Kai likimas apdovanoja muzika

Tarptautinių konkursų laureatė, solistė ir muzikos renginių organizatorė, pedagogė, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorė Aleksandra Žvirblytė liepos 31-ąją pasitiko ypatingą sukaktį – kaip visada, darbų ir koncertų sūkuryje. Ji išugdė visą būrį gabių pianistų, sukūrė originalių sceninių projektų, vadovauja nacionalinės reikšmės festivaliams. Žvelgdama į Aleksandrą matau nuolat geros nuotaikos, energingą, pilną planų ir kūrybinio įkarščio, valingą, jaunyste spinduliuojančią asmenybę, kuriai laikas, regis, neturi poveikio. Iš tiesų tai ne tik ypač darbšti ir savo profesijai atsidavusi, bet ir, sakytum, likimo apdovanota, talentinga, savita kūrėja, kurios veikloje atsispindi ir iškilios muzikantų šeimos vertybės. Jos pianizmas pasižymi aukščiausiu profesionalumu, universalumu ir maštabiškumu, skambinimo maniera – pozityvi ir kilni. Vienas ryškiausių bruožų – sugebėjimas iš aplinkos, savo gyvenimo ir profesinės patirties kantriai, dedant plytą prie plytos, sukurti pakopą, kurioje sluoksniuojasi galingos meninės srovės, koncepcijos ir amato paslaptys. Tai neišjudinamas kelių kartų akademinis fundamentas.

Aleksandra, fortepijono meno mokėtės pas legendinę profesorę Olgą Šteinberg. Kokiais principais ji formavo jus kaip pianistę? Ką galėtumėt papasakoti apie jūsų bendrą darbą?

Dažnai prisimenu savo Mokytoją – kilnią, orią asmenybę. Muzika buvo jos gyvenimas, aistra, tarnystė. Mėgo mums sakyti: „Mylėkite muziką savyje, o ne save muzikoje.“ Manau, tai ir buvo jos pedagogikos vertybinis pagrindas – muzika kaip šventovė, o visos priemonės tik tam, kad į tą šventovę patektum. Šteinberg apie savo mokinius žinojo viską: iš kokios šeimos esam, kaip gyvenam, kuo domimės. Atnešdavo į pamoką gerą knygą, kurią, jos nuomone, būtina perskaityti. Pamenu, prieš pradedant pažintį su Roberto Schumanno kūryba gavau tomelį jo laiškų ir straipsnių; pirma pamoka su Claude’u Debussy – klasėje guli impresionistų dailės albumas. Ji formavo mus kaip žmones, kaip muzikantus, o po to jau kaip pianistus. Negirdėjau, kad būtų kada kalbėjusi apie karjerą, finansinę naudą. Pamenu, kartą per bendrą mokinių susibūrimą vienas buvusių jos studentų paklausė: „Jūs tokia puiki specialistė, kodėl nevažiuojate dirbti į užsienį? Ten uždirbtumėte kur kas daugiau negu čia.“ Į tai profesorė atsakė: „Ar įmanoma pamatuoti, kiek kainuoja Chopino mazurka?“

Muzikų šeimos aplinka ir dvidešimt „Lietuvos pianistų dinastijos“ metų – kuo reikšminga ši patirtis?

Su muzika yra taip: arba tu esi joje, arba ne. Gali užsiimti ir kitokia veikla, bet ji gyvena tavyje kaip kūdikis motinos įsčiose. Aš augau labai muzikalioje aplinkoje: abu tėvai muzikai, mokiniai ateidavo į namus. Vos pradėjusi vaikščioti kažką rankiodavau ant klaviatūros, žaisdavau po fortepijonu ir įsivaizduodavau, kaip kada nors grosiu scenoje. Muzikuodavom su mama keturiom rankom, dar mama buvo sugalvojusi visokių žaidimų pagal muziką. Kai buvau vaikas, tėvai daug keliaudavo mašina, ir kelionėse visuomet dainuodavom lietuvių liaudies dainas. Profesijos pasirinkimas man buvo visiškai natūralus. Vėliau į tą pasaulį įtraukiau ir sūnų Paulių. Norėdama ir būti gera mama, ir neprarasti galimybės koncertuoti, sugalvojau „Dinastijos“ projektą. Su mama Veronika Vitaite ir Pauliumi Anderssonu apvažiavom visą Lietuvą, grojome Danijos, Vokietijos, Lenkijos ir kitų šalių scenose. Būti soliste, ansambliete, mama, pedagoge, vadybininke ir vairuotoja tuo pačiu metu kartais būdavo iššūkis, bet daug patyrėme ir daug išmokome vieni iš kitų. Skirtingos kartos, skirtingi charakteriai, skirtingi požiūriai, neretai audringi debatai ieškant interpretacinių sprendimų. Bet išeini į sceną ir tampi vieno kraujo komanda. 

