Bendražmogiškos vertybės muzikos skambesio amžinybėje

Jubiliejinio tarptautinio Josepho Achrono muzikos festivalio atidarymo koncertas „Šviesos adata“ pavadintas pagal naujausią kompozitorės Žibuoklės Martinaitytės kūrinį. Opuso pasaulinė premjera įvyks rugsėjo 4 d. Šiauliuose, koncertų salėje „Saulė“, ir rugsėjo 5 d. Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje. Kūrinį atliks Nacionalinis simfoninis orkestras, diriguojamas įžymios dirigentės Mirgos Gražinytės-Tylos, solistai Dalia Dėdinskaitė ir Glebas Pyšniakas. Koncertas skiriamas iškilaus choro dirigento Romualdo Gražinio atminimui, taip pat dalyvaus kamerinis choras „Aidija“, Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos choras, Šiaulių berniukų ir jaunuolių choras „Dagilėlis“.

 

Laukdami ypatingo įvykio ir naujo kūrinio premjeros, kalbiname festivalio sumanytojus ir meno vadovus, smuiko ir violončelės dueto „Duettissimo“ narius Dalią Dėdinskaitę ir Glebą Pyšniaką bei kompozitorę Žibuoklę Martinaitytę.

 

Gerbiamieji Dalia, Glebai, pirmiausia kaip meno vadovai pristatykite šį festivalį plačiajai publikai, kuri, tikėtina, jau yra girdėjusi apie penkerius metus vykstantį muzikos meno renginį, įprasminantį kompozitoriaus Josepho Achrono palikimą, prasidėjusį jūsų asmenine iniciatyva Šiauliuose, o dabar reikšmingai išaugusį.

Dalia Dėdinskaitė ir Glebas Pyšniakas: Nuo pat festivalio pradžios jo centre – Josephas Achronas. Kiekviename festivalio koncerte stengiamės atlikti jo muziką, nes mums svarbu ne tik priminti jo vardą, bet ir grąžinti jo kūrinius į gyvą koncertinį repertuarą. Norisi, kad publika Achroną pažintų ne tik kaip istorinę asmenybę, bet pirmiausia kaip labai įdomų ir savitą kompozitorių.

 

Achronas mums tapo atspirties tašku į kur kas platesnį Lietuvos kultūros istorijos sluoksnį. Kalbėdami apie jį natūraliai prisiliečiame ir prie Jaschos Heifetzo, Leopoldo Godowskio bei daugelio kitų iš Lietuvos kilusių litvakų, kurie vėliau tapo pasaulinio garso kūrėjais. Per jų istorijas atsiveria ir visai kitoks Lietuvos vaizdas. Šimtmečiais čia gyvavo intensyvus žydų kultūrinis religinis ir intelektinis gyvenimas. Net mažuose miesteliuose buvo stiprios bendruomenės, sinagogos, savos tradicijos, mokyklos. Šiandien didelės to pasaulio dalies nebėra, bet jo ženklų aplink mus vis dar daug.

 

Tą buvusį Lietuvos žydų miestelių pasaulį labai jautriai savo kūryboje yra atskleidęs Grigorijus Kanovičius. Jo knygose – gyvi žmonės, jų kasdienybė, santykiai, papročiai, džiaugsmai ir netektys. Įsimintinas romanas „Miestelio romansas“, kuriame taip gražiai atsiveria buvęs Jonavos žydų gyvenimas. Skaitydamas Kanovičiaus kūrinius akivaizdžiai pamatai, kiek daug gyvenimo, kultūros ir žmonių likimų slypi tuose Lietuvos miesteliuose, pro kuriuos šiandien galbūt pravažiuojame apie tai net nesusimąstydami. Tad ir su Achrono asmenybe atsiveria platus litvakiškos Lietuvos pasaulis.

 

Papasakokite apie koncerte skambėsiantį Achrono kūrinį Du paveikslai iš muzikos dramai „Baltazaras“.

