Muzika, sugrąžinanti prarastą miesto peizažą

Rugsėjo pradžioje kompozitorius Dominykas Digimas ir smuikininkė Lora Kmieliauskaitė išleido naują plokštelę „Balta tamsa“, kurią pristatė rugsėjo 3 d. retai duris lankytojams atveriančioje Vilniaus Viešpaties Žengimo į Dangų bažnyčioje. Misionierių bažnyčioje skambėjusi muzika klausytojus užbūrė jautrumu, išskirtine kompozicija ir ypatinga atmosfera, glaudžiai susijusia su pačia vieta.

Misionierių kalva ir Viešpaties Žengimo į Dangų bažnyčia – barokinė Vilniaus „miesto karūna“. Ši erdvė šimtmečius tarnavo visuomenei, kol 2018 m. čia pradėti statyti prabangūs daugiabučiai, pakeitę istorinį kraštovaizdį. Į tai reagavo tarpdisciplininė menininkė, teisininkė ir paveldosaugos aktyvistė Rėda Bradišauskienė. Savo kūryboje ji nagrinėja protesto meną, miesto atminties, meno ir galios santykio temas. Yra inicijavusi tarpdisciplininį protesto meno projektą „Balta tamsa“, kuriuo siekta atkreipti dėmesį į biurokratinėje migloje pranykstančias vertybes, suprivatintą ir užgožtą miesto panoramą. Projekto ašimi tapo rūko instaliacija, kuriam laikui uždengusi naujuosius pastatus ir grąžinusi senojo kraštovaizdžio iliuziją. Šiam gestui dokumentuoti sukurtas videomeno kūrinys ir jam Digimo parašyta muzika sudaro pirmąją albumo dalį – „Eksterjerą“. Vėliau gimė ir „Interjeras“, sutelkiantis dėmesį į pačios bažnyčios vidų.

Apie „Baltos tamsos“ projektą, ilgametę kūrybinę draugystę bei požiūrį į muzika atveriamas erdves kalbamės su Dominyku Digimu ir Lora Kmieliauskaite.

Bendradarbiaujate jau ne vienus metus. Kokia buvo pradžia ir kas išlaiko tokią produktyvią kūrybinę draugystę?

Lora: Pirmas rimtesnis kūrybinis susitikimas įvyko Lietuvos muzikos ir teatro akademijos koncerte, kur su „Thirty Fingers Trio“ (kartu su broliu violončelininku Arnu Kmieliausku ir pianiste Marta Finkelštein) atlikome Dominyko kūrinį. Po to, pamenu, labai įkvėpta grįžau iš Austrijos International Summer Academy (ISA), ten dirbau su austrų smuikininke, naujosios muzikos ir medijų tyrėja Barbara Lüneburg. Pagalvojau, jog būtinai reikia paprašyti, kad kažkas sukurtų man kūrinį. Iškart prisiminiau Dominyką. Taip gimė muzikos ir medijų performansas „This Order Goes Wrong“ – pirmajai jo daliai vaizdo projekciją sukūrė Kristijonas Dirsė, vėliau prie jo prisijungė dramaturgas Rimantas Ribačiauskas, dizainerė Morta Nakaitė (ji sukūrė baltojo kostiumo įvaizdį). Su šiuo kūriniu pasirodėme platformoje „Atvira erdvė“, vykome į festivalius Lietuvoje ir užsienyje, legendinius Darmštato vasaros kursus, ir nuo tada viskas nebesustojo. Buvo lengva. Turėjome nuostabią kūrybinę rezidenciją už poliarinio rato, šiemet vykome į Ameriką – nors, rodos, būname atskirai, mūsų keliai, žmonės ir įkvėpimai vis tiek susiduria.

Kaip atsidūrėte ant Misionierių kalvos? Kaip jūsų keliai susikirto su Rėdos Bradišauskienės projektu?

Lora: Kalbėdama apie „Baltos tamsos“ projektą Rėda užsiminė, kad čia atsiveria daug erdvės ir muzikinei raiškai. Kalbėjomės apie įvietintą kūrybos būdą, gebėjimą klausytis erdvės, apie tai, ką čia būtų galima išgirsti ir pasakyti. Pavyko įkalbėti prisidėti ir Dominyką.

