Broliai Jussenai ir Andrzejus Boreyko

Visus 30-ojo Vilniaus festivalio koncertus galima drąsiai vadinti meniniais įvykiais, reikšmingai papildžiusiais ne vien Vilniaus, bet visos Lietuvos kultūrinį gyvenimą. Negana to, pritariu festivalio vadovės Rūtos Prusevičienės minčiai, kad šis renginys pavertė Vilnių ryškiu tašku Europos muzikiniame žemėlapyje. Nacionalinės filharmonijos salė pilna suinteresuotos publikos, kuri nuolat pasipildo naujais klausytojais, – apie tai byloja pasigirstantys plojimai tarp ciklinių kūrinių dalių... Bet būkime atlaidūs, tai šiandien ne naujiena ir garsiausiose užsienio salėse. Pasak vieno praeities kompozitoriaus, reikia tiesiog džiaugtis, kad atsirado naujų muzikos klausytojų. Kiekviename koncerte karštai dėkodami ištikimiems rėmėjams, pasidžiaugtume, jei ir jų pagausėtų.

Birželio 19 d. klausėmės brolių Luco ir Arthuro Jussenų fortepijoninio dueto rečitalio, kurį jie įvardijo kaip sveikinimą Vilniaus festivaliui. Solidžią programą sudarė rinktiniai šedevrai iš šio dueto repertuaro: Wolfgango Amadeus Mozarto Sonata C-dur keturioms rankoms, KV 521, Roberto Schumanno Andante ir variacijos dviem fortepijonams, op. 46, Jörgo Widmanno „Margi lapeliai“ („Bunte Blätter“) dviem fortepijonams, Claude’o Debussy „Šeši antikiniai epigrafai“ („Épigraphes antiques“) dviem fortepijonams, L.131, Franzo Schuberto Fantazija f-moll keturioms rankoms, D. 940, ir Maurice’o Ravelio Valsas, M. 72 (autoriaus aranžuotė dviem fortepijonams). Šie puikūs kūriniai iš skirtingų epochų atskleidė dueto universalumą ir platų interesų lauką.

Vilniuje dueto klausiausi, jei neklystu, tris keturis kartus, kaip ir dauguma salėje buvusių profesionalų, tad iš anksto tikėjausi puikaus atlikimo. Ir šie lūkesčiai buvo dar kartą, kaip nesyk, viršyti. Gali vardyti abiejų pianistų profesionalumo ir meistrystės bruožus, tačiau didžiausias klausimas lieka paslaptimi: iš kur jie semiasi nepaprasto įkvėpimo kaskart iš naujo išgyventi atliekamą muziką, kai juntame, kad ji sklinda iš sielos gelmių, kad nėra prievarta „perdirbama“ ar kaip nors „interpretuojama“? Panašios mintys kyla klausantis kai kurių legendinių muzikantų. Mūsų laikais, kai visi viską kaip nori „interpretuoja“, prisidengdami asmenine saviraiška arba paviršutiniškai suvokta filosofine hermeneutika, toks muzikavimas gali būti prilyginamas tauriausio metalo grynuoliui. Panašų dvasinį sukrėtimą patiri girdėdamas tokius naujos kartos jaunus pianistus, kaip Bruce’as Liu ir ypač – Yunchanas Limas, kuriam dar tik dvidešimt dveji! Esu tikra, yra daugiau nuostabaus jaunimo, tik jų vardai ne visada mus pasiekia. Beje, kai abi pavardes paminėjau maestro Andrzejui Boreyko, jis patarė įsiminti dar vieną – Magdalene Ho iš Malaizijos. (Nors ir vėlokai grįžusi iš filharmonijos nenustygau, sėdau prie kompiuterio ir susiradau viską, kas apie ją prieinama... Puiki!)