Šį Achrono kūrinį svajojome atlikti jau ne vienus metus. Tai labai teatrališka, ryški, dramatiška muzika, tačiau ilgą laiką mums nepavyko gauti partitūros. Šiais metais, labai pagelbėjus dirigentei Mirgai Gražinytei-Tylai, pavyko išsiaiškinti, kad partitūra saugoma Filadelfijos bibliotekoje. Išsinuomojome partitūrą ir pagaliau šią muziką galime pristatyti publikai. Tai mums labai svarbu ir todėl, kad Achrono kūriniai koncertų salėse skamba nedažnai, o šis – ypač retai. Festivalio kontekste būtent tai ir yra svarbu: ne tik priminti apie Achroną, bet ir leisti jo muzikai skambėti.

 

Pats „Baltazaro“ siužetas šiandien taip pat įgauna stiprią prasmę. Tai biblinė istorija apie valdžią, puikybę ir žlugimą. Antroje kūrinio dalyje pasirodo garsieji rašmenys ant sienos – „mene, mene, tekel, uparsin“. Karaliui pasakoma, kad jo dienos suskaičiuotos, jis pasvertas teisingumo svarstyklėmis ir pasirodė stokojantis doros, todėl jo karalystė bus padalyta ir atiduota medams bei persams. Manau, tai simboliška. Žmogus, turintis milžinišką galią, staiga susiduria su atsakomybės klausimu. Šiandien, kai taip arti karas ir matome, kad kelių žmonių sprendimai gali pakeisti milijonų gyvenimus, ši istorija neišvengiamai aktuali. Achrono muzika čia kalba ne tik apie senovinį Babiloną. Ji kalba apie žmogaus galią, atsakomybę, pasirinkimus ir jų pasekmes. Todėl šiuo kūriniu norisi dalintis ne tik dėl jo grožio ir įspūdingo orkestrinio skambesio, bet ir todėl, kad jis kelia labai universalius klausimus.

 

Lazdijuose gimęs Josephas Achronas (1886–1943) – smuikininkas virtuozas, genialus kompozitorius, išgarsėjęs iki pat Holivudo. Jo fenomeną tyrinėja muzikologė dr. Kamilė Rupeikaitė. Jūsų, kaip atlikėjų, jautriai įsigilinusių į Achrono kūrybinį palikimą, prašau nusakyti šio kompozitoriaus savitumą. Kodėl verta įtraukti Achrono kūrybą į savo repertuarą, o publikai – pasinerti į šios muzikos prasminį skambesį?

Achrono gyvenimas buvo nepaprastai spalvingas: iš Lazdijų muzikas išvyko į Varšuvą, paskui į Sankt Peterburgą, vėliau pasuko į Europą, Artimuosius Rytus, Jungtines Valstijas ir galiausiai – Holivudą. Aplankytų vietų žemėlapis labai daug pasako ir apie Achrono kūrybą, kurioje žymų pėdsaką paliko nuolatinė skirtingų kultūrinių ir muzikinių pasaulių sankirta. Čia, ko gero, ir slypi vienas didžiausių jo savitumų: Achrono muzikoje susitinka žydiškoji muzikinė tradicija ir vakarietiškos profesionaliosios muzikos braižas, tačiau neapsiribojant melodijų citavimu kuriama savita harmoninė, melodinė ir ypač smuiko muzikos kalba.

 

Galbūt daugeliui Achronas pirmiausia siejasi su „Hebrajiška melodija“, kurią plačiai išpopuliarino Jascha Heifetzas. Tačiau jo kūrybinis pasaulis kur kas platesnis: kamerinė, fortepijoninė, orkestrinė, sceninė muzika. Vienur jis labai virtuoziškas ir temperamentingas, kitur – subtilus, intymus ar net žaismingas. Jo muzikoje apskritai labai daug spalvų, charakterių ir emocinių būsenų. Todėl Achrono kūryba atlikėjams labai įdomi. Ji reikalauja ne tik techninio meistriškumo, bet ir fantazijos, gebėjimo keisti spalvas, artikuliaciją, nuotaikas. Ypač smuikininkui tai labai vertinga muzika, nes Achronas pats puikiai pažinojo instrumentą ir jo raiškos galimybes.