Dominykas: Įdomu tai, kad mes atėjome į jau egzistuojantį projektą su aiškia koncepcija ir tiesiog prisidėjome prie jo realizavimo. Rėdai pasakojant apie savo sumanymą pasidarė aišku, kad muzika bus skirta vaizdo įrašui. Tuomet kilo mintis, kad ją reikėtų įrašinėti būtent ten, kur ir vyksta rūko instaliacija, o tam tinkamiausia erdvė – pati bažnyčia. Muzika bažnyčioje – tai ne vien akustika, bet ir visi aplinkos garsai, turintys kūriniui didžiulę reikšmę, nes įraše girdimi ne vien smuiko, bet ir lauko garsai.

Misionierių kalva nuolat tarnavo miesto reikmėms, jos istorija labai turtinga. Ar jums ši istorija buvo svarbi kūrybinio proceso metu?

Dominykas: Taip, ko gero, tai buvo neišvengiama. Bet svarbiausias „Eksterjero“ dėmuo – pats architektūrinis ansamblis, jo pasikeitimas, transformacija. Muzika sekė miglą, kuri uždengia naujuosius pastatus ir tam tikra prasme sugrąžina buvusį ansamblio vaizdą, juos laikinai ištrindama. To muzika ir siekė istorine prasme – grąžinti Vilniaus peizažą, kurio nebėra. Kai rašiau antrąją dalį – „Interjerą“, labiau susikoncentravau į bažnyčios vidų. Tai savarankiškesnis muzikinis kūrinys. Čia svarbesnė pati architektūra, tai, kas skamba aplinkui. Nesinori atvaizduoti kokio nors istorinio konteksto – labiau norisi pateikti galimą klausytojo santykį su kūriniu, erdve ir atlikėjais.

„Balta tamsa“ – paradoksalus pavadinimas. Ką jums patiems reiškia šis žodžių junginys?

Dominykas: Kūrybos procese kvestionuoju baltos tamsos paradoksą, susijusį su baroko epocha bei šviesotamsos efektu. Dvi kūrinio dalys – tarsi ėjimas per tamsą, miglą, kuri viską užtemdo, ir atėjimas į šviesą. Šviesa Misionierių ansamblyje yra tikras įkvėpimo šaltinis. Kadangi bažnyčia pastatyta ant kalvos, šviesa visą dieną keliauja per visą jos erdvę: nuo vidurdienį apšviesto altoriaus iki saulės išnykimo pro vakarinius langus. Ta šviesos žaismė – ir poetiška, ir simboliška, kartu atspindinti visus įmanomus kontekstus. Tačiau Rėda ją pateikė su labai konkrečia mintimi.

Lora: Šis poetiškas Rėdos projekto pavadinimas turi labai konkrečią idėją: kaip tam tikros galios bei įtakos jėgos tarsi legaliais būdais ir patikrintais veiksmais paskleidžia rūką, kad baltomis rankomis uždengtų padarytus nelabai gražius dalykus, konkrečiai – pastatytus „Misionierių sodų“ namus. Rėdos instaliacijos rūkas atrodo gražiai ir grąžina buvusį Misionierių kalvos vaizdą. Žiūrėdamas į jį gali prisiminti, ką jausdavai vaikščiodamas čia anksčiau. Tuo pat metu tų namų gyventojams uždengiamas vaizdas į nupirktą Senamiesčio panoramą ir sukuriamas simbolinis veidrodis – lyg tam Vilniaus baziliskui, kuris žudo žvilgsniu. Taigi „Balta tamsa“, kaip ir tas rūkas, taip pat kaip ir muzikinis audinys – pati savaime skamba labai gražiai, kol neišgirsti šių skaudesnių miesto istorijos momentų.

Jūsų kūryboje beveik visuomet atsiskleidžia vietos erdviškumo niuansai. Net ir čia vienas iš bendrų su Rėda veiksmų buvo garsinis pasivaikščiojimas. Kaip šiame albume pasireiškia tas erdviškumas?

Dominykas: „Interjeras“ turi tokią formos savybę – kas dvi minutes atsirandančias pauzes, kai sustojame ir klausomės, kas skamba aplinkui. Tyla atskleidžia Misionierių bažnyčios akustiką ir aplinkos garsus, kurie pratęsia muzikinę mintį. Lorai netikėtai sustojus, aplinkos garsai perima pagrindinį vaidmenį. Savybė, kai muzika ne konkuruoja su vieta, o ją papildo, man yra pats gražiausias dalykas ir siekiamybė.

