Kas dirigentui svarbiausia?

Antraštėje užrašytą klausimą Juozui Domarkui yra uždavęs ne vienas muzikantas, kritikas, žurnalistas, įvairiausiomis progomis kalbinęs garbųjį maestro. Atsakymas, cituojant iš atminties, būdavo panašus: svarbiausia – labiau mylėti ne save, bet muziką ir perteikti ją klausytojui. Dar labai svarbu, ne kiek partitūrų pažįsti ir žinai, bet kaip išsamiai jas išstudijavai. Kolega Viktoras Gerulaitis savo knygoje uždavė dar konkretesnį, kaip jis sakė, linksmą klausimą: kas yra dirigentas? Juozas Domarkas atsakė rimtai: „Tai muzikantas, kuris negali nei savęs išreikšti, nei savęs realizuoti be kitų žmonių. <...> Vienas jis negali nieko – jam turi groti ar dainuoti kiti.“

Per penkiasdešimt vienus vadovavimo Nacionaliniam simfoniniam orkestrui metus Domarkas pagrojo svarbiausius simfoninio orkestro repertuaro kūrinius, taip pat apie šimtą Lietuvos kompozitorių kūrinių – nuo pirmųjų simfoninių Mikalojaus Konstantino Čiurlionio poemų iki pačių naujausių opusų. Repertuarą kaupė palaipsniui, kartu augindamas muzikantų meistriškumą ir orkestro galimybes. 1990 m. orkestrui švenčiant 50-metį Operos ir baleto teatre, Domarkas dirigavo grandiozinį Arnoldo Schönbergo veikalą „Gurre-Lieder“, užbaigusį labai svarbų orkestro brendimo etapą. Po jo tęsėsi kopimas į dar didesnes aukštumas. Maestro yra nusakęs savo repertuaro ribas: „Niekada nesiėmiau kamerinės ir senosios muzikos. Manau, kiekvienas žmogus ir menininkas vienus dalykus jaučia ir daro geriau nei kitus. Su malonumu pasiklausau koncerto ar plokštelės su ta muzika, kurios pats neatlieku, sakykim, Mozarto ankstyvųjų kūrinių.“

Kalbantis maestro 70-mečio proga jis pasakė, kad pagrojo viską, ką norėjo ir ko būtinai reikėjo orkestrui. Būtent, reikėjo orkestrui – ši mintis kartojasi dažnai, nes pagrindinis jo rūpestis ir tikslas buvo auginti, brandinti simfoninį orkestrą, kad jis siektų geriausių Europos orkestrų lygio ir gerai grotų ne tik klasiką, bet ir šiuolaikinę muziką. Tokį tikslą išsikėlus reikėjo kryptingo darbo, stiprios valios, drausmės ir sutarimo su kolektyvu. Pasitaikiusius konfliktus kuo greičiau mesdavo iš galvos ir dirbo toliau. O jei pykdavo, tai veikiau tai būdavo suvaidintas pyktis. „Jei pykčiau iš tiesų, nebūčiau sulaukęs šios dienos. Juk pyktis žudo“, – yra sakęs maestro.  

1964 m. pradėjęs dirbti Vilniaus filharmonijoje Domarkas rado silpną nepilnos sudėties orkestrą, kurio ir instrumentai, ir darbo sąlygos buvo labai menkos. Rengiant rimtesnes programas nuolat trūko muzikantų, jų reikėjo ieškoti tuometėje konservatorijoje, skolintis iš kitų kolektyvų. Pamenu orkestrą nuo ankstyvos vaikystės Kaune, kai jam diriguodavo Balys Dvarionas, Abelis Klenickis, Margarita Dvarionaitė ir kiti. Apie jo meninį lygį spręsti negalėjau, bet falšyvas stygininkų ir medinių pučiamųjų gaidas bei valtornų kiksus jau fiksavau. Tuomet svarbiausia buvo išgirsti nepažįstamus simfoninius kūrinius. Vėliau, 1966 m. rudenį, jau M.K. Čiurlionio menų mokyklos dešimtokė filharmonijoje Vilniuje klausiausi Domarko diriguojamos man nežinomos Gustavo Mahlerio Pirmosios simfonijos, įsirėžusios atmintin ilgam. Po kelių dešimtmečių sužinojau, kiek daug triūso rengiant šią simfoniją tuomet įdėjo jaunas maestro.