 

Labai svarbi ir Arnoldui Schönbergui priskiriama mintis apie Achroną kaip vieną labiausiai neįvertintų savo meto modernių kompozitorių. Ji labai tiksliai nusako situaciją: Achrono muzika ilgainiui tiesiog liko koncertinio repertuaro paraštėse, nors savo menine verte ir autentiškumu tikrai nusipelno būti kur kas dažniau atliekama. Jo muzika turi būti grojama, įrašoma, tyrinėjama ir iš naujo atrandama, nes turi ką pasakyti ir šiandienos atlikėjui, ir klausytojui.

 

Gerbiamoji Žibuokle, jūsų kūrinio „Šviesos adata“ premjera įvyks būtent Josepho Achrono muzikos festivalio atidarymo koncertuose rugsėjo 4 ir 5 dienomis. Koks jūsų santykis su šio kompozitoriaus palikimu, ypač žinant jūsų nepaliaujamą ir nuoseklų domėjimąsi įvairių kultūrų kūrybiniais artefaktais?

Žibuoklė Martinaitytė: Prisipažinsiu, kad apie Josepho Achrono kūrybą žinojau mažai, kai violončelininkas Glebas Pyšniakas kreipėsi į mane dėl kūrinio užsakymo. Betgi būtent taip ir pradeda rastis susidomėjimas ir santykis su nepažįstamu reiškiniu – per kūrybinį prisilietimą. Nesu girdėjusi koncertinio Achrono muzikos atlikimo, tad ir manęs laukia pirmoji pažintis ir šios muzikos atradimas.

 

Jūsų kūrinio smuikui, violončelei ir simfoniniam orkestrui „Šviesos adata“ pavadinimas suponuoja šviesos reikšmę, tarsi siekį jos, it gerosios vakcinos, įšvirkšti dabarties žmonijai. Taip pat galėčiau interpretuoti, kad jūs, kaip kompozitorė, muzikos ženklus traktuojate lyg siuvinėjimo šviesa dygsnius... Kuris aiškinimas priimtinesnis jums?

Šviesos ir tamsos kategorijos mano muzikoje gana svarbios. Pati sau įsivardinu tai šviesotamsos žaismu, kuriame yra begalė gradacijų, ir netgi formuoju kūrinių struktūras pagal tam tikrą pasirinktą šviesos ir tamsos santykio bei proporcijų modelį. Abiejų kategorijų koegzistavimas ir kontrastas tarp jų kūryboje man yra būtinas. Šviesos muzikiniai atributai – skaidrios orkestrinės faktūros, harmoningi sąskambiai, dažnai pagrįsti natūralių obertonų skale, diferencijuotas garsų sluoksniavimas ir meditatyvinis, kartais net hipnotinis ritmas, tarsi stabdantis laiką. O „tamsoje“ randamas žemųjų dažnių vyravimas ir toks tembrinių spalvų sutirštinimas, kad jas sunku atskirti vieną nuo kitos.

 

Kūrinio „Šviesos adata“ idėja, kaip dažnai nutinka, radosi gana atsitiktinai. Niujorke nuėjau į poeto Mindaugo Kvietkausko knygos pristatymą ir poezijos skaitymus. Kalbėdamas apie vertimus poetas paminėjo vieną istoriją, susijusią su poeto Abraomo Suckeverio (1913–2010) eilėraščio „Šviesos adata“ gimimu. Karo metu Suckeveris slėpėsi Vilniaus gete, jo slėptuvė buvo tamsi ir ankšta – sugriuvęs kaminas, kuriame jis padarė nedidelę skylutę, ir pro ją kasdien tuo pačiu metu prasiskverbdavo mažytis šviesos spindulys, tarsi „šviesos adata“. Ši šviesa tapo vilties simboliu, rodančiu, kad net ir sunkiausias gyvenimo akimirkas galima ištverti, jei tik įsikimbi į tą šviesos spindulį, kad grožis glūdi net ir absoliutaus siaubo akimirkoje. Tai išgyvenęs, vėliau poetas parašė eilėraštį tokiu pat pavadinimu. Išgirdusi šią istoriją iš karto žinojau, kad kada nors parašysiu kūrinį su tokia idėja. Taigi, šviesos „dozavimas“ kūrinyje labai minimalus – kaip toji „šviesos adata“ pro mažytę skylutę.