Kuo vadovaujatės savo pedagoginiame darbe? Kas svarbu ugdant pianistą kaip profesionalą ir kaip asmenybę?

Visuomet sprendžiu dilemą, kaip išmokyti visų taisyklių, kurias privalu žinoti muzikos profesionalui, ir nenužudyti jauno žmogaus individualumo. Riba labai plona. Jei nesuteiksi reikiamos bazės, žmogus liks pusiau profesionalas. Bet jei pasodinsi į griežtą „narvą“ ir per ilgai jame laikysi, gausi dar vieną profesionalų, tačiau beveidį kloną. Dabartiniame pasaulyje yra milijonai grojančių steriliai ir labai teisingai, bet tikrai įdomus tik tas menininkas, kuris turi unikalumo ir savo požiūrį. Tad klausimas yra apie tai, kaip mes ugdome asmenybę, ar jaunas žmogus smalsus, ar užpildo savo sąmonę geromis knygomis, koncertais, ar jam įdomu pažinti pasaulį ir kiek vertingos meninės informacijos jis pajėgus ištransliuoti klausytojui.

Kas lemia jūsų kaip įvairių festivalių organizatorės, žiuri narės darbo kriterijus? Ar kintant pasauliui keičiasi ir vertinimas?

Sakoma, jei esi konkurso vertinimo komisijoje ir mąstai, kam duoti aukščiausius apdovanojimus, atsakyk sau į klausimą, ar pirktum bilietą į jo ar jos koncertą. Atverti duris į koncertinę sceną tikrai talentingam, įdomiam menininkui – mano prioritetas. Tam nepakanka vien tik profesinio išmanymo. Reikia sugebėti atsitraukti nuo savo pačių susikurtų trafaretų ir gebėti įžvelgti jauno menininko talentą ir perspektyvą. Dažnai būna taip, kad jei kažkas groja kūrinį, kurį pats esi grojęs ir turi labai ryškų įsivaizdavimą, kaip tai reikia atlikti, kitokia interpretacija gali sunervinti. Yra tekę girdėti kolegų iš įvairių šalių komentarus: „Taip groti negalima!“ Labai gerbiu pianisto Kevino Kennerio požiūrį: „Tai yra kitaip, negu aš įsivaizduoju, bet mane visiškai įtikino.“ Manau, toks požiūris turėtų būti kiekvieno žiuri nario siekiamybė.

Pastaraisiais dešimtmečiais labai įsitraukiau į organizacinę veiklą, tai tapo dar viena mano aistra. Pas mus madinga skųstis, kaip viskas blogai. Tik retas savęs paklausia – ką aš padariau, kad būtų geriau? Niekada nemaniau, kad kultūrinis gyvenimas Lietuvoje yra blogas, bet jei galiu suburti bendraminčius ir nuveikti kažką, kad būtų geriau, – kodėl gi ne? Taip ir prasidėjo tarptautiniai M.K. Čiurlionio festivaliai Palangoje ir Vilniuje, aktyvus įsitraukimas į vasaros akademiją „Muzika be sienų“, įvairūs projektai užsienio šalyse. Organizuodama festivalius stengiuosi, kad publika išgirstų tikrai kokybiškus, vertingus koncertus. Lietuvos publika nuostabi, tik organizatoriui reikia gerai padaryti namų darbus, apmąstyti, kur koncertas vyks, kokioje aplinkoje, kokie klausytojai ateis. Šiemet Čiurlionio festivalyje du koncertus gros nuostabus pianistas iš Prancūzijos Roger Muraro. Palangoje girdėjome jo atliekamus Čiurlionį, Chopiną ir Debussy. Gruodį filharmonijoje jis interpretuos Olivier Messiaeno „Paukščių katalogą“. Daugiau nei tris valandas truksiantis ciklas žada mistinę meditaciją advento laikotarpiu.