Šeštadienį, rugsėjo 26 d., pilnutėlėje Nacionalinės filharmonijos salėje, laukiant koncerto pradžios, staiga užgeso šviesa ir virš scenos, kurioje jau buvo susėdęs orkestras, sumirgėjo dokumentinio filmo kadrai (panaudotos ištraukos iš režisierės Laimos Lingytės filmo „Gyvenimo simfonijos sūkuryje“) – šiltas Juozo Domarko žvilgsnis, sutiktas ilgais audringais aplodismentais. Publika turėjo progą žvilgtelėti į kelias maestro gyvenimo akimirkas, išgirsti įdomų pokalbio su Audrone Žigaityte fragmentą. Šis filmuotas epizodas sukūrė jaukią nuotaiką, neišnykusią per visą koncertą iki jo pabaigos. Šiltus sveikinimo žodžius Domarkui skyrė kultūros ministras Lukas Alsys, LR prezidento vardu sveikino vyriausioji patarėja ir Švietimo, mokslo ir kultūros grupės vadovė Jolanta Karpavičienė.

Koncerto programa buvo pritaikyta prie maestro muzikos pomėgių. Tai Richardo Wagnerio operos „Riencis“ uvertiūra, Ferenco Liszto Antrasis koncertas fortepijonui ir orkestrui A-dur, kurio solo partiją atliko pianistė Mūza Rubackytė, ir Antoníno Dvořáko Devintoji simfonija „Iš Naujojo pasaulio“. Nacionaliniam simfoniniam orkestrui dirigavo vienas pirmųjų Domarko dirigavimo klasės mokinių, dabartinis orkestro meno vadovas Modestas Pitrėnas.

Su Domarku Pitrėnas susipažino dar būdamas Juozo Tallat-Kelpšos aukštesniosios muzikos mokyklos studentas, vėliau studijavo Domarko dirigavimo klasėje dabartinėje Muzikos ir teatro akademijoje. Mokytojas įdėmiai sekė tolesnį Modesto kelią, klausydavosi visų jo diriguojamų koncertų, negailėjo patarimų ir pastabų ne tik apie muziką, bet ir laikyseną, išvaizdą, aprangą – jo skvarbi akis pastebėdavo viską... Tačiau koks mokinys nenorėtų prieš mokytoją pamaištauti! Jaunasis laureatas gludino savąją interpretacijos sampratą, mokytojo nekopijavo. Prieš vienuolika metų Pitrėnas iš Domarko perėmė Nacionalinio simfoninio orkestro vadovo pareigas.

Koncerto išvakarėse prašiau Mūzą Rubackytę prisiminti, kada ji pirmąkart grojo su orkestru. Pasirodo, būdama septynerių, bet tai dar buvo ne simfoninis, o kamerinis Sauliaus Sondeckio diriguojamas orkestras. Kai buvo dvylikos, su tuo pačiu orkestru, diriguojant Domarkui, ji atliko Balio Dvariono Antrąjį koncertą fortepijonui. Su šiuo koncertu jie važinėjo po Lietuvos miestus. Niekaip neprisiminėme, kodėl tąsyk Kameriniam dirigavo ne orkestro įkūrėjas. Šį bendrą grojimą, kaip ypatingos laisvės ir kartu tvirtos muzikinės formos kūrimą, Mūza prisimena iki šiol. Daug vėliau, su Domarku atlikdama Beethoveno, Liszto, Prokofjevo muziką, ji jausdavo aiškią muzikinio vyksmo struktūrą, architektūrą – tai jai buvo ir tebėra labai svarbu. Prieš imdamiesi kūrinio jie muzikos eigos neaptardavo – tiesiog pradeda groti, ir iškart vienas kitą jaučia, reaguoja. O bendraujant ją žavėjo draugiška atmosfera, laisvė, lengvumas, kurio suteikdavo puikus maestro humoro jausmas.

