Garsais bylojanti filosofija

Birželio 7-ąją Vilniaus festivalyje pasirodė visų laukiamas, tarptautinį pripažinimą pelnęs, „Grammy“ apdovanojimui nominuotas JAV gyvenantis pianistas Andrius Žlabys. Pianistas, JAV spaudoje sulaukiantis didelių komplimentų, Lietuvoje yra pripažįstamas kaip vienas savičiausių atlikėjų.

Pirmoje koncerto dalyje Žlabys skambino solinę programą: Johanno Sebastiano Bacho Prancūzišką uvertiūrą h-moll, BWV 831, ir Ludwigo van Beethoveno Sonatą fortepijonui Nr. 30 E-dur, op. 109. Antroje dalyje jį išgirdome kaip kompozitorių: su Valstybiniu Vilniaus kvartetu (Dalia Kuznecovaitė, Algirdas Šochas, Kristina Anusevičiūtė, Viktor Rekalo) pianistas atliko savo 2014 m. sukurtą kompoziciją „Movement“ fortepijonui ir styginiams (karo Ukrainoje aukoms atminti) bei šio Vilniaus festivalio užsakymu sukurtą fortepijoninį kvintetą „Medžių portretai“, dedikuotą Vilniaus kvartetui.

Žlabys nuo jaunumės pasižymėjo originalumu, stebindamas savo mokytojus ir publiką. Tai ypač jaučiama jam interpretuojant mylimo Bacho kūrinius. Klausytis retai atliekamos Prancūziškos siuitos buvo įdomu ir dėl to, kad Žlabio perteikiamas Bachas visada būna skirtingas ir intriguojantis. Išplėtotą daugiadalį ciklą jis perteikė nuo pradžių nusistatytu imperatyviu garso pobūdžiu, labai giliu ir sodriu tonu. Žlabys nebijo ryškių akcentų, forte ir žaidimų su ritmu, pavyzdžiui, Bourrée pabaigoje prieš Gigue girdėjome neįprastus svyravimus. „Kūninga“ muzika atskleidė Bacho charakterį taip, kaip Žlabys jį girdi šiandien. Koks jo Bachas šįkart? Savimi pasitikintis, užsispyręs, tvirtas, mėgstantis žaisti ir virtuoziškas.

Kaip neatsiejamą pianisto įvaizdžio dalį reikėtų paminėti scenos vaizdą. Buvo nurodyta palikti kvartetui pastatytas kėdes dar pirmoje, solinėje, dalyje, todėl antrojo smuiko kėdės atlošas visiškai uždengė pianisto rankas, kas, kaip vėliau paaiškėjo, papiktino jo gerbėjus publikoje. Nors tai sukūrė savotišką intymią atmosferą, tarsi būtų tęsiama repeticija...

Antroje dalyje su kvartetu atliktoje kompozicijoje „Movement“ įspūdingais pakilimais išreikštas karo siaubas, rachmaninovišku skambesiu – vidiniai prieštaravimai. Vienu metu aiškiai pasigirdo giminingi atgarsiai tarsi iš Sergejaus Rachmaninovo Preliudo d-moll, op. 23, iš kodos, kai pereinama į tris piano dešinėje, o kairės rankos partijoje yra taškuotas motyvas bose, lyg ostinatinis pagrindas, įtvirtinantis rezignaciją, o gal lemtį. Galbūt tai sutapimas, nes šie aštuoni taktai yra viena gražiausių temų, įsimintinas nemirtingas epizodas fortepijoninėje Rachmaninovo literatūroje. Žlabio kūrinys tikrai įspūdingas, intensyvaus polėkio ir skambesio, perteikiantis karo tragediją ir žmogaus lemtį.

Naujausias autoriaus opusas – fortepijoninis kvintetas, dedikuotas Valstybiniam Vilniaus kvartetui, „Medžių portretai“. Premjerinis kūrinys ilgas, fortepijono partija išplėtota, taip pat virtuoziška. Opusas charakteringas, jame daug dramatinio prado – galbūt tai apie patį pasaulį? – gražūs lyrikos puslapiai, jautriai perteikti pirmo smuiko Dalios Kuznecovaitės ir kitų kvarteto narių.

Žlabys scenoje visuomet pasinėręs į kūrybą, jis žinomas ir introvertišku būdu, todėl tas minėtas kėdės atlošas tarsi tampa simboliu, širma, užstojančia jo asmeninę erdvę, kurią jis stengiasi išlaikyti tik sau. Širma nuo pasaulio, kurį taip jautriai ir giliai išgyvena šis garsais bylojantis filosofas?

Taip mąsčiau klausydamasi Beethoveno šedevro, prie kurio noriu sugrįžti teksto pabaigoje. Tik labai susitapatinęs su muzikos turiniu atlikėjas gali pasiekti tokį paveikumą. O juk ši vėlyvoji Beethoveno sonata, op. 109, – neprilygstamas individualumo, kuriame telpa visas pasaulis, matomas ir nematomas, vyksmas. Todėl ir pavadinau pianistą filosofu. Nuo pirmos dalies Vivace, ma non troppo jis vėl savitai traktuoja dinamiką ir frazavimą. Antros dalies Prestissimo ryžtinga tema skamba minkštai. Bet trečioji dalis Andante molto cantabile ed espressivo tiesiog užburia juvelyrine prieiga: viskas subalansuota ir įprasminta, dėstoma su stulbinama logika ir išraiška, o kartu labai natūraliai ir paprastai, gėrintis iš po pirštų gimstančiomis iškalbingomis frazėmis. Greitosios variacijos įsirašo į bendrą planą lyg ornamentai, ryžtingosios prabyla nerimastingai. Žlabys aiškiai plėtoja kontrastingą medžiagą. Šios variacijos jo interpretacijoje – tai genialiai atskleistos vidinės būsenos. Galingas baigiamosios variacijos apipynimas treliais ir pasažais per oktavas – vienas iš tipiškai meistriškų Žlabio skambinimo momentų, kai nežinai, kaip jis pasiekia tokį efektą, be, aišku, didelės intuityvios jėgos ir maštabiško proto, sujungiančio visa, kas skamba, į nepakartojamus, įspūdingus puslapius.

Šis Beethoveno 30-osios sonatos atlikimas – neabejotinai vienas gražiausių ir labiausiai įsimenamų ne tik paties Andriaus Žlabio koncertinėje biografijoje, bet ir mūsų scenoje.