Autentika ir atspindžiai

Prabėgo devyneri metai nuo pirmojo tarptautinio Virgilijaus Noreikos dainininkų konkurso (2017), kuriame dalyvavo pats maestro, po pusmečio jau mus palikęs. Priimdami jo kūrybą kaip testamentą būsimoms dainininkų kartoms, mėginame suvokti skriejančių metų pagreitį, drauge ir pokyčius dainavimo meną pateikiant bei jį vertinant.

Kaip skelbiama konkurso organizatorių puslapyje, šįkart iš 180 susidomėjusiųjų į Vilnių atvyko ir gyvai pasirodė 57 dainininkai net iš 20 šalių keturiuose žemynuose. Didesnė pusė visų dalyvių, kaip įprasta, sopranai, geras šeštadalis – baritonai, likusi mažuma – mecosopranai, tenorai ir bosai, kurių, kaip irgi įprasta, tik po keletą. Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Didžiojoje salėje išklausius du ten vykusius konkurso turus su fortepijono akompanimentu, septyni geriausi dainininkai tarptautinės vertinimo komisijos buvo išrinkti pasirodymui finaliniame ture su Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro orkestru, kuriam dirigavo Latvijos nacionalinio operos ir baleto teatro vyriausiasis dirigentas Mārtiņas Ozoliņis. Pirmąją premiją laimėjo Eyra Norman (sopranas, Jungtinė Karalystė), antrąją – Maximilianas Jonghwan Lee (baritonas, Pietų Korėja), trečiąją – Mingyu Ahnas (baritonas, Pietų Korėja). Kiti finalininkai tapo konkurso diplomantais: tai Edgaras Ošleja (baritonas, Latvija), Aistė Benkauskaitė (mecosopranas, Lietuva), Kamilė Bonté (sopranas, Lietuva) ir Monika Siaurusaitytė (sopranas, Lietuva). Visi finalininkai pelnė ir daugybę specialiųjų prizų.

Atsigręžę į pastarąjį dešimtmetį pastebime, kaip išaugusios technologijų galimybės, sparčiai mažindamos geografinius atstumus, tušuodamos valstybių sienas ir skatindamos visuotinį tolimiausių kraštų suartėjimą, diktuoja žmonijai naują toną. Pasaulis vis labiau panašėja į vieną didelę bendruomenę, kurioje ne tik keičiamės tokiomis pat prekėmis, bet ir žiūrime tuos pačius filmus, dalijamės bendromis idėjomis ir tais pačiais spektakliais bei jų atlikėjais, valgome panašų maistą, laikomės tų pačių dietų. Daug kas tapo ranka pasiekiama. Štai Vilniaus „Forum Cinemas Vingis“ kino teatre galime žiūrėti „Metropolitan Opera“ spektaklių transliacijas, o visagalis online’as leis pamatyti ir daugelį kitų svarbių premjerų, gausių festivalių bei renginių, net iš namų neišeinant. Visa tai mus turtina, plečia akiratį, gydo mūsų provincialumo sindromą.

Kita vertus, esamajam laikui tirštėjant ir greitėjant, pastebimai kinta ir vertybių skalė, skatinanti pragmatizmą, patogaus standarto lyg greitojo maisto siekį, nes vadybininkams ir darbdaviams tai „greičiau, įvairiau ir pigiau“. Demokratėja ir klausytojų laikysena, neretai kiek atlaidi, tiek ir abejinga. Teatras ar koncertas dažnai aplankomi norint maloniai praleisti laiką, per daug nesigilinant į tai, ką girdi, ką matai, ten užsukus tarsi atsitiktinai einant pro šalį, kai pertrauka gal svarbesnė nei veiksmas scenoje. Antros dalies sulaukus ir nepamiršus, kur šokoladas „tikresnis“, svarbu nepamiršti ir pabaigos vaidmens – paploti atsistojus...

Prisiminus 1-ojo tarptautinio Virgilijaus Noreikos konkurso Grand Prix laimėtoją ukrainiečių tenorą Valentiną Dytiuką, dabar sėkmingai dainuojantį garsiausiose pasaulio scenose, atmintyje atgyja ne tik puikios kokybės gražaus tembro balsas, puiki vokalinė technika, bet ir spinduliuojanti menininko prigimtis, kaip įprasta dabar sakyti, išskirtinė charizma. Jos neišmoksi. Kitas atminty išlikęs – to paties konkurso lyrinis tenoras iš Pietų Korėjos Sehoon Moonas, vėliau taip pat sėkmingai integravęsis Vakarų teatrų scenose, o tąkart Vilniuje laimėjęs specialųjį Virgilijaus Noreikos prizą, kurį ir įteikė jam pats maestro. Tai buvo jaudinanti akimirka: nepaisant kultūrų skirtumų, jaunasis korėjietis savo repertuaru ir interpretavimu netikėtai priminė patį Virgilijų.