Pati organizuoju edukacinius projektus ir juose dalyvauju. Manau, tai netgi svarbesnė sritis negu koncertų organizavimas. Klasikinę muziką reikia puoselėti, ugdyti ne tik atlikėjus, bet lavinti ir klausytojus, antraip ateityje grosime patys sau.  

Dešimt metų trunkantis jūsų bendradarbiavimas su saksofonininku Petru Vyšniausku išskirtinis savo originalumu. Papasakokite, kaip kilo idėja ir kaip vyksta jūsų bendras kūrybinis procesas.

Kai pradėjau organizuoti tarptautinį M.K. Čiurlionio muzikos festivalį, ieškojau, kaip į jo muziką pažvelgti kitu kampu. Taip gimė „Kosminis Čiurlionis“ ir idėja muzikuoti su Olegu Molokojedovu ir Petru Vyšniausku. Kartą per repeticiją, kol Olegas tvarkė aparatūrą, Petras atsisuko į mane ir sako: „Gal pagrokim ką nors?“ Smagiai pamuzikavome ir nuo to laiko neapleido mintis, kad vertėtų pamėginti groti duetu. Mūsų, kaip dueto, pirmasis koncertas įvyko MAMA studijoje. Tai buvo mano, visiškos klasikės, debiutas su džiazo improvizacijos grandu, todėl prieš jį labai jaudinausi! Bet koncertas pavyko puikiai, nuo jo ir prasidėjo bendra kelionė. Petras yra fantastiškas scenos partneris, jis iškart pagauna idėją, ją tobulai išplėtoja. Niekada negroja taip pat, taigi net su ta pačia programa nebuvo dviejų vienodų koncertų. Nieko iš anksto nesitariame, niekas nebūna surepetuota – leidžiame sau scenoje tiesiog kalbėtis garsais.

Spalio 3 d. Nacionalinėje filharmonijoje su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru, diriguojant Yaroslavui Shemetui, skambinsite Fryderyko Chopino Antrąjį koncertą fortepijonui f-moll. Jūsų nuopelnai šopenianoje pripažinti ir lenkų: Lenkijos prezidentas įvertino juos „Auksiniu kryžiumi“, o kultūros ministras apdovanojo už Chopino palikimo sklaidą. Kodėl pasirinktas būtent šis kūrinys ir kaip pati jaučiate Chopiną?

Lenkijoje grojau Chopiną ir vykdžiau daug projektų; jis man dvasiškai artimas ir vienas mėgstamiausių kompozitorių, jo kūrybą skambinu nuo mokyklos laikų. Pasirinkimas turi simbolinę prasmę, nes tai buvo pirmas instrumentinis koncertas, kurį atlikau su orkestru dar būdama studentė – grojau Bulgarijoje, Lietuvoje. Koncertą f-moll labai mėgstu ir noriu grąžinti į savo repertuarą. Taip pat šį koncertą rengiau su Olga Šteinberg, ir tai yra dar vienas simbolinis sugrįžimas bei padėka mano profesorei.

Ar turint tiek daug įvairiapusės veiklos dar lieka laiko sau, pomėgiams?

Man pasisekė, nes profesija sutampa su pomėgiais, taigi neturiu poreikio pailsėti nuo veiklų, o laisvalaikio reikia labiau smegenims perkrauti. Mėgstu keliones. Retai išeina tik paturistauti, tačiau ir koncertinėse kelionėse galima daug įdomaus pamatyti, pasisemti nuostabių įspūdžių. Gera pabūti tyloje, gražioje gamtoje, paskaityti įdomią knygą ir pabendrauti su įdomiais žmonėmis. Vertinu laiką su šeima, ypač dabar, kai tapau močiute. Fantastiškas jausmas stebėti to mažo žmogučio pirmuosius žingsnius šiame pasaulyje, ir gera, kai gali būti to dalimi.

Dėkoju už pokalbį ir linkiu visokeriopos sėkmės.