Bendra muzikinė vizija

„Visi keliai veda į Vilnių“ – taip pavadintas trisdešimtojo Vilniaus festivalio uždarymo koncertas. Šis pavadinimas veikė ne vien kaip jubiliejinio vakaro metafora, bet ir kaip visos programos dramaturginis principas. Kelias į Vilnių vedė per Europos muzikos istoriją – nuo baroko rekontekstualizavimo iki minimalizmo, nuo Johanno Sebastiano Bacho iki improvizacijos, kol galiausiai visa trajektorija susitelkė Gedimino Gelgoto muzikoje. Hansas Georgas Gadameris tradiciją suvokė kaip nenutrūkstamą dialogą tarp praeities ir dabarties. Būtent tokį dialogą mezgė ir šio vakaro programa: Josepho-Nicholaso-Pancrace’o Royerio barokas, Michaelo Nymano minimalizmas, Peterio Gregsono dialogas su Bachu, Francesco Tristano improvizacijos ir Gelgoto kūryba.

Tokiai idėjai įgyvendinti reikėjo ir atitinkamo mastelio atlikėjų. Vienoje scenoje susitiko Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras (meno vadovas Modestas Pitrėnas), Lietuvos kamerinis orkestras (meno vadovas Sergejus Krilovas), ansamblis NIKO (meno vadovas Gediminas Gelgotas), choras „Jauna muzika“ (meno vadovas Vaclovas Augustinas), pianistas Francesco Tristano, o visą programą dirigavo Gediminas Gelgotas. Tokia sudėtis savaime kūrė išskirtinio įvykio įspūdį. Tačiau kur kas svarbiau buvo tai, kad visi šie kolektyvai tapo vienos muzikinės vizijos dalimi.

Ilgą laiką Vakarų muzikos kultūroje buvo įsitvirtinusi nuostata, kurią bene radikaliausiai suformulavo Theodoras W. Adorno: menas neturėtų taikytis prie auditorijos lūkesčių. Modernizmui svarbiausia buvo autonomija, kritinė distancija ir atsparumas vartojimo logikai. Lengvai komunikuojanti, emocionali, estetiškai patraukli muzika dažnai buvo vertinama įtariai, tarsi pernelyg artima pramogai. Ši nuostata iki šiol nėra visiškai išnykusi. Akademinės muzikos pasaulyje vis dar juntamas savotiškas snobizmas – lyg publikos susižavėjimas savaime mažintų kūrinio meninę vertę. Kuo muzika atviresnė klausytojui, juo dažniau ji tampa įtarumo objektu. Šiandien toks požiūris vis labiau atrodo paveldėtas iš XX a. estetikos kovų, o ne iš realios XXI a. koncertinės kultūros.

Pilnutėlė Nacionalinės filharmonijos salė šiuo atveju nėra vien sociologinis faktas. Christopheris Smallas muziką siūlo suvokti ne kaip objektą, o kaip veiksmą (musicking), kuriame prasmė gimsta iš atlikėjų, klausytojų ir pačios koncertinės situacijos santykio. Žvelgiant iš šios perspektyvos, pilna salė – ne rinkodaros sėkmė, bet vienas iš muzikinio įvykio komponentų. Koncertas sukūrė bendrą patirtį, kurios šiandien, deja, dažnai stokoja šiuolaikinės akademinės muzikos renginiai.

Programa sudaryta kaip vientisas estetinis pasakojimas. Gelgoto rekompozicija pagal Royerio „Le Vertigo“ natūraliai įsiliejo tarp Michaelo Nymano minimalistinės estetikos ir Peterio Gregsono dialogo su Bachu. Pirmoji koncerto dalis leido aiškiai pajusti pagrindines vakaro stilistines koordinates – pasikartojančius ritminius modelius, skaidrią harmoniją, aiškiai valdomą dramaturgiją ir nuolatinę sąveiką su muzikos istorija.

Ypatingą vietą programoje užėmė Francesco Tristano. Jo interpretuotas Bacho koncertas klavyrui ir orkestrui g-moll, BWV1058 (su atlikėjo kadencija), nebuvo istorinis rekonstravimas. Priešingai – improvizacinė kadencija ir vėliau skambėjusios autorinės kompozicijos organiškai pratęsė vakaro idėją, kad tradicija – ne muziejinis eksponatas, bet gyvas kūrybos šaltinis. Tristano atlikimas pasižymėjo reta pusiausvyra tarp techninio tikslumo ir improvizacinės laisvės, o jo muzikinė laikysena tapo vienu ryškiausių koncerto pirmosios dalies akcentų.

Antroje vakaro dalyje vis daugiau erdvės užėmė paties Gelgoto kūriniai. „Never Ignore the Cosmic Ocean“ remiasi asketišku tekstu, kurio kulminacijoje nuskamba mintis: „Your identity comes not from looking to others“ („Tavo tapatybė randasi neatsižvelgiant į kitus“). Šis sakinys – viso kūrinio ašis. Gelgotui rūpi autentiškumo tema – kvietimas išlikti atviriems tam, ką kompozitorius metaforiškai vadina „kosminiu vandenynu“. Kaip ir pats tekstas, muzika vengia pasakojimo – ji kuria kontempliacijos būseną, kai svarbiausia ne įvykis, o nuolatinis klausymasis.