 

Kūrinys taip pat tapo apmąstymu apie tai, kaip didesnės jėgos kartais užvaldo mūsų gyvenimą ir pakeičia jo eigą. Penkios kūrinio dalys ir jų pavadinimai tarsi suponuoja savotišką naratyvą, kuris galbūt prideda papildomą kūrinio suvokimo dimensiją: „Harmoningojo pasaulio ataidai“, „Tamsos praraja“, „Susipynę. Rauda“, „Mirties šokis“, „Šviesos adata“.

 

Kūrinys parašytas smuiko ir violončelės duetui su orkestru, tad pasidalinkite savąja smuiko ir violončelės balsų pajauta. Kiek laisvės, kiek apribojimo ar priartėjimo link ribos, kai jūsų įsivaizduojamas skambesys tampa girdimas tikrovėje?

Violončelė man ypač artimas instrumentas, tembru primenantis žmogaus balsą, todėl jo itin malonu klausytis. Šių dviejų instrumentų registrai – tarsi vienas kito tąsa, nors kartu tarp jų yra didžiulis tembrinės spalvos skirtumas. Panašiai kaip moteriškas ir vyriškas balsai – jie dalijasi į tam tikras registrines zonas. Kūrinyje yra tokių vietų, kai abu instrumentai sueina į unisoną, tarsi sutardami vienas su kitu. Žinoma, tas unisonas nėra „emocinis unisonas“, nes kiekvieno iš instrumentų garso raiška itin savita. Tarkime, kai smuikui yra patogus vidurinis registras, violončelei tai jau aukštas registras, savaime skambantis kur kas intensyviau. Tad, nors jie groja tą pačią natą, garsinė ir emocinė raiška bei intensyvumas yra skirtingi. Kūrinyje abu instrumentai nuolat mezga pokalbį ir netgi, sakyčiau, darniai sutaria vienas su kitu, labiau varijuoja jų santykis su didžiąja garsine jėga – orkestru.

 

Kūrinio premjera patikėta puikiems solistams – smuikininkei Daliai Dėdinskaitei ir violončelininkui Glebui Pyšniakui. Pasidalinkite bendradarbiavimo įspūdžiais ir lūkesčiais artėjant „Šviesos adatos“ skambesio išsipildymui.

Su Glebu teko dirbti 2025 m. prie vieno kūrinio violončelei ir fortepijonui, skirto Mikalojaus Konstantino Čiurlionio jubiliejui. Tiesa, dirbome tik nuotoliniu būdu, tad šįsyk susitiksime ir pirmą kartą galėsiu išgirsti gyvą kūrinio atlikimą, o ne tik klausytis įrašo ar internetinės transliacijos. Minėtas kūrinys „unda, unda... inundare“, sukurtas Glebui ir pianistui Rokui Zubovui, buvo atliktas daugybę kartų, apkeliavo ne tik Europos šalis, bet skambėjo ir muzikantų ture JAV tokiose prestižinėse salėse kaip „Kennedy Center“ Vašingtone. Šiuolaikinės muzikos terpėje retai taip nutinka, kad kūrinys gyventų daugkartinį gyvenimą. Tad buvau itin laiminga, kad jis yra atliekamas, dargi įtrauktas į kompaktinę plokštelę „Baltic Soundscapes. Čiurlionis 150“. Taigi Glebo grojimo manierą ir skambesį gerai pažįstu, apie tai ir galvojau rašydama „Šviesos adatą“.

