Naujas skambesys

Birželio 12 d. Vilniaus festivalyje viešėjo turbūt žymiausia nūdienos ukrainiečių dirigentė Oksana Lyniv ir jaunas, bet jau tarptautinio pažinimo viršūnes pasiekęs pianistas Dmytro Choni. Lyniv atvyko iš Niujorko, kur neseniai „Metropolitan“ operoje dirigavo „Turandot“.

Tik po dviejų repeticijų su asistentu Lyniv diriguojamas Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras parodė didžiulį profesionalumą. Pirmiausia atlikta Boryso Lyatoshynskio simfoninė poema „Gražina“, op. 58 (1955), kurios, regis, anksčiau orkestro repertuare nėra buvę. Įstabu vien tai, kad savo klasiko kūrinį, parašytą Adomo Mickevičiaus mirties šimtmečiui, ukrainietė įtraukė į programą norėdama parodyti solidarumą ir galbūt padėką už Lietuvos laikyseną karo sąlygomis. O mes džiaugiamės, kad toks mums istoriškai reikšmingas kūrinys suskambo Nacionalinėje filharmonijoje ir buvo įrašytas. Tai svarus opusas kompozitoriaus kūryboje, o norint jį perteikti vaizdingai tektų dar paplušėti, ypač variniams pučiamiesiems. Tačiau Liutauro tema ir kariški ritmai, dirigentės raiškiai perteikti kampuotais judesiais, nuvedė į šio iškilmingo ir didingų idėjų kupino emocionalus kūrinio gerai nuskambėjusią mažorinę fanfarinę kulminaciją bei gedulingą maršą. Su poetiniu Mickevičiaus tomeliu rankose būtų dar įdomiau pakeliauti Gražinos keliais...

Dmytro Choni – trisdešimt dvejų metų solistas, laimėjęs prestižinius Vano Cliburno ir Lidso konkursus. Jie jam atvėrė duris į svarbiausias koncertų scenas Europoje ir Amerikoje, jis groja su iškiliais orkestrais ir šiuo metu, gyvendamas Vienoje, daugiausia gastroliuoja po pasaulį su koncertais. Choni jau spėjo įrašyti du romantinės ir šiuolaikinės muzikos albumus. Lietuvoje prieš penkiolika metų jis yra koncertavęs kaip kamerinio dueto partneris, o su Lyniv šis koncertas jam tik antrasis, nors dirigentę Choni pažįsta jau seniai. Tai įsidėmėtina, nes apie Ferenco Liszto Koncerto fortepijonui ir orkestrui Nr. 1 Es-dur interpretaciją iškart pasirašiau pastabą dėl ypač kultūringos prieigos ir pasižymėjau du nepriekaištingus parametrus: puikų garso santykį ir idealų sutapimą. Kai dėl kamerinės muzikos, Choni šiais metais ypač daug koncertuoja Europos sostinėse su smuikininku Franku Peteriu Zimmermannu, o pernai „BIS Records“ duetas įrašė pirmąjį savo albumą, kuriame – Bartóko ir Szymanowskio kūriniai.

Liszto koncertą Choni apibūdino kaip „solisto kovą su orkestru“, puikią lyriką ir daug skirtingų technikų, kurios pianistui tampa „galimybių rinkiniu“. O aš apie šį daugybę kartų girdėtą koncertą pirmą kartą pagalvojau kaip apie genialiai paties Liszto parašytą faktūriškai tobulą partitūrą, kada nė vienoje vietoje (!) solisto ir orkestro bei instrumentų partijos negožia viena kitos, o sąveikauja dialogo forma, pirmauja ne vienu metu, temos atitariamos ažūriškai, palydimos saikingai. Todėl viskas girdėti kaip ant delno, yra skaidru ir permatoma, nepaisant  „visų įmanomų technikų“, o minėta kova iš tikrųjų vyksta idėjų lygmeniu. Taigi, šis įstabus Liszto sumanymas yra galbūt ne tik šio opuso novatoriškumo raktas, kada besirutuliojanti tematika pasirodo įvairiais pavidalais ir sukuria vientisą keturių dalių intrigą, bet ir pavyzdys, kaip išradingai ir profesionaliai galima spręsti orkestruotės uždavinius. Be abejo, ir dirigentės meistriškumas bei jautri ausis padėjo sukurti puikų dialogą ir pusiausvyrą – tai sieju su jos patirtimi būtent operos srityje, kur ypač svarbu ir daug sunkiau sekti vokalą. Bet apie tai kiek vėliau.