Garsinis pasivaikščiojimas „Baltos tamsos“ kontekste patvirtino organišką mūsų santykį su aplinkos garsais. Daliai žmonių tai buvo pirmas kartas – jie pasakojo, kad kiekvienas garsas stotelėse atrodė surežisuotas. Tačiau tai tiesiog sutapimai: atidumas atveria klausą ir pradedi girdėti tai, kas čia buvo visada.

Klausantis „Baltos tamsos“ Misionierių bažnyčioje, skambant „Interjero“ daliai, apšvietimas kreipė žvilgsnį į skirtingus bažnyčios architektūros akcentus. Kaip vaizdiniai erdvės įspūdžiai atsispindi šiame kūrinyje?

Dominykas: Kadangi „Eksterjeras“ buvo kuriamas vaizdo filmui, jis savaime yra vizualus dėl kūrybinės komandos – Rėdos Brandišauskienės ir Eitvydo Doškaus kinematografinio talento. Kitas svarbus talentas – Dainius Urbonis, šio koncerto šviesų dailininkas. Jis labai organiškai perprato atsitiktinumo principą. „Baltos tamsos“ partitūroje nėra konkrečių taktų, metro ar ritmo – tik frazės, paklūstančios tam tikroms taisyklėms. Kaip trys linijos šiame programuotame atsitiktinume susijungia į kontrapunktą, panašiai elgėsi ir jis: nesistengė šviesos susieti su konkrečia kūrinio vieta, o apšvietimą kūrė pagal iš anksto paruoštą schemą, atsitiktiniu laiku apšviesdamas vis kitą bažnyčios vietą. Be to, vakare lauke įsijungia bažnyčios apšvietimas ir ant lubų sukuria savotišką šviesos instaliaciją, ką jau kalbėti apie natūralią saulėlydžio šviesą. Įdomu, kaip tai keičia klausytojų perspektyvą ir kaip skirtingos architektūros detalės staiga tampa svarbios. Man gražiausia, kai muzika ar meno kūrinys apskritai nėra iki galo apibrėžtas – kai jis pats gali kažką sukurti.

Taigi, kūrinyje daug atsitiktinumų?

Dominykas: Vien atsitiktinumai. Net kai įrašinėjome pirmą dalį, tai buvo įrašyti tik medžiagos komponentai, kuriuos vėliau montavau ir ieškojau sujungimų, santykių, kontrapunktų. Antra dalis buvo kanono principu sąmoningai programuotas atsitiktinumas.

Lora: Natos gana tiksliai surašytos, aš jas visas išgrojau. Bet tai, kad turi melodiją ir gali ją atlikti kaip nori, suteikia laisvės. Tačiau kai Dominykas nutraukia – tai būna labai griežta. Turi laisvę ir staiga privalai sustoti. Kartais net ne frazės viduryje, o prieš foršlagą ar per jį, nepasiekus kitos natos. Ta įtampa labai juntama per pauzes – net jei dirigavimas atrodo laisvas, jis suteikia daug emocijų, kurios stipriai persiduoda: atsiranda lūkesčio, garso ilgesio.

Ar „Balta tamsa“ jums pirmiausia yra kūrinys apie konkrečią vietą, ar vis dėlto savarankiškas muzikinis pasakojimas? Kiek šis albumas gali egzistuoti nepriklausomai nuo jį supančių erdvių?

Dominykas: Pats albumas yra šios vietos dokumentacija, todėl įrašas neatsiejamas nuo jos. Žinoma, atlikimas galėtų vykti ir kitose erdvėse – tuomet jis atskleistų kitus tų vietų bei akustikos ypatumus. Vis dėlto ši medžiaga geriausiai suskamba būtent čia. Ši bažnyčia man tapo nauju atradimu: jos akustika ir pati architektūra – atrodo, barokinė, bet turinti daug klasicizmo elementų. Išlikusios kelios navos su sienų tapyba, tačiau ji beveik visiškai balta. Likusi tik forma, struktūra ir šviesa – patys gražiausi dalykai.

Kaip rekomenduotumėte klausytis šio albumo?

Dominykas: Šiuo atveju vertėtų pagalvoti apie Vilniaus kontekstą – nebūtinai apie patį protesto kūrinį, bet apie senąjį Vilnių.

Dėkoju už pokalbį.