Na, o su smuikininke Dalia Dėdinskaite dirbsime pirmą kartą. Man ypač jautru rašyti kūrinį dviem solistams, kurie ne tik kartu groja scenoje, bet dalijasi ir „gyvenimo scena“. Tasai artimas žmonių ryšys juk persikelia ir į garsinę sferą, tiesiog juntama, kaip jie kvėpuoja drauge, kaip jaučia vienas kito mikrojudesius ir pagauna net subtiliausius pokyčius. Galvojau apie tai rašydama kūrinį, ir dialogas, vykstantis tarp solistų, yra tam tikra įsivaizduojamo santykio tarp žmonių išraiška.

 

Dalia, Glebai, jūsų požiūriu, kas ir kaip perteikia tą kompozitorės įaustą šviesos spindulėlį, kuriam sklisti pasitelkiami smuikas, violončelė ir simfoninis orkestras?

Dalia Dėdinskaitė ir Glebas Pyšniakas: Mūsų pažintis su „Šviesos adata“ dar tik prasideda. Jau susitikome su Žibuokle, repetavome, aptarėme įvairias kūrinio detales. Dabar ruošiamės pirmam susitikimui su visu orkestru ir Mirga Gražinyte-Tyla. Tad kol kas galime kalbėti apie pirmąjį įspūdį, o jis – labai stiprus. Iš to, ką jau pajutome grodami, atrodo, kad tai bus itin paveikus, emociškai intensyvus kūrinys. Žibuoklės muzikoje mums labai svarbi spalva, erdvė ir vidinė energija. Čia muzikinė mintis kuriama ne vien konkrečiais motyvais ar temomis, bet labai daug pasakoma pačiu skambesiu, jo transformacija, tankėjimu ir skaidrėjimu, įtampa, spalvomis. Tai labai būdinga Žibuoklės muzikinei kalbai, ir „Šviesos adatoje“ tai jaučiame ypač stipriai.

 

Žinant Suckeverio istoriją, pavadinimas „Šviesos adata“ įgyja nepaprastai gilią prasmę. Tai nėra didžiulė, viską nušviečianti šviesa. Priešingai – labai trapus, siauras spindulys, vos prasiskverbiantis pro absoliučią tamsą. Tačiau būtent todėl jis tampa toks svarbus – kaip vilties, išlikimo, galbūt net žmogaus vidinės stiprybės ženklas. Partitūroje tarytum nuolat juntamas šis santykis – tarp tamsos ir šviesos, trapumo ir jėgos, nevilties ir vilties, tarp siaubo ir net jame išliekančio grožio. Smuikas ir violončelė čia sukuria labai įdomią dramaturginę ašį. Tai du skirtingi balsai, skirtingi registrai ir tembrai, tačiau jie gali labai organiškai susijungti. Mums, kaip duetui, tai ypač artima: kartais esame du savarankiški balsai, kartais vienas kitą pratęsiame, persipiname, o kartais tampame beveik vienu instrumentu.

 

O tuomet atsiranda orkestras – daug didesnė garsinė jėga ir erdvė, kurioje tie du individualūs balsai egzistuoja. Turint omenyje pačios kompozitorės mintį apie didesnes jėgas, kartais užvaldančias žmogaus gyvenimą ir pakeičiančias jo eigą, solistų ir orkestro santykis įgyja dar vieną prasmę. Du balsai atsiduria didžiulio garsinio pasaulio viduje, kartais galbūt yra jo nešami, kartais jam priešinasi, kartais su juo susilieja. Vis dėlto net labai trapus balsas gali išlikti girdimas – kaip tas mažytis šviesos spindulėlis tamsoje.

 

Labai stipri atrodo ir penkių dalių dramaturgija – nuo „Harmoningo pasaulio ataidų“ per „Tamsos prarają“, „Susipynusius. Raudą“, „Mirties šokį“ iki „Šviesos adatos“. Jau patys dalių pavadinimai nubrėžia savotišką kelionę. Ir turbūt svarbiausia, kad šviesa čia neatsiranda paneigiant tamsą. Iki jos reikia nueiti visą kelią. Gal būtent todėl galutinė šviesa ir gali tapti tokia prasminga.

