūralu siekti dėmesio“, – atvirai pripažįsta atlikėja. Po pergalės P. Čaikovskio konkurse atlikėja, jos žodžiais tariant, išgyveno sunkų laikotarpį: „Iki tol niekas manimi nesidomėjo, o tada staiga visiems kažko iš manęs prireikė“, – prisimena smuikininkė. Žiniasklaidos dėmesys tapo toks intensyvus, kad fotografai sekiodavo ją gatvėje ir netgi mėgindavo patekti į šeimos namus. Persikėlus į Niujorką spaudimas sumažėjo, o Akiko Suwanai galėjo toliau kurti karjerą be nuolatinio viešumo.

Šiandien jai svarbiausias išlieka gyvas muzikos patyrimas. Įrašai, pasak smuikininkės, gali sukurti tobulo garso iliuziją, tačiau koncertas suteikia tai, ko negali perteikti jokia technologija „Tai dalijimasis akimirka, pasitelkiant visus pojūčius. Svarbu ne tik garsas, bet ir oro virpesiai, vizualinis ryšys bei bendra atmosfera. Būdami toje pačioje erdvėje galime patirti muziką kaip fizinę, emocinę, neapdorotą tikrovę. Tai ir yra tikroji gyvo atlikimo esmė – džiaugsmas visa savo esybe patirti muzikos tikrumą“, – apibendrina Akiko Suwanai, pabrėždama gyvo koncerto patirties unikalumą.

Unikaliu virtuoziškumu kerinčios smuiko garsenybės Akiko Suwanai pasirodymas – Lietuvos kamerinio orkestro koncerte spalio 29 d. Nacionalinėje filharmonijoje. Bilietus platina „kakava.lt“.

Parengė Paulina Sofija Godliauskė, panaudotos interviu ištraukos iš en.operaplus.cz, carasycaretas.com.uy, clarin.com.