Tokios brangios akimirkos, kai tikro talento turtingų emocijų pliūpsnis klausytojo dvasią išprausia arba kai tolimos šalies svečio netikėtas „pataikymas“ į išrankaus vakariečio širdį nustebina, regis, vis retesnės. Jau įpratome, kad pasauliui globalėjant mūsų žemyną lanko vis gausesnis būrys tolimų kraštų dainininkų, verčiančių stebėtis pavydėtina savitvarda ir ištverme, pagarba tekstui, fanatiška atsakomybe bei visišku dėmesio sutelkimu į tas keliolika minučių scenoje, podraug oria laikysena bei absoliučiu tikėjimu savąja interpretacijos versija. Sveika ir harmoninga šių dainininkų dvasinė būsena. Stebina išskirtinai sveiki, švaraus tembro, puikiai išlavinti pilno diapazono jų balsai ir puiki technika, kuria jie pasigėrėtinai tiksliai naudojasi. Kad ir kokia kalba dainuotų, jų tartis ir dikcija arti idealaus lygmens. Už viso šio arsenalo gali nujausti buvus geležinę pasirengimo discipliną bei galbūt didžiules investicijas į mokymosi procesą.

Ir vis dėlto klausydamasis Rytų svečių interpretacijų nejučia susigriebi neatsiginąs apmaudo, kad jų nors ir preciziškai atlikta Vakarų autoriaus arija tavęs kažkodėl nepalietė, nepasiglemžė... Likai stebėtoju, besistengiančiu įminti mįslę, kodėl neišgyveni, o tik analizuoji. Matyt, kai klausomės Rytų šalies dainininko, įkūnijančio konkretų europietiškos kultūros personažą, mūsų intuicija patiria disonansą, matant vizualinį ir kultūrinį neatitikimą. Vokalinis balsas yra gyvas instrumentas, tiesiogiai susijęs su žmogaus fiziologija, su jo gimtąja kalba ir prigimtiniais kalbos padargais. Kiekvienu atveju – tai to žmogaus unikali duotybė, jo asmens kodas. Kai rytietis dainuoja itališkai, vokiškai, prancūziškai ar angliškai, mes intuityviai nuskaitome kitą kultūrinį kodą, už kurio stūkso kita kalba, kita tradicija, istorija ir kitokie papročiai. Tad liekame stebėtojais, pasijutę tarsi už stiklo sienos, nujausdami, kad tyrinėjame ne originalą, o vienokios ar kitokios kokybės imitaciją, kaip gražiai supakuotą serijinės gamybos produktą. Galima ištreniruoti fizinį raumenį, garso jėgą, ištvermę, tačiau dvasinės sferos komponentai – emocijos, turinio potekstės, humoras, tragizmas, sarkazmas – vargu ar išmokstami. Palyginimui, instrumentinė muzika, nebūdama susijusi nei su filologine kalba, nei su konkrečiu personažu, būdama idėjų, žmonijos vidinių būsenų išraiškos menas, yra universalus vyksmas, ir jis mus pasiekia tiesiogiai, be išlygų. Juk džiaugiamės, juokiamės, raudame, stebimės ar pykstame visame pasaulyje panašiai. Kol nepradedame kalbėti. 

Pasaulinių procesų atšvaitai buvo pastebimi ir neseniai Vilniuje pasibaigusiame 4-ajame tarptautiniame Virgilijaus Noreikos konkurse. Apibendrinant artimų ir tolimesnių šalių dalyvių pasirodymų įspūdį šmėsteli mintis: ar nesame labiau pavargę, išsekę, nepasitikintys, labiau nerimo kamuojami? Žvelgiant į repertuarą matyti, kad ne vieną lengvą sopraną pragmatiškasis mąstymas sugundė apsimesti dramatiniu balsu, ne vieną aukštą baritoną – taikytis į paklausesnį tenorų pasaulį, o sodresnio tembro baritoną matuotis boso repertuarą. Visa tai, žinoma, nesėkmingi eksperimentai, nes gamtos neapgausi. Vidutinių duomenų ir vidutinių gebėjimų solistėms nepadėjo mėginimai nustebinti ypač sudėtingomis ir ilgos trukmės operų scenomis, kaip ir bandymas papildyti pasirodymą šokiu, išmoktais gestais ir ne savo mimika. Rezultatas – negailestinga atvirkštinė reakcija pajutus, kad apsimetama tuo, kuo nesi.