 

Papasakokite apie atidarymo koncertus vainikuosiančią Mieczysławo Weinbergo Simfoniją Nr. 21 „Kaddish“

Weinbergo Simfonija Nr. 21 „Kaddish“ į atidarymo koncerto programą atėjo labai natūraliai. Ji glaudžiai siejasi su festivalio temomis: atmintimi, žydiškąja kultūra, XX amžiaus istorijos lūžiais ir žmonių likimais. Tačiau ne mažiau svarbus ir ypatingas Gražinytės-Tylos ryšys su Weinbergo muzika. Mirga jau daugelį metų nuosekliai grįžta prie šio kompozitoriaus kūrybos ir šiandien yra viena ryškiausių jos skleidėjų. 2018 m. ji su Birmingamo miesto simfoniniu orkestru ir „Kremerata Baltica“ dirigavo „Kaddish“ Jungtinėje Karalystėje, o po metų ši simfonija kartu su Weinbergo Antrąja simfonija tapo jos debiutinio albumo, išleisto „Deutsche Grammophon“, pagrindu. „Kaddish“ įrašė abu kolektyvai, o Antrąją simfoniją – „Kremerata Baltica“, diriguojama Mirgos. Albumas sulaukė didelio tarptautinio pripažinimo ir pelnė svarbių apdovanojimų. Tad mums labai prasminga, kad būtent Mirga „Kaddish“ diriguos per mūsų festivalio atidarymą.

 

Pati simfonija labai glaudžiai siejasi su tuo, apie ką kalbame festivalyje. Weinbergas ją sukūrė 1989–1991 m. ir dedikavo Varšuvos geto aukoms. Tai paskutinė jo užbaigta didelės sudėties simfonija, joje labai stipriai susitelkia atminties, praradimo ir žydiškosios tragedijos temos. Weinbergo šeima žuvo per Holokaustą, todėl visa tai jo muzikoje turėjo ir labai asmeninį matmenį.

Tai beveik valandos trukmės, nepertraukiamas šešių dalių kūrinys, kuriame viena dalis pereina į kitą be įprastų pauzių. Pradedi klausytis ir tarsi įžengi į pasakojimą ar filmą, nepaleidžiantį iki pat pabaigos. Keičiasi vaizdai, atsiminimai, emocinės būsenos, kartais atsiranda beveik groteskiškų epizodų, o paskui vėl grįžta skausmas ir tyla.

 

Simfonijoje labai daug atminties ženklų. Vienas stipriausių momentų – Fryderyko Chopino Pirmosios baladės citata, kuri skamba tarsi tolimo, prarasto pasaulio – Lenkijos, jaunystės, namų – prisiminimas. Įdomu ir tai, kad beveik tuo pačiu metu Weinbergas kūrė muziką Boriso Jermolajevo filmui „Tėve mūsų“, sukurtam pagal Valentino Katajevo to paties pavadinimo apsakymą. Filmas pasakoja apie žydę motiną ir jos sūnų nacių okupuotoje Odesoje.

 

„Kaddish“ organiškai pratęsia viso vakaro ir paties festivalio mintį. Achrono muzika atveria žydiškosios kultūros pasaulį, o Weinbergo simfonijoje susiduriame su vienu skaudžiausių šio pasaulio istorijos tarpsnių. Tačiau joje labai stipriai jaučiama ne tik tragedija, bet ir atmintis, ilgesys bei trapi viltis.

 

Festivalio atidarymo koncertus diriguos Mirga Gražinytė-Tyla. Kaip sekėsi bendradarbiauti su šia pasaulyje žinoma dirigente? Taip pat prašyčiau išsakyti, ką jums reiškia – kiekvienam asmeniškai ir abiem kartu – groti su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru?  

