Maximo Lando interpretacijos

Rugsėjo 23 d. VšĮ Tytuvėnų festivalis (meno vadovas Justas Šervenikas) bei partneriai Lietuvos nacionalinė filharmonija ir M.K. Čiurlionio namai Vilniuje, Nacionalinėje filharmonijoje, surengtu virtuozo iš JAV Maximo Lando fortepijono rečitaliu Lietuvai vėl priminė, kad per rudens lygiadienį švenčiame Mikalojaus Konstantino Čiurlionio gimtadienį. Pianistas čia viešėjo prieš porą metų, o šįkart pateikė neįprastą koncerto koncepciją, kūrinius atlikdamas be pertraukų. Pirmoje dalyje Čiurlionio opusai skambėjo pramaišiui su XX a. amerikiečių kompozitorių pjesėmis ir jų įvairiais perdirbiniais bei aranžuotėmis, o antroje klausėmės romantikų Ferenco Liszto ir Roberto Schumanno kūrybos.

Jaunas, 2002-aisiais gimęs pianistas dar mokosi Juilliardo mokykloje pas Hung-Kuan Cheną, bet jau nuo 2017 m. apie jo koncertus rašo tarptautinė spauda. Tais metais jis koncertavo „Carnegie Hall“ su Lang Langu, Chicku Corea bei Filadelfijos orkestru ir buvo gerai įvertintas „The New York Times“ kritikų, kurie netruko pastebėti vieną jo matomiausių bruožų – užkrečiantį entuziazmą. Naujos žvaigždės statusą jam užtikrino bronzos medalis 2024 m. tarptautiniame Klivlando konkurse. Kitas Lando bruožas – drąsa atrasti ką nors nauja – kitais metais buvo įvertintas Napos slėnio festivalyje (JAV) Shahparo Khaledi prizu už meistriškumą ir inovacijas klasikinėje muzikoje. Lando taip pat yra „Artemisia“ fondo laureatas, Lang Lango tarptautinio muzikos fondo alumnas ir aktyvus geriausių jaunųjų atlikėjų platformų bei programų radijuje dalyvis.

Čiurlionio kūrinių rečitalyje skambėjo nemažai: Preliudas Fis-dur („Viešpaties angelas“), VL 184; Dainelė es-moll, VL 199; Preliudas a-moll, VL 230; Scherzo. Allegro Vivace iš Sonatos F-dur, VL 155; Impromptu, VL 181; Valsas, VL 144, ir Noktiurnas, VL 183. Nuo pirmo garso pianistas labai įsigilinęs pateikė Čiurlionio retrospektyvą, įsiklausydamas, lėtai ir jautriai dėstė vaizdinius. Ypač savitas buvo Noktiurnas: šalutinėse dalyse Lando išryškino melodines linijas, jas įspūdingai plėtodamas, o vidurio bangavimas aukštame registre nuskambėjo matiškai, natoms tarsi mirguliuojant. Man tokia interpretacija labai tiko, nes buvo vienu metu ir pagarbi, muzikaliai išgirsta, ir atitiko pianisto asmenybės savitumą, todėl skambėjo naujai.

Tarp Čiurlionio įsiterpė labai įvairaus stiliaus kūriniai – George’o Gershwino–Earlo Wildo Etiudas Nr. 4 „Embraceable You“ („Apkabinti tave“) ir Nr. 6 „I’ve Got Rhythm“ („Aš jaučiu ritmą“) iš septynių virtuozinių etiudų ciklo, Stepheno Sondheimo–Scotto Wheelerio Svynio Todo baladė iš miuziklo „Svynis Todas – demonas kirpėjas“, Williamo Bolcomo „Graceful Ghost Rag“ („Grakštaus vaiduoklio regtaimas“) ir Davido Chesky „Brodvėjus“ iš ciklo „Niujorko koros“. Toks netikėtas popuri – nuo Gershwino etiudų (elegantiško ir švelniai čiurlenančio lyg Debussy vaizdiniai ketvirtojo ir įspūdingai ekspresyvaus šeštojo) iki išradingų, meistriškai apžaistų opusų, kuriuose buvo panaudota ir alkūnė, ir stygų gnaibymas, ir dar džiazinio pobūdžio pjesių, – atrodė visai įdomiai, lyg dalyvautum kinematografe, kur per garsą pajunti epochą ir spalvas, gyvenimo pulsą ir nuotaikas. Po „amerikietiškų kalnelių“ lietuviška lyrika ir šopeniška Sonatos dalis skambėjo tarsi dialogas su kitu laikmečiu, kitu žemynu. Toks pats dialogas vyko ir antroje koncerto dalyje. Tai įdomus programos pateikimo rakursas, mat visuma atrodė kaip ilga improvizacija.

