Nuo šviesos adatos iki daugybės balsų

Kartais vilčiai užtenka adatos dūrio tamsioje sienoje ir siauro šviesos siūlelio. Būtent tokia šviesa pasiekdavo Vilniaus gete besislapsčiusį poetą Abraomą Suckeverį. Ankštoje slėptuvėje jis buvo pasidaręs mažytę angą, pro kurią kasdien tuo pačiu metu prasiskverbdavo siauras spindulėlis. Jis tapo riba tarp uždaros, žmogų naikinančios tikrovės ir anapus jos tebeegzistuojančio pasaulio. Vėliau šį patyrimą Suckeveris perteikė eilėraščiu „Šviesos adata“, o po daugelio dešimtmečių jis pasiekė kompozitorę Žibuoklę Martinaitytę ir virto muzika.

Rugsėjo 5-osios vakarą Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje ši metafora tapo viso V tarptautinio Josepho Achrono festivalio atidarymo koncerto ašimi. „Šviesos adatos“ pavadinimas aprėpė kur kas daugiau nei vien pasaulinę Martinaitytės kūrinio premjerą. Nacionaliniam simfoniniam orkestrui dirigavo Mirga Gražinytė-Tyla, solistai – smuikininkė Dalia Dėdinskaitė ir violončelininkas Glebas Pyšniakas, dalyvavo kamerinis choras „Aidija“, Nacionalinės M.K. Čiurlionio menų mokyklos choras (vad. Jaunius Šakalys), Šiaulių berniukų ir jaunuolių choras „Dagilėlis“ (vad. Remigijus Adomaitis), – o koncerte, dedikuotame šviesaus atminimo Romualdui Gražiniui, susitiko Josephas Achronas, Žibuoklė Martinaitytė, Mieczysławas Weinbergas ir netgi Mikalojus Konstantinas Čiurlionis.  

Vakaras prasidėjo Achrono paveikslu „Baltazaro puota“ iš muzikos dramai „Baltazaras“ – savo prigimtimi iliustratyvia muzika, leidžiančia mėgautis vaizdiniais, spalva, teatriniu gestu, biblinės puotos prabanga. Šį puošnų, meistrišką, bet vis dėlto dekoratyvų muzikinį audinį Gražinytė-Tyla pakėlė į kitą lygmenį. Dirigentė nebandė paneigti Achrono teatrališkumo, netgi priešingai – leido muzikai būti spalvingai, ryškiai, tačiau ir atvėrė dramaturginę perspektyvą. Nacionalinis simfoninis orkestras į šią interpretacinę kryptį reagavo nepaprastai lanksčiai: orkestro spalva virto įtampos priemone, ritminis judėjimas – artėjančio lūžio nuojauta. Puota tebežėrėjo, tačiau jos šviesoje jau buvo galima justi šešėlių.

Nacionalinis simfoninis orkestras visą vakarą buvo puikios formos. Skambesys sodrus, raiškus ir kartu paslankus, orkestro grupės išlaikė aiškias proporcijas net tirščiausiose partitūrų vietose, o spalviniai pokyčiai vyko organiškai, be demonstratyvaus efekto. Ypač imponavo gebėjimas staigiai keisti skambesio pobūdį – nuo išorinio Achrono muzikos žėrėjimo iki vos juntamos grėsmės, slypinčios po dekoratyviu paviršiumi. Tai buvo ne tik techniškai tikslus, bet ir dramaturgiškai jautrus muzikavimas: orkestras skambėjo kaip vienas mąstantis organizmas.

Galbūt jau nuo pirmo kūrinio prasidėjo viena įdomiausių vakaro antitezių – matomo ir nematomo, paviršiaus ir gelmės, šviesos ir jos metamo šešėlio. Visu ryškumu ji atsivėrė Žibuoklės Martinaitytės „Šviesos adatoje“. Kūrinio dramaturgija veda nuo harmoningo pasaulio atminties į tamsą, raudą, mirties šokį ir galiausiai – į šviesą. Tačiau ši šviesa nėra triumfuojanti. Ji nežada paprasto išsigelbėjimo. Ji gimsta pačioje tamsoje, todėl jos trapumas tampa svarbesnis už galią.

