Dainiaus Sverdiolo vargonų muzikos dešimtmečiai

Rugsėjo 30 d. „Organum“ koncertų salėje nuotaikingu koncertu pažymėta vieno ryškiausių Lietuvos vargonininkų Dainiaus Sverdiolo 70-mečio sukaktis. Pasveikinti kolegos ir bičiulio susirinko pilna salė klausytojų ir per dešimtmetį išugdyta sava publika. Koncertą pradėjo pats sukaktuvininkas, įkvėptai, prasmingai ir su didele kūrybine galia vargonais perteikęs Olivier Messiaeno „Viešpaties gimimą“ (skambėjo VIII d. „Trys karaliai“ ir IX d. „Dievas tarp mūsų“). Iki šio iškilmingo vakaro, kai jis vargonavo neseniai įsigytu nuosavu instrumentu, nueitas ilgas ir sunkus, bet įdomus kelias.

Nėra abejonių, kad platų akiratį, kai kurias charakterio savybes ir polinkį kūrybiškai įgyvendinti daugybę idėjų Dainius paveldėjo iš savo šeimos ir aplinkos, kurioje virte virė muzikinis ir intelektualinis gyvenimas. Jo tėvas Saliamonas Sverdiolas, kurio gimimo šimtmetį minėjome 2024 m., buvo žinomas kultūros ir meno veikėjas, visą gyvenimą atidavęs darbui Liaudies kultūros centre ir Dainų švenčių organizavimui, didelis šios srities žinovas ir entuziastingas Lietuvos tautinės kultūros puoselėtojas. Nors Saliamonas norėjo, kad vienas iš trijų sūnų, Dainius, gimęs 1956 m., taptų dirigentu, todėl buvo leidžiamas į M.K. Čiurlionio menų mokyklą mokytis chorvedybos pas Konradą Kavecką, pats Dainius jau dešimtoje klasėje tvirtai žinojo, kad nori groti vargonais. Kadangi tuomet Valstybinėje konservatorijoje (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija) atskiros vargonų specialybės nebuvo, jis įstojo į chorinį dirigavimą ir kartu mokėsi pas vargonininką Leopoldą Digrį. Hermanas Perelšteinas jam suteikė neįkainojamas pamokas savo psichologiniu įžvalgumu, nes žinojo, ko reikia konkrečiai kiekvienam studentui, o Digrys davė būtinus vargonavimo pagrindus. 1980 m. baigęs konservatoriją, Dainius vėliau dalyvavo ir iškilių profesorių vargonų meistriškumo kursuose Veimare (Vokietija), Harleme ir Alkmare (Olandija).

Regis, įgyvendinta svajonė – įgyti vargonų specialybę pas didžiausią Lietuvos autoritetą ir pradėti gilintis į Olivier Messiaeno vargoninę kūrybą, kuri visą gyvenimą vaidina ypatingą vaidmenį Sverdiolo muzikiniame pasaulėvaizdyje, – jau įtvirtino būsimą kelią. 1985–1986 m. Sverdiolas parengė visų Messiaeno kūrinių penkių koncertų ciklą Vilniaus arkikatedroje bazilikoje, taip pat sukūrė ypatingą, šventišką tradiciją „Organum“ koncertų salėje, dovanodamas kasmetį kalėdinį Messiaeno kūrybos vakarą. Sverdiolas dėstė ir chorinį dirigavimą, vėliau buvo Vargonų skyriaus vadovas tuometėje aukštesniojoje J. Tallat-Kelpšos muzikos mokykloje (dabar Vilniaus konservatorija).

Tačiau laikmečio permainos viską pakoregavo: nebeliko Paveikslų galerijos, Lietuvos vargonai perėjo bažnyčių dispozicijon, beveik išnyko ir filharmonijos organizuojami koncertai. Išgyventi iš honorarų ar kuklios dėstytojo algos pasidarė neįmanoma. Tuomet Dainius ryžosi didžiausiam savo gyvenimo projektui: nuo 1997-ųjų tapo muzikos instrumentų prekybos firmos „Organum“ vadovu, vargonų firmų „Johannus“, „Allen“, fortepijonų firmų „Steinway&Sons“, „Yamaha“, „Petrof“ ir kitų atstovu Lietuvoje. Jo pamažu augantis salonas tapo didžiausiu instrumentų tiekėju Baltijos šalyse. Nuo tada dvi pagrindinės gyvenimo linijos – verslas ir kartu mokėjimas parinkti, suderinti ar įvertinti vargonus bei fortepijoną – eina greta su vargonininkavimu ir koncertine veikla. Sakyčiau, pirmoji veikla yra taip pat kūrybiška, nes nagingumas ir profesionalūs įgūdžiai šioje išskirtinėje ir prabangioje plotmėje leido ne tik užsitikrinti pragyvenimą, bet ir įkūnyti kitas širdžiai mielas idėjas, tarp kurių unikalios, aukščiausio lygmens koncertų erdvės atvėrimas, bendraujant su muzikos pasaulio grandais. Tai tapo tiesiog startine aikštele daugeliui puikių muzikantų ir muzikinio pulso oaze.