Taigi, pianistas čia galėjo visiškai laisvai ir ramiai atsiduoti savo amplua ir atskleisti išties puikų, subtilų pianizmą be jokių prikišamų ir išpūstų efektų. Choni buvo malonu klausytis ne tik dėl to, kad labai gerai girdėjosi visa partija. Jo užgavimas pasižymi itin gražiu, skambiu garsu, kuris trumpoje antroje dalyje Quasi adagio tiksliai perteikė lyrinį pradą, trečioje dalyje Allegretto vivace, vėl Liszto dėka, be orkestro pasireiškė įspūdingais momentais (dėl sudėtingo ritmo pačioje pradžioje pora mažyčių nesutapimų tik sustiprino bendrą sinchroniškumo įspūdį), o ketvirtoje Allegro marziale animato suskambo viršūnėmis, mat finale ir vėl karaliavo pasikeitimo vaidmenimis principas. Pianistas lengvai valdė puošnias tipiškų cimbolų ir skambaliukų vietas ir greitus pasažus, gerai parengė oktavų šuolius. Finalas buvo sutelktas, virtuoziškas ir harmoningas, o muzikai nutilus subtiliojoje klausoje sugulė į nepriekaištingą kanvą. Šiltas, muzikalus jaunas pianistas pasižymi, mano nuomone, Grace ištobulinta austriška garso artikuliavimo mokykla, kuri išsiskiria ne tik smulkia technika, bet ir subtiliu kultūros pobūdžiu. Sužavėti klausytojai išreikalavo biso, ir pianistas paskambino Mykolos Lysenkos „Praeities vizijas“ („Rêverie“), op. 13.

Minorinė dumkos žanrui artima pjesė taip pat parodė, kad ukrainiečiams nacionalinis aspektas svarbus ne propagandiniu, o vidinės savasties suvokimo tikslu. Ukrainietiškas „slaviškumas“ pasireiškia visiškai kitaip nei sovietinis ar didžiarusiškasis geležinis, šaltas parodomasis pompastiškumas. Tai ypač gerai girdėti skoliniuose iš ukrainiečių kultūros, kuriuos jie pergalingai susigrąžina ir parodo, kaip tinkamai juos atlikti. Įspūdingas esamasis istorinis laikotarpis vis akivaizdžiau pasauliui teigia, kokia savita ir vakarietiška yra ukrainiečių kultūra, klodas po klodo atidengiami nepažeisti jos sluoksniai. Mano simpatijas užkariavo ir abiejų ukrainiečių nuoširdus paprastumas, kurio jau senokai ilgiuosi, mąstydama, kad galbūt tik karo akivaizdoje ir atsigręžiama į didžiausias būties vertybes. Prognozuočiau, kad ukrainiečiai ne vien karybos, bet ir būtent kultūros srityje dar suvaidins didelį vaidmenį mūsų žemyne, kilniai atstovaudami nūnai devalvuotoms vertybėms tada, kada jų labiausiai reikės. 

Antroji koncerto dalis žadėjo ne mažesnę intrigą, nes dirigentė Lyniv ėmėsi Ludwigo van Beethoveno Septintosios simfonijos A-dur, kurią visai neseniai interpretavo Sergejaus Krylovo diriguojamas Lietuvos kamerinis orkestras. Reikia pasakyti, kad simfoninis orkestras triūsė išsijuosęs ir labai stengėsi, o pučiamieji, iš pradžių lyg sunkokai susiderinę, į pabaigą parodė puikų rezultatą, ir sugrįžtanti lėtoji tema trečioje dalyje skambėjo tiesiog pasigėrėtinai. 

Lyniv čia atsiskleidė visa jėga: neeiliniu intelektu, dramaturgijos konceptualumu, preciziškumu ir tiesiog kitu, nauju orkestro skambesiu. 

Įdomu sekti grakščią Lyniv kūno ir rankų choreografiją. Pirmoje dalyje Poco sostenuto – Vivace ji pamažu įsibėgėjo, įsiūbavo veiksmą, labai aiškiai vesdama instrumentų grupes. Antros dalies Allegretto pagrindinė tema skambėjo beveik primygtinai, kone žmogaus balsu. Trečia dalis Presto buvo labai gera pagautu tempu, charakteriu, užbaigtumu ir aiškumu, o finalas  Allegro con brio skambėjo pakiliai ir išties su ugnele. Stilingu partitūros perteikimu dirigentė, sakyčiau, iš žinomų kūrinių išgauna unikalų rezultatą. Galbūt tai lemia jos atidus, lyg per mikroskopą, žvilgsnis į muziką, tad muzikantai ne perbėga puslapius, o įsiklauso į tai, ką groja, nieko neforsuoja. O gal tai tvarkingas, iki smulkmenų išgvildentas ir kartu itin polifoniškas žvilgsnis? Manau, kad geriausi dirigentai ir yra emocionalūs, gebantys girdėti mažiausius švelnius skirtumus, kad jie per muziką išreiškia paslėptą savo alter ego moteriškąją pusę. Nebijau būti seksistiška. Moteris iš prigimties evoliuciniu filosofiniu požiūriu yra daugiabriaunė, daugiau ar mažiau tobula ir vienu metu gebanti visa aprėpti kuriamoji bei vykdomoji galia. Būtent tame amžinajame moteriškume ir slypi stulbinanti visa ko precizika, tokia būdinga Oksanai Lyniv. Kaip tik dėl to naujo rezultato džiaugiuosi, kad jau baigėsi despotiškų ir agresyvių patriarchalinių dirigentų dominavimo laikai ir neretai mechanizuotas muzikos supratimas.

