Žengiant Vilniaus garsovaizdžiais

Kartais nesusimąstome, kaip gerai pažįstame miestą ir savo aplinką, kurioje gyvename. Tie patys peizažai, aplinka, žmonės tampa kasdienybės dalimi, bet už rutinos slypintys miesto lobiai lieka nepastebėti. Taip sutapo, kad šios gegužės savaitgaliai man leido Vilnių pažinti už kasdienybės ribų. Panerių miškai, „Open House Vilnius“, Muziejų naktis ir garsinė patirtis „Glaistas“ atvėrė skirtingus miesto sluoksnius. Tad simboliška, kad paskutinį pavasario sekmadienį „Spherescapes“ atskleidė dar vieną, garsinį, Vilniaus paveikslą. Tai buvo daugiaplanė patirtis, kuri apėmė pasivaikščiojimą po Žvėryno apylinkes, performansą bei reflektyvius pokalbius apie klausymosi praktikas ir atvėrė dar vieną miesto portalą.

„Spherescapes“ kūrėjai – kompozitorius Dominykas Digimas, „Twenty Fingers Duo“ nariai Lora Kmieliauskaitė (smuikas) ir Arnas Kmieliauskas (violončelė) bei vaizdo menininkai Kristijonas Dirsė ir Vytautas Ožkinis – pakvietė į savotišką klausymosi dieną anksčiau, nei ji minima pasaulyje. (Pasaulinė klausymosi diena minima liepos 18-ąją, per garso ekologijos pionieriaus kanadiečio Raymondo Murray Schaferio gimtadienį. Jis su bendražygiais rūpinosi akustine ekologija, įtvirtino „garsovaizdžio“ sąvoką ir pradėjo garsinius pasivaikščiojimus.) Renginį organizavo „Tarp tylos“, Lietuvos kompozitorių sąjunga, iš dalies finansavo Vilniaus miesto savivaldybė.

Garsiniai pasivaikščiojimai Lietuvoje (o ir pasaulyje) toli gražu nėra naujiena. Jie pradėti prieš maždaug penkis dešimtmečius, kai susikūrė patogūs būdai įrašyti garsą ir taip paplito garso ekologijos reiškinys su Schaferiu priešakyje. Lietuvą šie vėjai pasiekė tik atkūrus nepriklausomybę, kai gausybė jaunų menininkų susižavėjo garso menu, lauko garso įrašais ir pasaulyje prigijusiais garsiniais pasivaikščiojimais. Šio projekto kompozitorius Digimas kartu su garso tyrėja Ieva Gudaityte 2019 m. pradėjo garsinių pasivaikščiojimų projektą „Garsovaizdžiai“, Kirtimų kultūros centras organizavo „Sonic Vilnius“ pasivaikščiojimus. Jaunieji menininkai imasi klausytis aplinkos dar giliau – garsai atsiranda iš vandens telkinių, miesto temperatūrų ar daiktų elektromagnetinių virpesių. Ką jau kalbėti apie garsines patirtis miesto erdvėse, kur pasitelkiant ausines kuriami nauji garsovaizdžiai, pritaikyti klausytojo judėjimui ir praplečiantys pasivaikščiojimo patirtį (garsiausias pavyzdys Lietuvoje – garsinė patirtis „Glaistas“, kompozitoriai Jūra Elena Šedytė ir Andrius Šiurys, 2020).

„Spherescapes“ kūrėjai šį įvykį dedikavo ir seniausiam šiuolaikinės muzikos festivaliui „Druskomanija“, šiemet padariusiam pauzę. Festivalis susikūrė dar 1985 m. kaip akademinis kelių dienų renginys „Jaunimo kamerinės muzikos dienos“ Druskininkuose, kur vyko koncertai ir paskaitos. Papūtus nepriklausomybės vėjams, „Druskomanija“ pagavo bangą ir iškilo kaip erdvė, kurioje jaunieji kompozitoriai, atlikėjai, muzikologai ir menininkai gali dalintis idėjomis ir eksperimentuoti, analizuoti bei žaisti. Šitą laisvės ir smalsumo polėkį išlaikė visus 40 metų, programos atspindėjo savo laiko idėjas ir dvasią, o prie festivalio vairo – visuomet patys jaunieji kūrėjai, dažnai dar studentai. „Druskomanijoje“ vienus pirmųjų žingsnių į šiuolaikinę muziką žengė ir šio performanso muzikantai.