Be jos šeimininkų – paties Dainiaus ir jo žmonos muzikologės Dalios – nuolatinio buvimo ir atvirumo, palaikymo ir geranoriškumo to tiesiog nebūtų. Nors Lietuvoje mažesnių koncertinių salonų yra ir daugiau, tik „Organum“ pasižymi tuo kilniu vos apčiuopiamu aristokratišku mecenavimo dvelksmu, susijusiu su jį įkūrusiųjų asmenybėmis. „Tai yra smagu. Mes atrenkame tik gerus atlikėjus, netoleruojame jokio popso ar „saldžiosios klasikos“, – apie savo vertybinius principus kalbėjo Sverdiolas. – Nors klasikinė muzika minių nesutraukia, mes pigiam skoniui nepataikaujame. Norime, kad čia skambėtų tokia muzika, į kurią norėtume patys ateiti.“ Sakralumo dėmuo visada yra jo paties, kaip atlikėjo ir programų sudarytojo, vakarų išskirtinis bruožas.

Šalia šios veiklos Sverdiolas aktyviai koncertuoja dar nuo studijų laikų. Jis atliko daugiau nei 300 solinių koncertų bei grodamas įvairių senovinės ir šiuolaikinės muzikos ansamblių sudėtyje Lietuvoje ir buvusiose sąjunginėse respublikose, dalyvavo tarptautiniuose festivaliuose, tokiuose kaip Lietuvos kultūros savaitė Reino-Rūro žemėje (1987), „Musica“ Strasbūre (1991), „Friedenstage“ Berlyne (1991), „Modern Music“ Donkasteryje (1993), Messiaeno festivalyje Vilniuje (1996), „Listen to Our History“ Visbyje (2007) ir kitur. Nuo studijų baigimo Sverdiolas atliko solo rečitalius Latvijoje, Lenkijoje, Rusijoje, Čekijoje, Vokietijoje, Olandijoje, Danijoje, Prancūzijoje, Italijoje, Ispanijoje, Anglijoje, Kanadoje, Švedijoje. Sverdiolo repertuarą sudaro ir baroko epochos, ir šiuolaikinė muzika, taip pat jis yra daugelio lietuvių kompozitorių vargonų kūrinių pirmasis atlikėjas, vargonų muzikos festivalių dalyvis, grojęs Čiurlionio, Kačinsko, Balakausko, Kutavičiaus, Martinaičio, Nako, Mažulio ir kitų opusus.  

„Stengiuosi visus koncertus apgalvoti, parengti, kad jie iš profesinės pusės būtų padorūs. Pagroju maždaug dešimt koncertų per metus“, – sako Sverdiolas. Pernai su smuikininkėmis Rasa Vosyliūte ir Barbora Domarkaite „Organum“ salėje jis surengė Johanno Sebastiano Bacho šedevrų „Soli Deo Gloria“ koncertą, skirtą šviesaus atminimo vargonininkui Leopoldui Digriui. Dainius yra stambios formos bei didelių ciklų meistras – antai šiais metais su Glebu Pyšniaku tęsia ciklą „J.S. Bachas ir šiuolaikinė muzika“ (iš šešių jau buvo keturi koncertai) – pirmoje dalyje atlieka po stambų Bacho kūrinį, o antroje, skirtoje šiuolaikinei muzikai, jau skambėjo Messiaenas, Hindemithas, Pärtas, Vaskas, dar bus pateikti Teisučio Makačino ir Jurgio Juozapaičio opusai. Jurgis Juozapaitis parašė net tris ar keturis premjerinius kūrinius, kurie „Organum“ nuskambės gruodį.

Savo gimtadienio proga Sverdiolas nutarė surengti didžiulį šventinį koncertą: „Jeigu muzikinėje įstaigoje yra žmogus, kuris dega tuo, ką daro, jis suteikia jai šviesos; jei tokio žmogaus nėra, iš karto įstaiga virsta kontora...“ Nepaprastą vargonininko asmenybės dosnumą liudijo jubiliejinio vakaro, prie kurio ir grįžkime, dalyviai.

Muzikinę programą po Sverdiolo pasirodymo tęsė pianistas Daumantas Kirilauskas, paskambindamas Ludwigo van Beethoveno Sonatą fortepijonui Nr. 32, op. 111. Jis padėkojo Dainiui ir vakarą vedančiai Sverdiolienei už tai, kad galėjo per pastaruosius dešimt metų čia nevaržomai realizuoti savo kūrybines idėjas, parengti programas ir koncertuoti kada nori, tarsi tai būtų „asmeninė filharmonija“. Toks koncertų erdvės apibūdinimas iš esmės labai taiklus, nes čia iš tiesų skambina patys geriausi pianistai, kurie ir vardais, ir programomis atitinka Nacionalinės filharmonijos kriterijus, tik salės šeimininkų dėka čia įnešama šiltos, asmeninės ir laisvesnės dvasios. Salė su dviem šimtais vietų ir puikiais instrumentais suteikia unikalią galimybę ne tik solistams, bet ir kameriniams kolektyvams: čia yra koncertavę ir chorai, ir didelės sudėties instrumentiniai ansambliai, tokie kaip „Musica humana“.