Čia norisi prisiminti Renesansą – kaip tam tikrą žvilgsnio į pasaulį būdą. Renesanso žmogus atsigręžė į Antiką ne tam, kad ją pakartotų. Praeitis jam tapo gyva medžiaga, leidusia iš naujo apmąstyti dabartį ir patį žmogų. Atgimimas juk nėra sugrįžimas. Tai gebėjimas tam, kas jau buvo, suteikti kitą laiką. Kažkas panašaus įvyksta ir „Šviesos adatoje“. Istorinė patirtis tampa poezija, poezija – muzikos impulsu, o kadaise realioje tamsoje pasirodęs siauras šviesos ruoželis virsta garsu. Nė viename šio virsmo etape praeitis nėra atkuriama. Ji keičia pavidalą, kad išliktų gyva.

Dar artimesnė čia atrodo Renesanso tapybos analogija. Šviesa joje nėra vien tai, kas apšviečia jau egzistuojantį pasaulį. Ji tą pasaulį sukuria mūsų žvilgsniui: suteikia kūnui tūrį, iškelia veidą iš tamsos, nustato atstumą tarp figūrų, organizuoja erdvę. Ir kartu kiekvienas apšviestas kūnas meta šešėlį. Šviesa ir tamsa viena kitą padaro matomą. Martinaitytės muzikoje ši šviesotamsa (kompozitorės terminas) tapo beveik apčiuopiama garsine materija. Orkestro faktūra tai skaidrėjo, tai tirštėjo, garsas priartėdavo ir vėl atsitraukdavo, o individualios linijos trumpam išnirdavo iš bendros masės ir joje ištirpdavo. Skambesys buvo taip subtiliai modeliuojamas dinaminių ir tembrinių pustonių, kad atrodė, jog galima pajusti nematomą bareljefą – ne tiek išgirsti atskirus jo kontūrus, kiek nujausti iškilimus, įdubas ir nuolat kintantį paviršių. Čia atsiskleidė ypatingas orkestro jautrumas: muzikantai gebėjo išlaikyti skambesio vientisumą, kartu leisdami girdėti smulkiausius vidinio audinio judesius. Todėl „Šviesos adatos“ dramaturgija man pasirodė tarsi pačios šviesos gimimo anatomija. Gražinytė-Tyla šį lėtą materijos kitimą valdė be įtampos, leido muzikai kvėpuoti, tačiau nepaleido jos vidinės trajektorijos.

Ypač svarbūs kūrinyje smuikininkė Dalia Dėdinskaitė ir violončelininkas Glebas Pyšniakas, kurių virtuoziškumas reiškėsi ne vien techniniu bei intonaciniu tikslumu, bet ir gebėjimu techniką paversti dramaturgine kalba. Smuiko šviesumas ir violončelės tembrinis tankis kūrė kintantį akustinį reljefą: balsai tai susiliedavo į vientisą spalvą, tai išsiskirdavo skirtingomis artikuliacijos kryptimis, o frazių perdavimas priminė vienos minties judėjimą tarp dviejų kūnų. Net sudėtingiausiuose epizoduose techninės pastangos išnykdavo, virsdamos muzikos alsavimu. Solistų dialogas veikė kaip jautri mikrodramaturgija, kurioje kiekvienas kreipinys numatė atsaką, o susiliejimas nepanaikino balsų savitumo. Orkestrui tai išaugant aplink solistus, tai traukiantis į tembrinį šešėlį, duetas išliko žmogiškojo mastelio matu – pažeidžiamu, tačiau išsaugančiu savo vidinę liniją.

