Tikėjimo, vilties ir meilės kelias

Birželio 14-oji Lietuvos kultūrinėje atmintyje nėra tik data. Ji ateina su tyla, istorijos šešėliais, vardais, kurių negalima pamiršti, ir su viltimi, kuri, regis, vis iš naujo turi būti ištariama. Gedulo ir vilties dieną 30-asis Vilniaus festivalis pratęsė prasmingą tradiciją šią atmintį įprasminti muzika. Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje vykęs koncertas „Tikėjimas, viltis, meilė“ tapo ne vien programiniu sakraliosios muzikos vakaru, bet ir savotiška vidine kelione per skausmą, maldą, susikaupimą, šviesą ir žmogaus dvasios atsparumą.

Programoje susitiko skirtingi, tačiau dvasinės įtampos ir tikėjimo tema artimi kompozitoriai: Olivier Messiaenas, Krzysztofas Pendereckis ir Ferencas Lisztas. Jų muzika tą vakarą nebuvo vien stilistinėmis koordinatėmis apibrėžta koncertinė kelionė. Ji skleidėsi kaip trijų skirtingų dvasinių būsenų žemėlapis: Messiaeno mistinė šviesa, Pendereckio gedulo koncentracija ir Liszto piligrimiška, asketiškai išgryninta kelionė kryžiaus keliu.

Vakaro centrinė ašis – pianistė Mūza Rubackytė, kurios koncertuose visuomet juntamas savitas aristokratiškumas, siejantis stiprią asmenybę ir pagarbų, jautrų buvimą su kitais muzikais. Jau pirmieji pianistės solo programos garsai leido pajusti ypatingą atlikėjos skambesio kultūrą. Liszto „Vilos d’Este fontanai“ iš fortepijoninio ciklo „Klajonių metai. Tretieji metai: Roma“, Rubackytės interpretacijoje skleidėsi vandens žaisme, impresionistiškai nujaučiama šviesos mirguliavimo estetika ir aukštesnės tikrovės nuojauta. Vanduo čia įprasmintas kaip apsivalymo, atsinaujinimo ir dvasinio virsmo ženklas.

Messiaeno „Pirmoji Mergelės Komunija“ iš ciklo „Dvidešimt žvilgsnių į kūdikėlį Jėzų“ nuskambėjo kaip kontempliatyvus šviesos laukas. Fortepijono garsas buvo tyras, skaidrus, išgrynintas nuo bet kokio pertekliaus. Kiekviena frazė kvėpavo, kiekvienas sąskambis turėjo vidinę spalvą ir kryptį. Messiaeno muzikoje lengva pasiklysti tarp simbolių, harmoninių klodų, mistinės ekstazės, tačiau pianistė pasirinko ne išorinį efektingumą, o įsiklausymą.

Ypatingo emocinio svorio suteikė Pendereckio Čakona, skirta Jono Pauliaus II atminimui, iš „Lenkiškojo Requiem“, transkribuota paties kompozitoriaus. Rubackytei šis opusas yra svarbi repertuaro dalis ir kartu asmeninės biografijos ženklas. Pianistę su Pendereckiu siejo artimas kūrybinis bei žmogiškas ryšys, todėl kūrinio atlikimas įgavo papildomą prasmės sluoksnį. Čakonoje skambėjo labai asmeniška, santūri, išdidi ir giliai paliečianti malda.

Po Messiaeno šviesos ir Pendereckio gedulo maldos į Liszto pasaulį buvo sugrįžta kūriniu „Dievo palaiminimas vienatvėje“ iš ciklo „Poetinės ir religinės harmonijos“. Jis atsivėrė kaip intymi vidinė išpažintis. Pianistės interpretacijoje buvo daug erdvės, tylos ir kvėpavimo. Tokia muzika reikalauja techninės meistrystės ir vidinės drąsos išbūti lėtą laiką, įprasminti pauzes, neperkrauti muzikos emocijomis, leisti joms gimti natūraliai.

Finalinis koncerto akcentas – Liszto „Via Crucis“ („Kryžiaus kelias“) solistams, chorui ir fortepijonui. Tai opusas, kuriame nėra patogaus katarsio, triumfuojančios apoteozės ar lengvai pasiekiamo nuskaidrėjimo. Lisztas čia kalba asketiškai, kartais net griežtai, palikdamas daug tylos, tuštumos, vidinės įtampos. „Via Crucis“ nėra pasakojimas apie Kryžiaus kelią, o tarsi juo ėjimas kartu.

Šiame kūrinyje buvo itin svarbus dirigentas Robertas Šervenikas. Jis tapo atramine viso opuso ašimi – tvirta, susitelkusia, aiškiai muzikos dramaturgiją valdančia figūra. Jo dirigavime buvo juntamas griežtumas, tačiau kylantis iš aiškaus struktūros pojūčio ir supratimo, kad tokiame kūrinyje kiekvienas įstojimas, pauzė, dinaminis niuansas turi kone egzistencinę reikšmę.

Maestro vadovaujamas Kauno valstybinis choras dar kartą patvirtino gebėjimą įtaigiai atlikti didelės dvasinės koncentracijos reikalaujančius kūrinius. Choras išlaikė santūrumą, nenuslydo į perdėtą dramatizavimą, tačiau kartu neprarado emocinio intensyvumo. Liszto muzikoje, kur daug kas pasakyta ne gausa, o pauze, toks choro susikaupimas ypač svarbus.

Jautriai ir įtaigiai pasirodė solistai: sopranai Gintarė Ramanauskaitė ir Paulina Tamašauskaitė, mecosopranas Neringa Bukauskaitė-Lukauskė, tenoras Mykolas Stanevičius, baritonas Ilja Plotnikovas, bosai Deimantas Braukyla ir Povilas Strikaitis. Jų partijos šiame kūrinyje nėra skirtos vokaliniam spindesiui demonstruoti. Tai veikiau trumpi, bet svarbūs žmogaus balso liudijimai, išnyrantys bendrame „Kryžiaus kelio“ audinyje. Buvo justi solistų susikaupimas, pagarba muzikai ir noras būti bendros dvasinės kelionės dalimi.

Ypač gražu buvo stebėti Rubackytės buvimą ansamblyje. Grodama su choru ir solistais ji ne dominavo, o labai atidžiai, jautriai ir pagarbiai klausėsi. Fortepijono garsai kvėpavo kartu su balsais, reagavo į jų frazavimą, choro bangavimą, dirigento gestą. Tai liudijo aukščiausio lygio kamerinio muzikavimo kultūrą.

Po koncerto dirigentui ir pianistei įteikus puokštes gėlių, Rubackytė iš savo puokštės ėmė traukti po vieną žiedą ir dalyti juos solistams. Šis mielas gestas tarsi atskleidė vakaro esmę – kaip svarbu pagarba kitam, bendrystė ir gebėjimas dalytis šviesa. Galbūt kaip tik tokios akimirkos tyliai primena, kad muzikoje nebūna „mažų“ dalyvių, o visi savo buvimu kuria bendrą dvasinę patirtį.