Kol yra kam ištarti

Kas lieka, kai žmogaus balsas nutyla amžiams? Ne tik vardai istorijoje ar išlikę raštai, bet ir tai, kas perduodama iš kartos į kartą: kalba, tikėjimas, giesmės, pasaulio suvokimo būdai. Būtent tokį klausimą iškėlė festivalio „Muzikinės bažnyčių naktys 2026“ atidarymo koncerte birželio 4 d. Kairių Švč. Mergelės Marijos, Belaisvių Vaduotojos bažnyčioje nuskambėjusi vokalinio ansamblio „Duodeco“ (meno vadovas Povilas Vanžodis) programa, skirta Motiejaus Valančiaus metams.

Pirmoji programos dalis kūrė savotišką kultūrinės atminties žemėlapį, kuriame folkloro, ritualo, maldos ir giedojimo tradicijos suvokiamos ne kaip muziejiniai reliktai, bet kaip gyva dabarties patirtis. Vaclovo Augustino, Algirdo Martinaičio, Broniaus Kutavičiaus ir Alvido Remesos kūriniai bei Povilo Vanžodžio aranžuotos kantičkos skirtingais rakursais kalbėjo ta pačia tema – apie žmogaus pastangas išsaugoti tai, kas nyksta. Visuose kūriniuose ryškėjo pagrindinė vakaro stiprybė – gebėjimas akademinį tikslumą suderinti su natūraliu muzikiniu gyvumu. Po šios susikaupimo kupinos programos dalies Gintarės Jautakaitės muzika nuskambėjo tarsi šviesos proveržis, įvesdamas į finalinį posūkį su kita Augustino chorinės muzikos vaizduotės trajektorija.

Nors visa programa pasižymėjo meniniu vientisumu, du jos taškai išryškėjo kaip dramaturginiai centrai. Vienas jų – Vanžodžio premjerinės kantičkų aranžuotės, kitas – vakarą užbaigusi Vaclovo Augustino kompozicija „Dabar aš nežinau, kas tu buvai“. Abu kūriniai skirtingomis priemonėmis kalbėjo apie tai, kas išlieka žmogui, bendruomenei ir kultūrai laiko tėkmėje.

Vanžodžio aranžuotos kantičkos skambėjo kaip gyvas ryšys su ta religinio ir kultūrinio gyvenimo tradicija, kurią pats Motiejus Valančius siekė puoselėti ir perduoti ateities kartoms. Šiose aranžuotėse ypač atsiskleidė Vanžodžio kompozicijos talentas. Įspūdį darė natūrali balsovada, skaidri faktūra ir subtilūs harmoniniai sprendimai, kuriuose juntama ilgametės praktinės patirties dirbant su chorais įtaka. Harmoninė kalba praturtina pirminę medžiagą neužgoždama jos savitumo, todėl šios aranžuotės veikė ne kaip praeities rekonstrukcija, o kaip kūrybiškas tradicijos pratęsimas.

Vis dėlto stipriausią įspūdį paliko Augustino „Dabar aš nežinau, kas tu buvai“ (2023), parašytas pagal Jono Meko tekstą. Kūrinys visai programai suteikė naują perspektyvą. Iki tol koncertas bylojo apie tradiciją, tikėjimą ir kultūrinę atmintį, o Augustino kūrinyje visa tai susitelkė į žmogaus santykį su laiku ir prisiminimu. Nustebino ne tik muzikinė kalba, bet ir kiek anarchistinis literatūrinio šaltinio pasirinkimas. Augustino vardas dažniausiai siejamas su sakraliniais tekstais ir maldos estetika, todėl Meko poezija iš pirmo žvilgsnio pasirodė netikėta. Tačiau ilgainiui paaiškėja, kad šis pasirinkimas logiškas: ir Valančius, ir Mekas savaip sprendė tą pačią problemą – kaip išsaugoti tai, kas nyksta.

Ypač paveiki kūrinio pradžia, kai kartojamas žodis „žeme“ pamažu virsta nebe reikšme, o garsu ir patirtimi. Muzika ne pasakoja istoriją, bet leidžia ją išgyventi. Šiame kūrinyje Augustinas mąsto labiau kaip atminties fenomenų tyrinėtojas. Dvigubo choro faktūra tampa ne vien muzikine priemone – skirtingi balsų sluoksniai veikia tarsi persidengiantys prisiminimų pavidalai. Tačiau vidurinėje dalyje išryškėja ir tam tikra įtampa. Stiprėjantis imitacinis audinys bei kryptingas judėjimas kulminacijos link suteikia Meko tekstui emocinio stabilumo, kurio jis poezijoje sąmoningai vengė. Čia susiduria dvi skirtingos logikos – Meko neapibrėžtumas ir Augustino siekis suteikti jam muzikinę formą. Ši įtampa iki galo neišsprendžiama ir kūrinio pabaigoje, todėl paskutinis žodis skamba veikiau kaip klausimas nei atsakymas. Būtent čia slypi didžiausia kūrinio meninė jėga.

Apie šį koncertą būtų neįmanoma kalbėti neaptarus paties „Duodeco“ fenomeno. Lietuvoje netrūksta gerų chorų ir vokalinių ansamblių, bet kur kas rečiau tenka girdėti kolektyvą, kurio techninis tikslumas ir muzikinis mąstymas būtų susilieję į organišką visumą. Nuo pirmųjų koncerto minučių žavėjo ne tik skaidri intonacija ir balansų jautrumas, bet ir ypatinga kolektyvinės klausos kultūra. Net tankiausiose polifoninėse faktūrose kiekvienas balsas išliko bendro muzikinio kvėpavimo dalimi, o sudėtingiausios harmoninės jungtys skambėjo natūraliai ir skaidriai. Dar didesnį įspūdį padarė interpretacinė branda. „Duodeco“ niekada nesiekė efekto dėl paties efekto ir nesistengė primesti klausytojui emocijos. Priešingai, kiekvienas kūrinys buvo plėtojamas jautriai įsiklausant į teksto prasmę, dramaturginę logiką ir pačios muzikos kvėpavimą. Tokios kokybės ansamblinis dainavimas šiandien Lietuvos koncertiniame gyvenime vis dar yra veikiau išimtis nei taisyklė.

Šiuo požiūriu „Duodeco“ programa veikė kaip gyvas atminties aktas, kuriame praeitis buvo ne prisimenama, bet iš naujo patiriama. Tad stipriausias koncerto įspūdis – ne konkretus kūrinys ar interpretacija, o pats suvokimas, kad atmintis gyva tik tol, kol yra kam ją iš naujo ištarti, išgiedoti ir išgirsti.