Ypatingą įspūdį padarė ir „Praisedance“, kurio subtilumą atskleidžia ne sudėtinga kompozicinė konstrukcija, o jautri priešprieša. Greta nepriekaištingo ansamblinio grojimo atsiranda sąmoningai trapus vokalas, kuriame nėra akademinio vokalinio blizgesio. Šis ambivalentiškumas tarp aukščiausios klasės instrumentinio skambesio ir jaukios, beveik atsargios vokalizacijos sukuria retą autentiškumo pojūtį. Balsas čia nėra dar vienas instrumentas – jis primena žmogų, kuris pandemijos tyloje dainuoja pirmiausia sau. Būtent todėl „Praisedance“ buvo vienas nuoširdžiausių vakaro momentų.

Tačiau šis koncertas priminė ir dar vieną paradoksą. NIKO šiandien yra vienas ryškiausių Lietuvos muzikinių reiškinių, tačiau apie jį vis dar kalbama kur kas mažiau, nei būtų galima tikėtis. Per daugiau nei du dešimtmečius Gelgotas puoselėja kolektyvą, kurio meninis lygis nė kiek nenusileidžia geriausiems Europos kameriniams ansambliams. Toks rezultatas nėra atsitiktinumas. Tai ilgamečio darbo, disciplinos, nuoseklaus repertuaro formavimo ir tarptautinės koncertinės patirties vaisius.

NIKO skamba išskirtinai. Preciziškas ansambliškumas, ritminis tikslumas, subtili garso kultūra ir nepaprastas tarpusavio kvėpavimas leidžia pamiršti techniką ir girdėti tik muziką. Ne mažiau svarbi ir ansamblio narių sceninė kultūra. Jie atrodo taip pat įspūdingai, kaip ir skamba. Judesys, laikysena, apranga, sceninė estetika – visa tai yra vientisos meninės vizijos dalis. XXI a. koncertas jau seniai nėra vien garsinė patirtis, ir NIKO tai puikiai supranta.

Gelgoto dirigavimo maniera neabejotinai ekspresyvi, net ekstravagantiška. Tačiau būtų klaida šią ekspresiją laikyti vien sceniniu efektu. Už jos slypi žmogus, puikiai žinantis, ką daro. Per daugelį metų jis sukūrė savitą muzikinę kalbą ir išugdė kolektyvą, kuris tapo neatsiejama tos kalbos dalimi. Sceninė Gelgoto charizma yra viena iš jo stiprybių, padedanti aiškiai perteikti muzikinę viziją tiek atlikėjams, tiek publikai.

Vis dėlto koncerte išryškėjo ir tam tikra estetinė dilema. Ryškiausiai ji atsiskleidė „Vilniaus sarabandoje“. Kūrinys, sukurtas Vilniaus 700 metų jubiliejui (premjera įvyko 2023 m. kovo mėn.), neišvengiamai atlieka reprezentacinę funkciją, tačiau būtent literatūrinis Kristinos Sabaliauskaitės tekstas tampa pagrindiniu dramaturginiu iššūkiu. Libretas grindžiamas vardijimais, deklaracijomis ir simboliniais šūkiais, todėl muzika nuolat priversta iliustruoti jau iš anksto suformuluotas prasmes, o ne jas kurti ar kvestionuoti. Tokia teksto struktūra diktuoja statiškumą: vietoje dramaturginės kaitos atsiranda nuolatinis deklaratyvumo pojūtis, kuris ilgainiui ima veikti monotoniškai. Paradoksalu, kad kūrinys pavadintas sarabanda. Baroko sarabanda nėra monotonijos sinonimas – priešingai, jos lėtas pulsas nuolat generuoja vidinę įtampą, ornamentikos gyvybę ir afektų kaitą. O čia literatūrinis tekstas reprezentuoja miestą, tačiau retai leidžia jam būti gyvu organizmu. Todėl įspūdingai skambantis finalas labiau įtikina kaip simbolinis miesto jubiliejaus gestas, nei kaip dramaturgiškai besiplėtojantis muzikinis pasakojimas.

Nors kūrinio literatūrinis tekstas kartais priminė monumentą, choras „Jauna muzika“ tam monumentui sugrąžino kvėpavimą. Šio choro tembras man visuomet yra ypatingas. Jame girdžiu ne tik nepriekaištingą chorinę kultūrą, bet ir savo pačios muzikinės jaunystės aidą – tą laiką, kai viskas atrodė įmanoma, o kiekvienas naujas garsas buvo atradimas. Yra tokių tembrų, kurie sensta drauge su atlikėjais, o yra tokių, kurie išsaugo keistą vidinę jaunystę. „Jaunos muzikos“ balsas man vis dar skamba būtent taip – gaiviai, laisvai ir su kažkokiu sunkiai nusakomu pirmumo jausmu. Gal todėl žmogus prisimena ne vien melodijas ar kūrinius. Jis prisimena tembrus. O tembras yra bene artimiausia muzikos forma atminčiai, nes išsaugo kadaise išgyventą savo paties būseną.

Vis dėlto šį koncertą vertinti vien pagal individualaus skonio kategorijas būtų pernelyg paprasta. Hansas Robertas Jaussas yra rašęs, kad meno kūrinio reikšmė atsiskleidžia per jo santykį su auditorijos lūkesčių horizontu. Gelgoto kūrybos atvejis įdomus būtent todėl, kad jo muzika šį horizontą pasiekia. Ji nėra skirta specialistų bendruomenei, bet kuria bendrą estetinę patirtį įvairiai auditorijai. Galima diskutuoti apie kompozitoriaus estetiką, apie postminimalizmo ribas ar emocinės retorikos intensyvumą, tačiau sunku paneigti vieną dalyką – ši muzika suranda klausytoją.