Grįžtu prie Jussenų, suteikusių tokį dvasinį pakilimą, tarsi į širdį sruventų gaivinanti versmė. Mozartą jie grojo iš tiesų mocartiškai, kai melodija ir įprasminta frazė formavo harmoningą ir labai gyvą visumą. Pirmoje dalyje vyravo nepaprastai šviesus džiugesys, antroje – ramybė ir subtilūs niuansai su gausybe skambesio spalvų. Finalas žavėjo nesibaigiančiomis mocartiškomis moduliacijomis ir kontrastingų epizodų kaita. Tai buvo nepaprastai raiški, suvokiama kalbėsena muzikos garsais! Pasigirdus pirmiesiems Schumanno garsams kartu su pianistais perskriejome į kitą pasaulį, atveriantį visą puokštę jausmų, nuojautų, kaip ir staigaus ryžto. Jussenų valdomi du fortepijonai man nesyk suskambo tarsi didelis spalvingas orkestras.

Widmanno „Margi lapeliai“ skirti brolių Jussenų duetui ir, kaip skelbia pavadinimas, yra žinomo Schumanno ciklo replika. Tai itin vaizdingas ir įdomus žymaus dabarties vokiečių kompozitoriaus, klarnetininko ir dirigento opusas, kupinas azarto, ironijos ir keistenybių, nukreipiančių į šių dienų pasaulio realybę, kurioje gausu visko – nuo iškilmingos tvarkos iki kvailybės. Man regis, kompozitoriaus mąstymui artimi filosofo Peterio Sloterdijko svarstymai apie pasaulį ir visuomenę, kurių galima rasti gausiose autoriaus knygose. Neatsitiktinai vieną „Lapelių“ dalį „Galvosūkis“ kompozitorius paskyrė šiam filosofui jo 75-mečio proga.

Ciklą sudaro muzikiniu požiūriu tarpusavyje nesusijusios, tačiau mentaliai kaip tik susijusios šešios pjesės – „Fanfaros“, „Gaudynės“, Valsas, „Mirties šokis“, „Galvosūkis“ ir „Cirko paradas“. Tai, kalbant apie dabartį, panašu į skirtingais rakursais atliekamą jos analizę. Ar įmanoma šią muziką atlikti vaizdingiau, tiksliau, virtuoziškiau? Nežinau, spėju, kad ne. Dviem pianistams reikia tapti Jussenais, kurie yra maksimaliai susiderinę, mintija viena kryptimi, kuria visiškai identišką muzikinį vaizdinį, kartu kvėpuoja, fantastišku greičiu laksto po visą klaviatūrą, kartu fortepijono garsais riaumoja, kartu kvailioja, žaidžia ir šaiposi. Kai kuriose pjesėse kompozitorius pasitelkia ypač vaizdingas priemones: „Gaudynėse“ – vienodą dinamiką tarp forte ir fortissimo, „Valse“ – negrabų grojimą kažin kokiu išklerusiu instrumentu, kai viskas skamba falšyvai ir grubiai, „Mirties šokyje“ – dūžius į fortepijono stygas bei korpusą ir t.t. Paskutinėje dalyje „Cirko parade“ ironija ir groteskas pasiekia viršūnę, užbaigusią pirmą koncerto dalį.

Po pertraukos Jussenų duetas atliko dar tris opusus, kiekvienu jų atskleisdamas jautriausius, švelniausius asmenybės bruožus. Subtiliai įgarsinta Debussy siuita leido pasinerti į užburiantį kompozitoriaus garsų pasaulį su kuriamais mitiniais antikinės Graikijos vaizdais. Žymiosios Schuberto Fantazijos f-moll teko klausytis beveik nekvėpuojant, kad nepraleistum ko nors labai svarbaus, įsiklausytum į atkuriamą būdingą šubertišką liūdesį ir džiaugsmą, kai pirmoji minorinė kvartos intervalu grindžiama tema sušvinta mažoriškai arba tarsi griausmas iš dangaus nutraukiama dramatiškų minčių. Artėjant prie finalo girdime meistriškai atliekamą fugą, ją plėtojant faktūra tirštėja ir išauginama kulminacija. Bet tuo Schubertas kūrinio nebaigia, po iškalbingos pauzės pirmoji f-moll tema grįžta. Šią liūdnąją kvartos frazę savo operoje „Kornetas“ panaudojo Onutė Narbutaitė.