Vienuolės karmelitės Teresės Avilietės įkvėptą, religinės gelmės kupiną, rimtą ir sudėtingą Vasko kūrinį „Vidinė tvirtovė“ („Castillo Interior“) pagriežė puikus ir šiuo metu sceninės raiškos apogėjuje esantis duetas – Dalia Dėdinskaitė (smuikas) ir Glebas Pyšniakas (violončelė). Tardamas padėkos žodį Glebas apibūdino jubiliatą ne tik kaip draugą ir puikų muzikantą, bet ir kaip tikrą muzikos mylėtoją, kuris net šia proga pageidavo rimto kūrinio. O štai kitas pasirodymas – pianisto Jurgio Karnavičiaus paskambinta George’o Enescu Pavana ir Bouree iš Siutos Nr. 2 D-dur, op. 10, – buvo tikras šventinis sveikinimas, nuotaikingas ir žėrintis. Pabrėžęs, kad jam malonu dalyvauti šioje džiugioje šventėje, profesorius prisiminė, kad jo, kaip ir Sverdiolo, kelias prasidėjo M.K. Čiurlionio menų mokykloje beveik tais pačiais metais, kad nuo to laiko tai priartėdami, tai nutoldami jie ir juda. Karnavičius taip pat buvo dėkingas už daug įsimintinų ir drąsių akimirkų, tokių kaip kelionė į Hamburgą atrinkti „Yamaha“ instrumentų ar „Organum“ salono atidarymas. „Tada jaučiau Dainiaus šiltą, žmogišką bendravimą, rūpestį ir, be abejo, aukščiausio lygio profesionalumą“, – sakė Karnavičius.

Po pertraukos Ferenco Liszto „Petrarkos sonetą“ 104 („Pace non trovo“), Adrianos ariją iš Francesco Cilea operos „Adriana Lekuvrer“ ir Elizabetos ariją iš Richardo Wagnerio operos „Tanhoizeris“ padainavo dukra Elena Sverdiolaitė (sopranas), šiuo metu gyvenanti Diuseldorfe ir dirbanti Vupertalio operos teatre. Jai akompanavo taip pat Vokietijoje gyvenantis ir dirbantis dažnas „Organum“ svečias pianistas Gustas Raudonius. Abu jauni muzikantai jau spėjo pasižymėti profesionalumu.

Dar vienas duetas – Petras ir Lukas Geniušai – dviem fortepijonais paskambino „Septynių skraisčių šokį“ iš Richardo Strausso operos „Salomėja“. Virtuozišką muziką papildė Luko paskambintas Fryderyko Chopino Valsas ir Petro siurprizas – nežinomas kūrinys, pristatytas kaip „šokiai iš Afrikos“. Sverdiolo visapusiškumą Petras Geniušas apibūdino kaip gebėjimą nudirbti daug darbų tarsi Renesanso laikais. „Jis gali tą pačią dieną pasiraitojęs rankoves vienui vienas pervežti fortepijoną į kitą miestą, o vakare vargonais atlikti visą Messiaeno kūrinių programą. Dainius – ištikimas draugas, lankstus vadybininkas ir idėjų generatorius. Su juo visada ramu, net jei aplink chaosas ir problemos“, – po koncerto sakė Geniušas.

Toliau pasirodė Raimondas Butvila (smuikas) ir Alexanderis Paley (fortepijonas), atlikę Felixo Mendelssohno Sonatos F-dur trečią dalį. Pasak muzikologės Sverdiolienės, tai aukšto skrydžio duetas, šioje salėje pagrojęs po šešis koncertus Brahmso, Schuberto kūrybos, pateikęs didžiules Mozarto, Beethoveno kamerinės muzikos panoramas.

Koncerto pabaigoje nuskambėjo Petro Geniušo ir Paley’aus paskambinta Ignazo Friedmanno Valsų siuita keturioms rankoms, op. 51. Artimiausių bendražygių muzikiniai sveikinimai liudijo nuoširdumą ir pagarbą, jaukus vakaras tapo iškiliu įvykiu. Taip pat kaip padėką pacituosiu Sverdiolo projektų partnerio ir bičiulio kompozitoriaus Šarūno Nako žodžius, nes į šiuos sakinius telpa Sverdiolo asmenybės ledkalnio didžioji, nematomoji dalis, kurią išvysti gali tik artimai su juo susipažinę: „Dainius – nerealiai apsiskaitęs intelektualas ir nuostabių iniciatyvų meistras. Jis itin jautrus laiko dvasiai žmogus, lenkiantis daugelį kitų.“

Linkime Dainiui Sverdiolui ilgų ir sėkmingų kūrybos metų, o muzikos mylėtojams – atrasti jo sukurtą turiningų koncertų ir dvasinių lobių pasaulį.