(Ne)įkalinta laisvė

Yra kūrinių, kurių žanrą atpažįsti vos prasidėjus muzikai, ir yra tokių, kurie gana greitai ima priešintis jiems suteiktam apibrėžimui. Kompozitorės Vaidos Striaupaitės-Beinarienės oratorija „Laisvasis kalinys“ mišriam chorui, instrumentiniam ansambliui ir solistui, rugsėjo 12-ąją nuskambėjusi XVI tarptautinio Šv. Jokūbo festivalio atidarymo koncerte Vilniaus Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčioje, man atrodo, priklauso būtent antrajai kategorijai.

Vakaras prasidėjo dar prieš pirmuosius oratorijos garsus. Šių metų festivalį lydėjo keli svarbūs akcentai, liudijantys, kad jo organizatoriai žvelgia ne vien į jau nusistovėjusią chorinės muzikos tradiciją, bet ir į jos tęstinumą. Pirmą kartą buvo surengtas jaunųjų kompozitorių konkursas, kviečiantis kurti chorui ir suteikiantis galimybę muzikai iškart patekti į koncertinę erdvę. Viename iš festivalio koncertų numatyta pristatyti ne tik konkurso laureatų, bet ir kai kurių dalyvių muziką. Toks žingsnis svarbus, ypač šiandien, kai naujas chorinis repertuaras neretai gimsta sunkiau, nei norėtųsi, o jauniems kompozitoriams ne visuomet paprasta rasti kelią į sceną.

Kitas festivalio akcentas kur kas platesnis ir kartu istorinis. Vilniaus Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčioje kadaise skambėję vargonai sovietmečiu buvo sunaikinti, o iki mūsų dienų išliko tik senojo instrumento karkasas. Šiuo metu puoselėjama ambicinga idėja šventovėje pastatyti naujus prancūziškus, simfoninius, romantinio tipo vargonus – instrumentą, kokio šiuo metu nėra ne tik Lietuvoje, bet, tikėtina, ir visose Baltijos šalyse. Tad festivalis šiemet tampa ne vien muzikos sklaidos erdve, bet ir savotiška kultūrinės atminties atkūrimo platforma.

Dar vieną svarbų vakaro sluoksnį sukūrė Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarės, Europos audito rūmų narės Laimos Liucijos Andrikienės įsteigta jos vardo premija Lietuvos kompozitoriams. Premija kasmet skiriama už naują chorinės muzikos kūrinį, susijusį su Šv. Jokūbo festivalio idėja ir jo dvasia. 2024 m. ji įteikta Zitai Bružaitei už oratoriją „Buen Camino!“, 2025 m. Vaclovui Augustinui už kūrinį „Mišios už mirusius (Requiem)“, o šiemet – Vaidai Striaupaitei-Beinarienei už oratoriją „Laisvasis kalinys“. Tai svarbus signatarės gestas ne vien simboline prasme. Naujos muzikos kūrimas reikalauja ne tik idėjų, bet ir realaus palaikymo.

Festivalio atidarymo koncertą vedė šių eilučių autorė: stengiausi klausytojus įvesti į festivalio idėjinį lauką, naujo kūrinio gimimo aplinkybes ir jo centre slypinčią vidinės laisvės temą. Tad įžvalgomis bei įspūdžiais pasidalysiu ir su skaitytojais.

Oratorijos „Laisvasis kalinys“ muzika ne tiek pasakojo, kiek veikė, buvo justi erdvė, teatrinė įtampa ir beveik scenografinis mąstymas, tad kūrinį norėtųsi suvokti ne vien kaip koncertinę oratoriją. Akimirkomis jis priartėjo prie muzikinės dramos, kartais net prie miuziklo, nors pati tema, žinoma, tikrai ne pramoginė.

Kūrinio centre – palaimintasis Teofilius Matulionis, tačiau Striaupaitė-Beinarienė neapsiriboja istorinio asmens portretu. „Laisvajame kalinyje“ svarbesnė pati laisvės idėja: paradoksali galimybė išlikti laisvam net tada, kai žmogaus kūnas uždaromas tarp kalėjimo sienų. Įtampa tarp išorinės prievartos ir vidinės laisvės – pagrindinis kūrinio dramaturgijos variklis. Oratorijos premjera įvyko 2025 m. birželio 14-ąją Kaišiadorių Kristaus Atsimainymo katedroje, Palaimintojo Teofiliaus minėjimo liturgijos bei Gedulo ir vilties dienos proga. Šv. Jokūbo festivalio atidarymo vakarą kūrinys Vilniuje nuskambėjo jau naujame kontekste – ne tik kaip pasakojimas apie vieno žmogaus likimą, bet ir svariai festivalio pradžią žymintis pareiškimas.