Džiaugdamiesi finalą pasiekusiomis trimis mūsiškėmis dainininkėmis, atsidūrusiomis greta jau tobulai dainavimo techniką įvaldžiusių laureatų – soprano Norman ir dviejų baritonų Jonghwano Lee ir Mingyu Ahno, – galime spėti šio konkurso vertinimo komisiją laikiusis nuostatos, kad būtent kūrybinis pradmuo yra tikroji scenos meno vertybė. Maloniu atradimu tapusiai mecosopranui Benkauskaitei linkėkime tolesnės sėkmės ne tik dainuojant dabartiniu paklausiu jos amplua, bet ir plečiant repertuarą lyrikos, trapių akimirksnių bei poetinio subtilumo kantilenos plotmėje. Kito jaunučio soprano Siaurusaitytės sėkmė tampant konkurso diplomante yra jai išskirtinė paskata ir komisijos nuostatos įrodymas: nuoširdumas, kūrybinis pirmapradiškumas, atitinkantis asmenines galimybes, lemia daugiau nei apsimestiniai pasirinkimai. Sveikiname ir teatro solistę Bonté, jau turinčią scenos patirties.

Keletas žodžių apie didžiuosius ir ištikimuosius konkurso dalyvių pagalbininkus – pianistus. Greta pažįstamų Linos Giedraitytės ir Jonės Punytės-Svigarienės ypač malonu pasidžiaugti Ugnės Antanavičiūtės ir Simonos Zajančauskaitės indėliu. Šių puikių skirtingo braižo pianisčių gyvybingas akompanavimo menas atkreipė dėmesį ne tik gebėjimu meistriškai skambinti virtuoziškus kūrinių intarpus, reikalaujančius garso kokybės ir geros technikos. Gėrėjomės ir jų palydimųjų segmentų taktiška, tačiau aktyvia vidine nuostata, aiškiu baroko ir Mozarto akompanimentų pulsu, artikuliacija, saikingai tiksliu pedalų naudojimu, kaip ir vėlesnių romantizmo bei verizmo autorių garso išgavimo ir charakterio skirtumais, mokėjimu replikuoti, atsiliepiant, palaikant, komentuojant, artistiškai džiūgaujant ir liūdint kartu su solistu, bei filosofiškai baigiamaisiais akordais reziumuoti. Atkreiptinas dėmesys ir į didžiulę patirtį turinčios pianistės Ramintos Lampsatytės savitą akompanimentą. Tai objektyvus, neutralus koučerio akompanavimas, pas mus dar retas, pateikiant tikslų autoriaus tempą, tinkamus štrichus, prognozuojant pauzes bei fermatas, tačiau sąmoningai vengiant bet kokios asmeninės raiškos, o suteikiant solistui visišką laisvę, drauge ir žinojimą, kad struktūrinis pagrindas nesudrebės.

Šviesaus atminimo kompozitoriaus Broniaus Kutavičiaus atsiliepimas apie taip pat jau šviesaus atminimo jo bendraamžio kolegos Felikso Bajoro kūrybos procesą: „Jis išdainuoja, išjaučia, iššoka ritmą, kojomis jį ištrypia ir rašo per dideles kančias... kūrinys būna beveik tobulas... atsitiktinumų jame nebūna – tai iškentėta, išvargta, išgyventa iki susideginimo.“ Tokio lygmens kūrybinis atsidavimas – brangi praeities relikvija, kaip ir jautrus kolegos žodis apie kolegą. O kai kalbama apie dainininkus, visuotiniai atskaitos taškai – nenutolstančio aukso amžiaus etalonai: toji pati Maria Callas, tas pats Beniamino Gigli, tas pats nostalgiškasis Jussi Björlingas, mūsiškis Kipras Petrauskas ir juo sekęs Virgilijus... Tebešvytintys. Nepamirštamieji.