Susitikimas su Mirga mums visada ypatingas ir labai laukiamas. Gal net galima pasiskolinti būsimos premjeros pavadinimo metaforą ir sakyti, kad toks muzikinis susitikimas mums yra savotiškas šviesos spindulys. Anksčiau su Mirga esame kartu atlikę Gustavo Mahlerio simfonijos versiją styginių orkestrui. Iš tos patirties labai ryškiai prisimename jos nepaprastą energiją. Mirga yra žmogus, kuris spinduliuoja muzikine energija ir turi labai aiškią viziją, tačiau kartu nebijo eksperimentuoti, ieškoti, keisti, bandyti... Ji sugeba uždegti atlikėjus tikėjimu muzika, jos grožiu ir jėga. Su ja muzikuodamas jauti, kad ieškojimo nereikėtų bijoti, – priešingai, jis tampa pačia kūrybinio proceso esme.

 

Šį kartą mūsų susitikimas bus kitoks, nes pasirodysime jau kaip solistai su orkestru, diriguojant Mirgai. Tokioje situacijoje kartu dar nesame buvę, todėl labai laukiame, kaip susiklostys šis muzikinis dialogas.

 

Mums brangus ir žmogiškasis ryšys. Mirgą pažįstame ne tik kaip išskirtinę dirigentę, bet ir kaip nuostabų, labai šiltą žmogų, mamą. Ja žavimės, iš jos daug mokomės ir labai vertiname mūsų draugystę. Muzikiniai keliai susitinka ir per jos vyrą, smuikininką Franką Stadlerį, su kuriuo mums tenka gana dažnai kartu muzikuoti. Todėl šis susitikimas nėra vien formalus solistų ir dirigentės susitikimas prie naujos partitūros – jame yra ir asmeninio ryšio, pasitikėjimo bei bendros muzikinės patirties.

 

Groti su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru kiekvienam atlikėjui yra ir didžiulis džiaugsmas, ir atsakomybė. Turbūt čia labai tinka žodis „jaudulys“, bet tik gerąja prasme. Šiuo atveju jis dar stipresnis, nes atliekame ne jau žinomą repertuaro kūrinį, o pasaulinę premjerą. Visi – solistai, dirigentė, orkestras – pirmą kartą turėsime kartu atrasti, kaip ši partitūra iš tikrųjų skamba. Labai smalsu ir kartu jaudina, ką mums visiems pavyks sukurti.

 

Ypatinga ir tai, kad kūrinys nuskambės dviejose visiškai skirtingose erdvėse – Šiaulių koncertų salėje „Saulė“ ir Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje. Labai džiaugiamės, kad Mirga ir Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras sutiko šią programą atlikti ne tik Vilniuje, bet atvežti ir į Šiaulius. Kiek žinome, Mirgai tai bus pirmas dirigavimas Šiauliuose, todėl pačiam festivaliui tai labai reikšmingas įvykis.

 

„Saulė“ yra atnaujinta, šiuolaikiška koncertinė erdvė, todėl joje šis kūrinys kurs vienokią nuotaiką, o Lietuvos nacionalinė filharmonija – visai kitokia erdvė, turinti savo istoriją, atmintį ir ypatingą akustiką. Manome, kad būtent styginių instrumentų skambesiui ir ypač Žibuoklės muzikai filharmonijos salė gali suteikti dar vieną labai gražų matmenį. Tikriausiai tai bus dvi labai skirtingos, savitai išskirtinės patirtys – tiek mums, atlikėjams, tiek klausytojams.

 

Gerbiamoji Žibuokle, ar muzikine prasme jau esate pažįstama, turite bendradarbiavimo patirčių su maestra Mirga Gražinyte-Tyla? Kokios mintys, įžvalgos, žinant šios muzikės išskirtinumą, lemiamą garsinės pajautos, skambesio kokybės artimumą idealo išpildymui, pagrįstą pagarba autoriui ir geba ištransliuoti muzikines idėjas, vaizdinius muzikantams?