Po pertraukos į Weinbergo 21-ąją simfoniją „Kaddish“ Gražinytė-Tyla įžengė ne tiesiogiai. Prieš ją nuskambėjo Čiurlionio harmonizuota „Beauštanti aušrelė“. Šis trumpas intarpas pakeitė simfonijos perspektyvą: prieš istorinės atminties mastą atsirado kažkas intymaus – vieno žmogaus atmintis. Čia priartėjo ir Romualdo Gražinio atminimas – ne kaip atskira dedikacija, bet kaip nematoma viso vakaro gija. Po jos „Kaddish“ jau buvo sunku girdėti vien kaip monumentą Varšuvos geto aukoms. Istorinis mastas įgijo asmeninę perspektyvą.

Gražinytės-Tylos interpretuojamas Weinbergas monumentu ir netapo. Simfonija skambėjo gyvai, neramiai, brutaliai ir kartu pažeidžiamai, o orkestras įtikinamai aprėpė ir didžiulę kūrinio formą, ir jos viduje nuolat atsiveriančias kamerines erdves. Ypač imponavo ansamblių kokybė: pavieniai instrumentų balsai ir nedidelės jų grupės jautriai perimdavo vieni kitų mintį, išlaikydami ne tik intonacinį bei ritminį tikslumą, net trapiausi solo ir kameriniai deriniai išliko bendros dramaturgijos dalimi.

Ne mažiau įspūdingai buvo suvaldyta visuma. Daugybė kontrastingų epizodų, citatų, lūžių ir sugrįžimų nesubyrėjo į atskirus vaizdus: Gražinytė-Tyla išlaikė ilgąją formos įtampą, o orkestras tiksliai jautė jos architektūrines proporcijas. Kulminacijos augo iš nuosekliai kaupiamos harmoninės, ritminės ir tembrinės energijos, todėl monumentalumas čia buvo ne primestas, o pasiektas per pačią muzikos raidą. Būtent ši kamerinio jautrumo ir simfoninio masto dermė leido Weinbergo partitūrą išgirsti kaip vientisą, nors ir vidinių prieštaravimų draskomą organizmą.

Ypač prasminga „Kaddish“ kulminacija, kurioje iš vieno balso pamažu išaugo visa chorų bendruomenė. Prie simfoninio vyksmo prisijungė choro „Aidija“ solistė Virginija Skirmantė, išgirdome ir pačios Gražinytės-Tylos balsą. Šie balsai suskambėjo kaip itin asmeniškas partitūros sluoksnis – akimirka, kai dirigavimas pats virto girdimu liudijimu. Vėliau „Aidijos“, Nacionalinės M.K. Čiurlionio menų mokyklos ir „Dagilėlio“ chorų balsai susiliejo į vieną bendruomenę. Tą akimirką skirtingų kolektyvų individualumas išliko, tačiau buvo pajungtas bendram kvėpavimui. Romualdo Gražinio atminimas sugrįžo jau kaip savotiškas tęstinumas.

Žibuoklės Martinaitytės kūrinyje šviesa buvo lyg adata, „Beauštančioje aušrelėje“ – nuojauta, o su „Kaddish“ ji tapo bendruomene. Tad ir visas koncertas susidėliojo tarsi viena didelė šviesotamsos kompozicija. Šis vakaras nebuvo apie tamsos nugalėjimą. Jis buvo apie meną,  apie atmintį, kuri išlieka perduodama kitam, ir apie šviesą, kurios vertė matuojama ne tuo, kiek tamsos ji sunaikina, o tuo, ką joje leidžia pamatyti.

***

Išvakarėse šis koncertas nuskambėjo Šiaulių koncertų salėje „Saulė“. V Tarptautinis Josepho Achrono festivalis tęsis iki spalio 25 d. Koncertai vyksta ne tik Vilniuje, bet ir Šiauliuose, Klaipėdoje, Joniškyje, Salantuose, Telšiuose, Kėdainiuose, Seinuose, Žagarėje, Alytuje ir kitur. Daugiau informacijos: https://achron.lt