Kad Nacionalinis simfoninis orkestras jau prilygsta geriausiems Europos orkestrams, įsitikinome išklausę patį pirmąjį programos kūrinį – Wagnerio operos „Riencis“ uvertiūrą. Ją atlikdamas orkestras pademonstravo visą turtingą ir prabangų savo galimybių arsenalą – skambesio kokybę, virtuoziškumą ir tikslumą, stiliaus suvokimą, tarpusavio derėjimą. Nuostabiai švelnus piano, styginių šlamėjimas, lengvai sklendžiantis garsas, juvelyriškai tikslūs varinių pučiamųjų solo ir akordai sužavėjo nuo pačios pradžios. Ilgas, kontrastų prisodrintas tolesnis pasakojimas buvo toks gyvas ir įdomus, kad pagal jo seką galėjai įsivaizduoti operos įvykius, pagrindinio jos herojaus kilimą bei tragišką žūtį. Nepristigo itin galingo, bet neaštraus skambesio ir dramatizmo, kai orkestro tutti eksponavo didybę ir galią. Dirigento ranka buvo itin tiksli ir reikiamai emocinga. Retai patiri tokį paveikų grojimą, kai visi orkestro muzikantai groja su nepaprastu įkvėpimu. Uvertiūros klausiausi pirmą kartą, ir jei tai naujas repertuaro opusas, tuomet tikra puošmena!

Liszto Antrąjį koncertą Rubackytė yra grojusi su Domarku ir kitais dirigentais. Pitrėnas sakė, kad tai mėgstamas maestro koncertas, kurį jis yra atlikęs ir su kitais pianistais, nebūtinai Vilniuje. Ką ir besakysi, tai uždeganti muzika, trykštanti beribe fantazija, spalvomis, emocijomis, aistromis, vietomis net pragariškom liepsnom! Ši aukščiausio virtuoziškumo reikalaujanti muzika traukia tuos pianistus, kurie jį pasiekę, o dar yra itin drąsūs, kūrybingi ir kupini ugningo azarto. Rubackytė tokių savybių niekada nestokojo, galima net sakyti, kad drąsa ir vaizduotė ją veda vis gilyn į magiškas Liszto muzikos erdves. Kiekvieną kartą pažįstamame kūrinyje pianistė atranda naujų dalykų ir juos būtinai pateikia publikai. Šįsyk man pasirodė, kad ji ypač įsigilino į Liszto kalbėsenos sintaksę, kai melodijos fragmentų junginys su visomis detalėmis sureikšminamas ir tarsi išdidinamas. Įsiklausome į jį kartu su pianiste, suteikdami muzikai atitinkamą emocinį krūvį.

Kartu su soliste alsavo visi orkestro muzikantai ir solinių partijų atlikėjai, gyvai reaguodami į jos artikuliuojamas muzikines mintis. Nuostabiai skambėjo fortepijono ir violončelės solo, kurį jautriai atliko violončelių koncertmeisteris Edmundas Kulikauskas. Pasigirdus energingam maršiniam epizodui, pianistės rankos įgavo tokios kovingos jėgos, tarsi vyktų šviesos žygis prieš tamsą. Šviesa, žinoma, laimi. Po karštų aplodismentų pianistė atvertė kitokį Liszto muzikos puslapį, grąžinusį į jo „Klajonių metus“, ir paskambino vaizdingąją pjesę „Ženevos varpai“.

Dvořáko Devintoji simfonija „Iš Naujojo pasaulio“ filharmonijos salėje skambėjo daugybę kartų. Gal kas nors iš vyresnių muzikantų prisimena ir Domarko pirmąsias šios simfonijos interpretacijas. Koncerto pranešėja paskaitė ištrauką iš recenzijos, kurią po simfonijos (tuomet Aštuntosios) atlikimo Prahoje su vienu iš jų orkestrų parašė čekų spauda, išgirdama Domarką už meilę čekų muzikai. Po poros metų maestro buvo pakviestas į „Prahos muzikos pavasarį“, kuriame su Čekijos filharmonijos orkestru atliko Devintąją simfoniją. Dabar, švenčiant maestro jubiliejų, simfoniją dirigavo maestro Pitrėnas, suteikdamas jai visus amerikietiškos ir čekų muzikos bruožus, kurių gausu partitūroje. Veikalas suskambėjo išties įspūdingai, bravo visiems solistams – pūtikams, stygininkams ir perkusininkams! Triumfališkas simfonijos finalas įspūdingai užbaigė Juozui Domarkui skirtą muzikos šventę.