Žibuoklė Martinaitytė: Tai bus pirmas kartas, kai muzikoje susitiksime su mūsų iškiliąja maestra Mirga Gražinyte-Tyla. Teko ne kartą matyti ją diriguojant, dažniausiai – Niujorke, ir visada likdavau apstulbinta. Pamenu, kaip jautriai nuskambėjo Mirgos diriguojama Juozo Naujalio „Svajonė“, atlikta bisui „Carnegie Hall“. Čia ir yra tasai stebuklas, kad dirigentė aktualizuoja jau gerai pažįstamą muziką, kuri suskamba naujai, kai kiekvienas garsas yra įprasminamas ir skamba kaip egzistenciškai būtinas ir kartu rezonuojantis su dabartimi. Ji yra viena iš tų retų muzikantų, į kurių koncertus galėčiau eiti net nežiūrėdama į koncerto programą, nes šiuo atveju tampa svarbiau, kaip interpretuojama, o ne kas interpretuojama.

 

Kokie „Šviesos adatos“ autorės žodžiai visiems, drauge išgyvensiantiems premjerinio kūrinio skambesį?

Kūrinio suvokimas dažnai priklauso ne tik nuo paties kūrinio ar jo atlikimo, bet ir nuo konteksto. „Šviesos adatos“ premjera įvyks koncerte, kurio programa gana sudėtinga ir prisodrinta prasmių. Man ir pačiai smalsu, kokį poveikį turės viso koncerto patirtis ir kaip joje įsikomponuos „Šviesos adata“. Rašydami kūrinius kompozitoriai ne visada atsižvelgia į kontekstą, nes kūriniai gali gyvuoti įvairiuose meniniuose kontekstuose, tad jų visų neįmanoma aprėpti ir juolab nuspėti, kokią visa apimančią patirtį klausytojui tie kontekstai atvers.

 

Pokalbio pabaigoje, gerbiamieji Dalia, Glebai, koks jūsų linkėjimas ir kvietimas festivalio bendruomenei, atversiančiai sielas ir širdis kaip drobes, idant jas išaustų muzikos garsų prasmėmis?

Dalia Dėdinskaitė ir Glebas Pyšniakas: Tarptautinis Josepho Achrono muzikos festivalis šiais metais švenčia gražų jubiliejų, ir mums pirmiausia norisi tuo nuoširdžiai pasidžiaugti. Matome ir jaučiame, kad šis festivalis reikalingas – ne tik atlikėjams, bet, svarbiausia, Lietuvos klausytojams. Kadaise festivalį rengti mus įkvėpė ir paskatino tuometė Šiaulių kultūros centro galerijos „Laiptai“ direktorė Janina Ališauskienė; labai vertiname pasitikėjimą mumis ir iniciatyvą, iš kurios gimęs festivalis taip išaugo, pasiekė daugybę Lietuvos miestų, o jo programos kasmet tampa vis turtingesnės ir įvairesnės.

 

Šiais metais festivalis pristato dešimt skirtingų programų, ir mums labai gražu, kad kiekviena jų turi savo istoriją, viziją, savitą muzikinį pasakojimą. Jas sieja Achrono asmenybė, jo muzika, jo aplinka ir atmintis, tačiau kartu festivalis žvelgia kur kas plačiau. Achronas tampa tarsi atspirties tašku, nuo kurio galima keliauti į kitus laikotarpius, kultūras ir istorijas, atrasti muziką, daugeliui klausytojų iki šiol galbūt visai nežinomą. Todėl mūsų palinkėjimas – būkime smalsūs ir atviri muzikai. Kviečiame nepraleisti šios šventės, ateiti į kuo daugiau koncertų, išgirsti nuostabius atlikėjus ir programas, leisti sau atrasti tai, ko galbūt dar niekada nesame girdėję. Juk muzika iš tiesų tampa gyva tada, kai ja dalijamasi – kai susitinka kūrėjas, atlikėjas ir klausytojas.

Labai tikimės, kad šis jubiliejus bus tik vienas iš daugelio būsimų. Kad festivalis dar ilgai augs ir gyvuos, o Achrono vardas ir jo muzika išliks ne tik kaip istorinė atmintis, bet kaip gyvas, aktualus ir vis iš naujo atrandamas mūsų muzikinės kultūros reiškinys.

 

Dėkoju už pokalbį.