Jau minėjau, kad Lyniv dirigavimo stiliui turėtų daryti įtaką darbas su opera. Šiam teiginiui pati dirigentė neprieštaravo, nes, pasak jos, ji į simfoninį vyksmą žvelgia kaip į literatūrinį siužetą, vadinasi, panašiai kaip į libretą; ji nestandartiškai girdi muzikinę medžiagą – tarsi tai būtų aktorius, tarsi vyktų muzikinė drama. Tik vietoj žodžių „skaitomi“ muzikos ženklai. Iš dalies toks girdėjimas pateisina vietomis lyg stabčiojimą ar sulėtinimą, tiesa, vos pastebimą, mėginant „pagauti vokalistą“, „duoti auftaktą“. Gal todėl jos diriguojami simfoniniai kūriniai pasižymi įvairiaplaniu skambesiu su labai individualizuotomis instrumentinėmis partijomis ir kvėpuojančiu frazavimu. „Diriguojant operą reikia būti labai lanksčiam ir duoti laisvės, – sako Lyniv. – Aš taip pat esu literatūros ir dramaturgijos žmogus. Kaskart spręsdamas apie kūrinį, masterwerk, žinai, kad jis grįstas įvairiomis viena kitai prieštaraujančiomis jėgomis, kad reikia galvoti apie introdukciją, plėtojimą ir pabaigą. Tai literatūriška.“

Ilgamečio bethoveniško (ir „su Beethovenu“) Juozo Domarko įdirbio su Nacionaliniu simfoniniu orkestru ir Oksanos Lyniv talento jungtis sukūrė tokią brandžią ir žvilgančią Beethoveno interpretaciją, kurios galėtų pavydėti ne vienas pasaulio orkestras. 

Pokalbyje su šio straipsnio autore Oksana sakė, kad ji gimusi muzikų šeimoje: tėvas chormeisteris, mama pianistė. Tėvo atgaivintame chore dainavo jos mama, teta, ją supo muzika, kuri „visus jungė ir suteikė gyvenimui prasmę“, ir ji norėjo tapti muzike, bet dar nebuvo apsisprendusi. Oksana Lvivo muzikos mokykloje grojo išilgine tradicine fleita ir fortepijonu, tarp kitų buvo privalomos dirigavimo ir instrumentavimo disciplinos. Jos baigiamąjį egzaminą-koncertą su studentų orkestru stebėjęs profesorius pasakė, kad ji gali labai daug pasiekti šioje srityje. Simfoninį dirigavimą Lvivo konservatorijoje Lyniv baigė pas Bogdaną Dašaką. Tarptautiniame Gustavo Mahlerio dirigentų konkurse 2004 m. iškovojusi trečią vietą, studijas tęsė Dresdene, Ekkehardo Klemmo klasėje. Didžiausias jos gyvenimo mokytojas buvo Kirilas Petrenka, kurio asistente ji dirbo Bavarijos valstybinėje operoje. „Per ketverius metus išėjau didžiulę mokyklą Miunchene, kur jis dirigavo daug Wagnerio ir Strausso, dalyvaudavau repeticijose. Ten prasidėjo mano praktika, sudėtingas repertuaras, jame buvo ir Mahleris, su juo mokiausi ir „Nybelungų žiedą“, – sakė Lyniv.

Kaip didžiausia sensacija jos biografijoje minimas pasirodymas Bairoite diriguojant „Skrajojantį olandą“, nes ji buvo pirmoji pasaulyje ten dirigavusi moteris. Ją pakvietė pati Katharina Wagner. Suprantama, apie jos puikų Wagnerio kūrybos išmanymą buvo žinoma, tačiau, kaip sakė pati Lyniv, „jaučiau didelę atsakomybę, nes, kiek man žinoma, iki manęs ten dirigavo 92 geriausi pasaulio dirigentai, pradedant Richteriu, Toskanini ir Furtvängleriu“. Pergalingą kelią per pasaulio operas papildė Bolonijos, Paryžiaus, Barselonos, Čilės patirtys, o netrukus šiame sąraše atsiras ir Čikagos opera.

Pokalbio pabaigoje paklausta apie situaciją Ukrainoje, Lyniv sakė: „Žmonės, kurie ten liko ir toliau kuria kultūrą, yra herojai. Bombarduojant, griaunant miestus ir kaukiant sirenoms, jie groja, ateina į spektaklius, kuriuos tenka nutraukti ir bėgti į slėptuves, balerinos grįžta ir toliau šoka... Man labai svarbu reprezentuoti Ukrainą ir tarptautinėje scenoje, tam naudoju savo vardą ir karjerą. Įkūriau Ukrainos jaunimo simfoninį orkestrą, su kuriuo nuolat koncertuojame. Tai grynai visuomeninė iniciatyva, kasmet renku lėšas, ieškau partnerių. Orkestre groja jaunimas nuo dvylikos iki dvidešimt penkerių metų. Nors keturioms savaitėms ištrūkti iš karo – jiems labai svarbu. Ieškome profesorių, mokomės, štai debiutuosime Amsterdamo „Concertgebouw“. Tai suteikia jiems jėgų ištverti, jie turi svajonių, kurias padedame įgyvendinti.“