Serenados po Platono ženklu

Vakaras Vakarų kultūroje visuomet buvo ypatingas laikas. Neatsitiktinai būtent vakaro valandomis simpoziumuose gimsta Platono dialogai, romantikų poezijoje prabyla ilgesys, o muzikoje skamba serenados. Vakare pasaulis tampa mažiau apibrėžtas, todėl atsiveria erdvė tam, ką filosofas Hansas-Georgas Gadameris vadino patirties tiesa – ne racionaliai išmatuojama, bet išgyvenama. Vilniaus festivalio programoje skambėjusios trys serenados kvietė būtent į tokią patirtį: į skirtingų epochų apmąstymus apie žmogaus santykį su meile, atmintimi ir laiku.

Programa išskirtinai nuosekli. Elgaro neoromantinė lyrika veikė kaip nostalgijos erdvė, Benjamino Britteno ciklas – kaip nakties fenomenologija, o Leonardo Bernsteino kūrinys tapo filosofiniu disputu garsais. Todėl koncertą buvo galima girdėti ne tik kaip trijų kompozitorių kūrinių seką, bet ir kaip savotišką muzikos istorijos pasakojimą: nuo romantinio jausmo raiškos iki XX a. refleksijos apie patį jausmą.

Edwardo Elgaro Serenada styginiams e-moll, op. 20, tapo subtiliu šio pasakojimo prologu. Lietuvos kamerinis orkestras kūrinio formą atskleidė ne kaip sentimentalų romantinį paveikslą, bet kaip preciziškai sukonstruotą garsinę erdvę, kurioje kiekvienas frazės vingis turi dramaturginę funkciją. Styginiai jautriai balansavo tarp skaidrios faktūros ir tembrinio sodrumo. Ypač įtaigiai skambėjo vidurinės dalies kantilenos, leidusios atsiskleisti Elgarui būdingam melancholiškam ilgesiui, kuris niekada nevirsta sentimentalia saviplaka.

Visai kitokį estetinį pasaulį atvėrė Britteno Serenada tenorui, valtornai ir styginiams, op. 31. Šiame kūrinyje naktis – ne romantinė metafora, o egzistencinė kategorija. Brittenas konstruoja savotišką garsinę ribinę būseną, kai žmogus susitinka su savo baimėmis, sapnais ir mirtingumo nuojauta. Šešių skirtingų epochų anglų poetų tekstai čia sujungiami į vientisą dramaturginį ciklą, o prologą ir epilogą įrėminanti valtornos partija įgauna beveik simbolinę funkciją – tampa balsu iš anapus racionalaus pasaulio ribų.

Iano Bostridge’o balsas ne tiek pasakojo tekstą, kiek jį apmąstė. Kiekvienas žodis turėjo semantinį svorį, kiekviena frazė – kryptį ir tikslą. Tai buvo reta proga išgirsti atlikėją, kuriam poezijos ir muzikos santykis yra egzistencinis. Bostridge’o interpretacijoje Britteno ciklas skleidėsi kaip subtilus dialogas tarp kalbos ir tylos, tarp artikuliuotos minties ir to, kas lieka nepasakyta. Ne mažiau didelį įspūdį padarė Beno Goldscheiderio valtornos partija. Britteno sumanyta valtorna šiame kūrinyje yra savotiškas nakties balsas – kartais vienišas, kartais grėsmingas, kartais beveik transcendentinis. Goldscheideris šį vaidmenį atliko su išskirtine technine kontrole ir muzikiniu jautrumu. Natūralūs instrumento obertonai, sudėtingos intonacijos bei subtiliai formuojami dinaminiai niuansai kūrė įspūdį, kad valtorna čia yra savarankiška veikėja. Atlikėjų dialogas Serenadoje virto tikruoju koncerto emociniu ir meniniu centru ir leido patirti tai, ką sunku nusakyti vien interpretacinėmis kategorijomis.

Antroje koncerto dalyje skambėjusi Bernsteino Serenada pagal Platono „Puotą“ yra paradoksalus XX a. kūrinys – kartu intelektualus ir emocionalus, filosofiškas ir teatrališkas. Bernsteinas Platono tekstą paverčia muzikine dialektika, kai skirtingus meilės aspektus atskleidžia kontrastingi ritmai, charakteriai ir tembrai. Penkių dalių kompozicijos struktūra atliepia dialogo logiką: kiekviena dalis tampa savarankišku argumentu, o jų visuma – savotišku filosofiniu disputu apie eros prigimtį.

Solistas ir dirigentas Sergejus Krylovas šią partitūrą atliko su neabejotinu techniniu meistriškumu ir virtuoziška energija. Vis dėlto interpretacijoje labiau išryškėjo koncertinis spindesys nei filosofinė kūrinio dimensija. Smuiko partija dažnai veikė kaip dominuojantis naratyvo centras, todėl Platono dialogams būdingas idėjų daugialypiškumas ir poleminė įtampa liko antrame plane. Kai kuriuose epizoduose susidarė įspūdis, kad partitūros intelektinis turinys užleidžia vietą solo ekspresijai ir techniniam blizgesiui.

Lietuvos kamerinis orkestras su koncertmeisteriu Džeraldu Bidva per visą koncertą demonstravo aukščiausio lygio ansamblinę kultūrą, skambesio discipliną ir stilistinį lankstumą.

Atskiras dėmesys tenka ansambliui „Giunter Percussion“ ir jo vadovui Pavelui Giunteriui. Bernsteino kūrinyje mušamųjų partija nėra vien spalvinis priedas. Ji veikia kaip struktūrinė jėga, formuojanti muzikinės kalbos pulsą ir dramaturgiją. Giunterio bei jo kolegų – Tomo Kulikausko, Andriaus Rekašiaus, Sigito Gailiaus, Edgarso Saksonso – atliekami ritminiai sluoksniai pasižymėjo ir precizika, ir rafinuotu stiliaus pojūčiu. Bene labiausiai žavėjo tai, kad net sudėtingiausiuose epizoduose muzikantai išlaikė ne mechaninį tikslumą, o gyvą muzikinį kvėpavimą. Kaip ir daugybėje kitų projektų, Giunteris pademonstravo išskirtinį gebėjimą vienu metu būti atlikėju, partneriu, dramaturgu ir energijos centru. Kaskart stebina jo gebėjimas organiškai veikti skirtinguose žanruose, stilistikose, kolektyvuose ir scenose, neprarandant nei muzikinės tapatybės, nei interpretacinio tikslumo. Ko gero, toks meninis universalumas šiandien yra vis retesnė ir vertingesnė savybė.

Platono „Puotoje“ meilė apibrėžiama kaip nuolatinis judėjimas tarp stokos ir pilnatvės, tarp to, ką turime, ir to, ko siekiame. Galbūt panašiai veikia ir muzika. Ji niekada nepateikia galutinių atsakymų, tačiau leidžia išgirsti skirtingus jų pavidalus. Šio vakaro serenados dar kartą atskleidė nepaprastai aukštą Lietuvos kamerinio orkestro ir kviestinių solistų meninį lygį, kita vertus, paskatino susimąstyti, ar virtuoziškumas ir konceptualumas savaime garantuoja meninę prasmę. O tokie klausimai dažnai yra vertingesni už bet kokius galutinius atsakymus.