Valstybinis choras „Vilnius“ (meno vadovas ir vyr. dirigentas Artūras Dambrauskas) tą vakarą skambėjo profesionaliai ir įtikinamai. Buvo akivaizdu, kad choristams kūrinys nėra svetimas. Klausytojai jautė atlikimo discipliną ir stiprų įsitraukimą. Prie oratorijos poveikio prisidėjo ir pati Šv. Pilypo ir Jokūbo bažnyčios erdvė: jos akustika muzikai prideda iškilmingumo, tačiau kartu reikalauja beveik chirurginio tikslumo, negailestingai išdidindama kiekvieną detalę – ir gražią, ir, kartais, ne visai tikslią. Kai kuriose kulminacinėse vietose garso pabaiga ne visuomet sutapdavo idealiai. Retkarčiais atrodė, kad ne visi choristai vienodai atidžiai seka dirigento ranką.

Vienas įtaigiausių kūrinio sprendimų – erdvėje judantys vyrų balsai. Įvairia sudėtimi po bažnyčią vaikščiojantys choristai sukūrė įtraukų akustinį ir vizualų efektą, kai garsas tarsi atsiskiria nuo scenos, persikelia į bažnyčios navas, priartėja prie klausytojo ir vėl nutolsta. Toks sprendimas labai tiko pasakojimui apie kalėjimą, persekiojimą, kelią ir vidinę laisvę. Tiesa, judėjimas erdvėje atvėrė ir subtilią balanso ribą: individualus balsas gali būti ryškus, bet chorinėje faktūroje neturėtų iškilti virš kitų, o išlikti bendro skambesio dalimi, jei kompozitoriaus partitūroje nenumatyta kitaip.

Ansamblis „Musica humana“ (meno vadovas Robertas Beinaris) atliko svarbų dramaturginį vaidmenį ir visame kūrinyje išlaikė profesionalų, tvirtą muzikinį pagrindą. Instrumentinės spalvos čia nebuvo vien fonas chorui – jos kūrė atskirą garsinį pasaulį. Ypač įsiminė perkusijos epizodai. Popieriaus lapų trynimas per timpano membraną, grandinių garsai ir kiti neįprasti tembrai galėjo lengvai tapti vien išoriniu efektu, tačiau šiame kontekste jie skambėjo prasmingai.

Teofiliaus Matulionio vaidmuo patikėtas bosui Liudui Mikalauskui. Jo pasirodymas – viena stipriausių vakaro ašių. Ypač paveikios kalbamojo teksto vietos, kuriose solistas gebėjo išvengti patoso ir kartu išlaikyti vidinę įtampą. Jo Teofilius buvo ne paminklinė figūra, o žmogus. Dainuojamose vietose kai kada norėjosi kiek minkštesnio bosinio tembro, nes atskiros frazės suskambėdavo gana tiesmukai. Vis dėlto net ir tokia balso spalva paradoksaliai tiko vaidmeniui – Matulionio istorijoje pernelyg daug šiurkščios tikrovės, kad viskas galėtų skambėti vien nudailintai.

Sudėtingą garsinę ir erdvinę konstrukciją į visumą sėkmingai telkė dirigentas Artūras Dambrauskas. Jam pavyko išlaikyti kūrinio kryptį ir neleisti daugybei jo elementų išsisklaidyti į atskirų efektų virtinę.

Šiuolaikinė muzika neretai klausytoją bando įtikinti savo konceptu dar prieš įtikindama garsu. Šįkart buvo kitaip. Striaupaitės-Beinarienės kūrinio idėja ir teatriškumas neužgožė stipraus emocinio poveikio. Čia tarsi susijungė visi šio vakaro sluoksniai: naujas kūrinys, premija jo autorei, dėmesys jauniesiems kompozitoriams, svajonė atkurti bažnyčios vargonų skambesį ir festivalio tema, nuolat grįžtanti prie kelio, atminties bei vidinės laisvės. Tai buvo vakaras ne vien apie tai, kas jau sukurta, bet ir apie tai, kas dar tik kuriama, atkuriama ir perduodama ateičiai.