Kai choras tampa (geo)politinio nerimo aidu

Birželio 2-osios vakarą Vilniaus Šv. Kotrynos bažnyčioje nuskambėjęs XX jaunųjų kompozitorių kūrinių chorui konkurso „Vox Juventutis 2026“ baigiamasis koncertas dar kartą patvirtino, kad šis konkursas yra ir jaunųjų autorių kūrybinė platforma, ir savotiškas laiko jautrumo barometras.

Koncerto programoje – Evaldo Aleknos, Domanto Balso, Iosifo Dombrausko, Gustės Galuškinaitės, Kazimiero Krulikovskio, Nojaus Mackevičiaus, Lukrecijos Penkauskaitės ir Adelės Vozgirdaitės kūrinių premjeros, o tarp konkurso dalyvių kūrinių buvo įterpti ir tarptautinio konkurso „Musica Sacra Nova 2026“ laureatų Jakubo Siekierzyńskio iš Lenkijos ir Anejaus Černe’s iš Slovėnijos kūriniai.

Šiemet organizatorių pasiūlyta tema „Muzika ir (geo)politika“ pati savaime kėlė nemenką lūkestį: kaip jaunieji kompozitoriai kalbės apie politinę tikrovę, istorinę atmintį, karą, propagandą, tiesą, protestą, partizanų dainas ar šiandienos žmogaus būseną? Įdomu tai, kad atsakymo dažniausiai sulaukta ne per tiesioginį deklaratyvumą, o per garsinę būseną. Didelėje dalyje kūrinių ryškėjo drone technika – ilgai tęsiamas garsas, lėtai kintantis harmoninis pamatas, ant kurio formuojami melodiniai, tekstūriniai ir emociniai sluoksniai. Iš pirmo žvilgsnio toks pasirinkimas galėjo atrodyti kaip stilistinė bendrybė, net tam tikras kūrinių supanašėjimas. Tačiau šių metų temos kontekste drone įgijo platesnę prasmę, tapęs ne tik kompozicine priemone, bet ir metafora.

(Geo)politika retai kada reiškiasi kaip aiškus, vienkartinis įvykis. Dažniau ji veikia kaip nuolatinis fonas – nerimo ūžesys, informacinis spaudimas, istorijos svoris, nenutylantis net tyloje. Būtent taip veikė ir daugelio koncerto kūrinių garsinė materija. Ilgai tęsiami choriniai garsai priminė ne tiek statiškumą, kiek įtampą, tarsi žemė po kojomis dar būtų rami, bet ore jau girdėtume artėjančios grėsmės virpėjimą. Čia neišvengiamai atsirado ir dviprasmiškas žodžio drone šešėlis, nes muzikinis drone susitiko su šiandienos žodyne įsitvirtinusiu karinio drono vaizdiniu. Choro balsuose šis ryšys skleidėsi asociatyviai. Ilgas garsas tapo stebėjimo, laukimo, įtampos ir pažeidžiamumo ženklu.

Vis dėlto būtent ši bendra raiškos kryptis atskleidė ir silpnesnę konkurso pusę. Kai keli kūriniai iš eilės remiasi panašiu dramaturginiu principu – lėtu garsinės masės kaupimu, nejudriu harmoniniu centru, meditacine ar gedulinga atmosfera, pradeda blėsti individualūs autorių balsai. Tema „Muzika ir (geo)politika“ turi didžiulį interpretacinį potencialą, ji įgali atverti kelią aštresnei satyrai, ritminiam protesto gestui, kalbos fragmentų koliažui, dokumentiškumui, net groteskui. Tačiau dauguma autorių pasirinko rimties, ilgesio ir sustingusios įtampos kelią. Suprantama, chorinė muzika natūraliai linksta į sakralumą, bendrą kvėpavimą, vidinę kontempliaciją. Bet kartu kilo klausimas, ar politinė šio koncerto tema neištirpo bendrame melancholiškame garsovaizdyje.

