Muzikos grožio ilgesys

Mene grožis niekada nebuvo vien puošmena. Renesanso menininkams jis liudijo pasaulio darną, klasikams – tvarką ir proporciją, o romantikams tapo keliu į žmogaus jausmų gelmę. Prancūzų rašytojas Stendhalis grožį yra pavadinęs „laimės pažadu“, tarsi nuojauta, kad pasaulis gali būti šviesesnis, prasmingesnis ir darnesnis. Gal todėl grožio pasiilgstu ne tik akimis. Ypač jo ilgiuosi ausims – muzikoje, kuri bent akimirką leidžia tą pažadą išgirsti.

Būtent tokį grožio pojūtį dovanojo Valstybinio Vilniaus kvarteto ir fortepijoninio dueto, seserų Kajos ir Klėjos Kašubaičių, koncertas, vykęs rugsėjo 20 d. Nacionalinės filharmonijos Mažojoje salėje. Tai buvo vakaras, dar kartą priminęs, kad jautrus muzikantų susiklausymas ir gyvas, atviras jausmas vis dar gali paveikti stipriau už sudėtingiausias menines koncepcijas. Profesionalus, emocionalus, techniškai preciziškas koncertas nė akimirką nevirto šaltu meistriškumo demonstravimu. Priešingai, atlikėjų technika tarnavo svarbiausiam tikslui – muzikos minčiai, jos gyvybei ir jausmui.

Vakaro pradžioje nuskambėjusi Hugo Wolfo „Itališkoji serenada“ styginių kvartetui į programą įvedė lengvai ir elegantiškai. Muzikoje buvo girdėti pietietiškas žaismingumas, grakštūs muzikiniai pokalbiai ir švelni šypsena. Valstybinis Vilniaus kvartetas – Dalia Kuznecovaitė (pirmas smuikas), Algirdas Šochas (antras smuikas), Kristina Anusevičiūtė (altas), Viktoras Rekalo (violončelė) – kūrinį griežė skaidriai, lanksčiai ir su puikiu tarpusavio pojūčiu. Kiekvienas balsas buvo savarankiškas, tačiau visi jie susiliejo į vientisą, gyvą pasakojimą.

Kitokią erdvę atvėrė Fanny Mendelssohn-Hensel styginių kvartetas Es-dur. Subtiliai impulsyvi, veržli ir emociškai sodri muzika leido išgirsti kompozitorę kaip ryškią romantizmo asmenybę (ne kaip garsiojo brolio šešėlyje likusią kūrėją), gebėjusią lyriką derinti su dramatine įtampa ir vidiniu nerimu. Kvarteto interpretacijoje šios skirtingos būsenos atsiskleidė labai gyvai, muzikantai jautriai keitė nuotaikas, išlaikė kūrinio vidinį pulsą ir išryškino ne vien melodinį grožį, bet ir po juo tarsi slypintį sudėtingą emocinį pasaulį.

Koncerto kulminacija tapo Felixo Mendelssohno styginių oktetas Es-dur, Carlo Burchardo aranžuotas styginių kvartetui ir fortepijonui keturioms rankoms. Prie kvarteto prisijungus talentingosioms pianistėms Kajai ir Klėjai Kašubaitėms, scena prisipildė jaunatviškos energijos, polėkio ir spalvų. Nors seserys dar labai jaunos, jų muzikinė biografija įspūdinga. Pianistės yra pasirodžiusios tokiose prestižinėse pasaulio koncertų erdvėse kaip Berlyno filharmonija ir „Konzerthaus“, Niujorko „Carnegie Hall“, Hamburgo filharmonija ir kitur, o šiuo metu studijuoja Berlyno menų universitete.

Jų skambinimas stebino branda ir tikslumu. Kaja ir Klėja grojo jautriai, tačiau be perdėto demonstratyvumo, visiškai natūraliai įsiliedamos į bendrą ansamblio skambesį. Ypač žavėjo nepriekaištinga seserų tarpusavio darna ir gebėjimas ne tik girdėti vienai kitą, bet ir jautriai reaguoti į styginių kvarteto partnerius. Atrodė, kad visi šeši muzikantai drauge kuria vieną muzikinę dramaturgiją, alsuoja vieningomis frazėmis, juda viena kryptimi.

Tiršta, veržli ir šviesos kupina Mendelssohno muzika skambėjo su tokiu užsidegimu, kad kūrinio aranžuotė nė akimirką nepasirodė menkesnė už populiarųjį originalą. Skirtingų instrumentų tembrai kūriniui suteikė kur kas daugiau naujų spalvų ir pavertė jo klausymąsi tikru atradimu.

Ypač pradžiugino pats koncerto programos, pavadintos „Romantizmo soduose: Mendelssohnai ir Wolfas“, sumanymas, simboliškai pakvietęs susitikti muzikines šeimas ir kartas. O kai muzika atliekama taip profesionaliai, jautriai ir gyvai, supranti, kad grožis nėra prabanga ar pabėgimas nuo tikrovės. Kartais grožis yra tai, kas padeda į muziką sugrįžti.