Debussy ir Schubertas buvo atliekami keturiomis rankomis, pianistams keičiantis vietomis. Debussy pirmąją partiją skambino Arthuras, o Schuberto – Lucas. Koncertą užbaigė dar vienas klasikos šedevras – didmeistriškai dviem fortepijonais atliktas Ravelio Valsas, po kurio kilo ilga aplodismentų audra. Bisui pianistai paskambino Johanno Sebastiano Bacho „Jesus bleibet meine Freude“, nuostabų kūrinį, sugrąžinusį publiką į susikaupimą ir rimtį. Tai garsios anglų pianistės Myros Hess atlikta transkripcija iš „Herz und Mund und Tat und Leben“, BWV 147.

Birželio 20 d. vyko simfoninis koncertas, kuriame Jussenų duetas su Andrzejaus Boreyko diriguojamu Nacionaliniu simfoniniu orkestru atliko olandų kompozitoriaus Joey Roukenso Koncertą dviem fortepijonams ir orkestrui „Unisonu“ („In Unison“). Kūrinys skirtas Jussenų duetui, kuris 2017 m. jį paskambino pirmą kartą. Išklausęs dueto įrašus kompozitorius susižavėjo žaižaruojančiu grojimo spindesiu ir tuo, kad du pianistai skamba tarsi vienas. Tad koncerto muzikoje naudojama daug unisonų. Roukensas rašo muziką ne specialistams, o tiesiog jos besiklausantiems žmonėms. Jis atmetė modernistinį mąstymą ir siekia atviresnės kalbėsenos, todėl naudoja trigarsius, tonalią arba diatoninę harmoniją, reguliarų ritmą, popso, džiazo ir liaudiškos muzikos atskambius. Nevengia naudotis įvairių epochų stilistika, net ir konkrečių kompozitorių – Stravinskio, Mahlerio, Sibelijaus, Takemitsu, Adamso ir kitų – atradimais. Jo muzika eklektiška gerąja prasme, ji tikrai gerai „klausėsi“. Ypač kai ją atliko tokie meistrai kaip broliai Jussenai, Nacionalinis simfoninis orkestras ir didis batutos maestro Boreyko. Tad trys kontrastingos kūrinio dalys pralėkė nepastebimai. Pašėlusią pirmosios motoriką keitė antrosios pasakiškas spalvingumas, o trečioji įsiminė griausmingais tutti, virtuozišku orkestro grojimu bei įspūdingu Andriaus Rekašiaus timpanų solo. Šis kūrinys su tais pačiais atlikėjais, tik su kitu dirigentu, Vilniuje skambėjo 2022 m. „Gaidos“ festivalyje. Buvau tame koncerte, bet dabar jo klausiausi tarsi visai nepažįstamos naujos muzikos. Pianistai nebuvo paleisti be biso, suskambo Bacho „Gottes Zeit ist die allerbeste Zeit“ iš „Actus Tragicus“, BWV 106: Sonatina. Kūrinį aranžavo György Kurtágas.

Koncertas prasidėjo orkestro atliekamu amerikiečio Charleso Iveso unikaliu opusu „Neatsakytas klausimas“ („Unanswered question“), privertusiu susikaupti ir įsiklausyti į kiekvieną tylų styginių sąskambį, kurio fone pasigirsta trimito solo, reiškiantis klausimą (solistas Jonaszas Rudolfas Dziuba). Jis užduodamas septynis kartus, šešis kartus į jį bando atsakyti pučiamųjų grupė, bet septintą kartą ji neatsako ir klausimas lieka neatsakytas. Subtilių dirigento judesių vedama muzika palietė širdį ir sukėlė norą daugiau pasigilinti į užmirštą Ivesą.

Pradėjęs subtiliai, sodriomis spalvomis ir brandžiu meistriškumu, orkestras sužėrėjo Richardo Strausso simfoninėje poemoje „Don Žuanas“, kuri suskambėjo itin naujai. Įkvėptas tikslių dirigento mostų, orkestras grojo skoningai ir aistringai kaip niekad. Bravo visoms grupėms ir solistams, ypač orkestro koncertmeisterei Rasai Vosyliūtei, už nepamirštamus solo. Paskutinis programos numeris vėl pakvietė į rimtį ir nusiraminimą. Tai Johanesso Brahmso „Likimo daina“, kurią su orkestru, diriguojamu Boreyko, pavyzdingai atliko Artūro Dambrausko vadovaujamas Valstybinis choras „Vilnius“. Tyloje prasidėjęs, tyloje koncertas ir baigėsi.