Konkurso rezultatus šiemet vertino kompozitoriai Zita Bružaitė ir Mykolas Natalevičius, muzikologė Laima Budzinauskienė, vargonininkas Rimvydas Mitkus bei dirigentas Imantas Jonas Šimkus. Jų sprendimu ryškiausiai konkurso idėją atskleidė daugkartinio „Vox Juventutis“ prizininko Evaldo Aleknos kūrinys „Lyja lietūs, lyja“, pelnęs pirmą vietą, taip pat publikos ir choro simpatijų prizus. Partizanų dainos portretas čia – ne nostalgijos iliustracija, o gyvos atminties forma. Lietus kūrinyje veikė kaip daugiasluoksnis simbolis: gamtos reiškinys, slepianti uždanga, ašarų metafora, istorijos nuosėdos.

Antra vieta komisijos sprendimu atiteko Kazimiero Krulikovskio, pasirinkusio kitą (geo)politinės temos pjūvį – tiesos ir melo santykį – kūriniui „Truth“. Jo idėja ypač aktuali šiandienos informacinių karų kontekste, kai tiesa yra nebe savaime suprantama kategorija, o nuolat ginčijama, perrašoma, fragmentuojama. Čia chorinis skambesys galėjo būti suvokiamas kaip visuomenės balsai: vieni teigia, kiti abejoja, treti nugrimzta į bendrą foną.

Trečia vieta įvertintas Domanto Balso „Veritas“, bene lakoniškiausias iš laureatų trejeto, tačiau jo trumpa idėja „Amžinoji tvarka ir neblėstanti meilė – gal tai tik miražas?“ gražiai rezonavo su visa konkurso atmosfera. Šiame kūrinyje (geo)politinis matmuo atsivėrė ne per konkretų įvykį, o per vertybinį klausimą: kas lieka žmogui, kai didžiosios sąvokos ima svyruoti? Tiesa, tvarka, meilė, tėvynė, atmintis – visa tai gali skambėti kaip atramos, bet taip pat gali virsti miražu, jei praranda gyvą žmogišką turinį.

Reikšminga ir tai, kad kūrinius atliko Vilniaus miesto savivaldybės choras „Jauna muzika“, vadovaujamas Vaclovo Augustino, o prie dirigento pulto stojo ne tik pats vadovas, bet ir choro dirigentė Augustė Andrijauskaitė. Toks kolektyvas jaunųjų kompozitorių muzikai suteikia prabangą būti išgirstai ne kaip eskizui, o kaip visaverčiam sceniniam įvykiui. Choro vokalinė kultūra, gebėjimas išlaikyti ilgus garsinius sluoksnius, jautriai valdyti dinamiką ir tekstūrinius perėjimus buvo viena svarbiausių koncerto atramų. Būtent atlikimas leido net ir panašesniems kūriniams atsiskleisti niuansais, pavyzdžiui, kvėpavimu, tembro kaita, frazės įtampa.

„Vox Juventutis“ finalas buvo brandus, konceptualiai vientisas vakaras, kuriame jauni autoriai rimtai ir jautriai reagavo į šių dienų pasaulio nerimą. Tačiau vientisumas kartais virsdavo pernelyg saugiu estetiniu bendrumu. Drone technika tapo stipriu šių metų konkurso ženklu, tačiau kartu ir iššūkiu: kai (geo)politinis nerimas visų autorių balsuose ima skambėti panašiai, norisi ryškesnių individualių pozicijų, drąsesnio rakurso, netikėtesnės dramaturgijos.

O gal mūsų laikas iš tiesų dažnai skamba kaip dronas – ilgas, žemas, ne visada aiškios kilmės garsas, kurio nebegalime tiesiog išjungti? Jis tvyro fone, lydi kasdienybę, keičia klausymąsi, kalbėjimą, net tylą. „Vox Juventutis“ parodė, kad jaunoji kompozitorių karta šį foną girdi. Dabar įdomu bus stebėti, kaip iš šio bendro ūžesio ateityje išsiskirs dar ryškesni, drąsesni ir labiau atpažįstami balsai.