Pianistas labai muzikalus, laisvai valdo instrumentą, bet kokią medžiagą įveikia stipriais, vikriais ir kibiais pirštais. Regis, amerikietis virtuozas ir negali būti atsijęs nuo džiazo, improvizacijos tradicijos, tam tikro lengvumo estetikos. Pirmos dalies pabaigoje nuskambėjo neoficialiu Niujorko miesto himnu tapusi Billy Joelo daina „New York State of Mind“ („Niujorko nuotaika“), fortepijonui adaptuota paties Lando, spontaniškai peraugusi į Gershwino „Žydrosios rapsodijos“ tematiką. Čia vėl buvo daug atsipalaidavimo, malonaus pokalbio su savimi, blizgių pasažų ir į vientisą mintį surinktos įvairios muzikinės faktūros. Pianistas kaustė dėmesį savo ugningu temperamentu – tai buvo puiki koncerto dalies pabaiga.

Antroje dalyje, skirtoje XIX a. romantizmui, skambėjo Liszto „Vengriškoji rapsodija“ cis-moll, Nr. 12, S. 244, ir Schumanno Fantazija C-dur, op. 17. Čia Lando išskleidė visą savo asmenybės spektrą: nuoširdų santykį su publika, įkarštį ir temperamentą, entuziazmą ir turbotechniškumą. Jis kreipėsi į klausytojus ir šiltai papasakojo apie tai, kad visa muzika, kurią groja, yra jo mylima, kaip ir mylimas Niujorkas, kuriame jis gimė ir augo. Jo naująja meile tapo Čiurlionis ir jo kūryba, kurioje yra tiek daug motyvų ir raiškos formų bei spalvų. O meilę tarp Claros ir kompozitoriaus, pasak Lando, reprezentuoja Schumanno Fantazija. Dar jis džiugiai prisiminė, kad būdamas gal dešimties ar vienuolikos metų ir apsilankęs Jevgenijaus Kissino rečitalyje tarp keliolikos atliktų bisų išgirdo ir taip lauktą dvyliktąją Liszto rapsodiją. Suprantama, tai mažajam Maximui turėjo padaryti neišdildomą įspūdį. Šiame koncerte jo pateikta veržli rapsodijos interpretacija pranoko visus lūkesčius, ir kartu galima buvo suprasti, kad šis pianistas – visiškai savitas.

Pirmą kartą girdėjau taip laisvai elgiantis su muzikos tekstu trukmės, kaip semantinio muzikinio darinio, aspektu – grojant tiek Lisztą, tiek Schumanną. Mobilia laikysena ir mąstymo ryškumu išsiskiriantis atlikėjas gyvena, sakytum, savame laike. Manipuliuodamas trukmėmis, jas keisdamas, iš lėtų epizodų, dalių ar ištisų lėto tempo kūrinių jis sukuria atskirą, kitaip tekantį kosmosą su švelniausia lyrika. Ir tie kosminiai burbulai tampa unikaliomis oazėmis tarp ugningų dalių ar kitų kūrinių. Fantazijoje girdėjome daugybę tokių drąsių muzikinės kalbos ir prasmės nukrypimų nuo įprasto medžiagos dėstymo dėl pakitusio agogikos suvokimo. Paprastai tokių bandymų imasi tik labai patyrę atlikėjai.

Tarp paties Lando adaptacijų – bisui paskambintos „Led Zeppelin“ dainos „Stairway to Heaven“ bei Gioacchino Rossini „Sevilijos kirpėjo“ temų aranžuotės. Lėtos ir greitos muzikos virtuoziškos traktuotės tapo vakaro kulminacija, sulaukusia nepaprastos publikos reakcijos.