Tad grįžkime prie paskutinės šio pavasario dienos. „Spherescapes“ – penkerius metus brandintas projektas ir garsinis tyrimas (įgyvendintas ir pernai, tik truputį kitokiu atlikimo formatu). Kūrėjai leidosi eiti keturiomis miesto kryptimis nuo maždaug geografinio Vilniaus centro – Baltojo tilto. Tad ši kompozicija yra keturių trajektorijų ir miesto erdvių daugiasluoksnis patyrimas ir tam tikra prasme – garsinis miesto portretas. Kiekvienas kūrėjas muzika ir vaizdu interpretuoja panašias vietoves ir erdves, tačiau tai daro per savo žiūros tašką. Iš šių pasivaikščiojimų gimė kūrinio struktūra ir skambesys.

Visavertę kūrinio patirtį kūrė nuosekli įvykių seka. Pirmiausia lankytojai buvo pakviesti į garsinį pasivaikščiojimą po Žvėryno apylinkes, kurį vedė Digimas. Žvėrynas – unikalus rajonas, įsikūręs Neries vingyje, tad pasivaikščiojimo trajektorija apėmė skirtingą paupio aplinką: nuo ramaus tekėjimo gamtos apsupty iki duslaus miesto tilto dundesio, nuo medžių šlamėjimo ir paukščių čiulbesio, pievoje poilsiaujančių žmonių iki miesto gatvių, perėjų, kavinių. Tokio pasivaikščiojimo metu esi kviečiamas patirti garsą keliais būdais. Pirmiausia – per judėjimą, ėjimą, įsiklausymą į savo kūną, aplinkos ritmo pojūtį, įsiliejimą į jį. Taip pat per aplinkos erdvės įsiklausymą užsimerkus, kai patiri garsovaizdį gryniausia forma tiesiog čia būdamas. Sekmadienio popietę miestas ramus, tačiau vis tiek nestokoja kontrastų – vienoje vietoje gali susipinti paukščių čiulbėjimas, įnirtingas varnėnų čirškimas ir mašinų ūžimas, ritmiškas perėjos signalo pypsėjimas ar dviračio zvimbimas. Netrūko ir žmonių pokalbių, vaikų klegesio. Tokį gilų aplinkos garsų patyrimą organiškai tęsė „Spherescapes“ garsinė instaliacija Kompozitorių namuose.

Ši kompozicija – keturių dalių daugiasluoksnis miesto patyrimas. Kiekvienas kūrėjas muzika ir vaizdu savaip interpretuoja panašias erdves. „Twenty Fingers Duo“ styginių instrumentų ir elektronikos kuriamą muziką papildė vaizdinės miesto vaizdų instaliacijos. Subtilūs violončelės ir smuiko garsai organiškai susipina su elektronikos kuriamu garsiniu lauku, kurdami iš dalies atmosferinį ir jutiminį, bet kartu muzikalų būsenų kismą. Keturias kūrinio dalis galima interpretuoti kaip keturias Vilniaus kryptis, kuriomis judėdami menininkai sukūrė šią instaliaciją. Tačiau tai ir labai dinamiškas kūrinys, atskleidžiantis natūraliai miesto kuriamas įtampas ar kūrinio aprašyme minimą natūralų miesto garsų dėsningumą.

Kompozicija tam tikra prasme atspindi ir klasikinio styginių kvarteto struktūrą. Pirmoji kūrinio dalis greitesnė, dinamiška, grįsta trumpesniais motyvais ir orientuota į judesio dinamiką. Antra – lėtesnė, subtilesnė, tiek vizualiai, tiek muzikaliai labiau orientuota į faktūras, panardinanti į tam tikras būsenas ir lėtą jų kaitą. Trečia dalis, nors taip pat labai subtili, yra griežtesnė ir tamsesnė. Čia taip pat kuriamos atmosferinės būsenos, tačiau labiau susitelkiama į atskirus elementus – tarsi miesto garsovaizdyje pastebimus triukšmo dirgiklius. Galiausiai iš šių būsenų visumos išaugama į platų finalą.

Kūrinys atskleidžia gerai atpažįstamą Digimo muzikinę kalbą. Švelni, subtili elektronika natūraliai įsilieja į akustinių instrumentų skambesį. Kad ir kaip keista, lauko garso įrašų beveik nesigirdėjo arba jie pernelyg neišryškėjo kūrinio kontekste. Šis garsinis paveikslas buvo ne miesto garsų imitacija, o labiau garsinės atmosferos atkūrimas, pasireiškiantis tekstūrų kaita, mikrotoninės harmonijos sklaida ir nuolatiniu judėjimu. Kompozitorius geba sukurti garsines miesto būsenas ne vien faktūrų tankumu, bet ir subtilia harmonine kalba, kurią papildo atlikėjų gebėjimas perteikti subtiliausius niuansus. Minimalistinė muzikos kalba panardina kartais į pernelyg atmosferinę nuotaiką, tačiau kūrinio dramatizmas, kuriamas aštriai disonansiniais sąskambiais ir šaižesniais tembrais, tarsi ištraukia iš nuolatinio plūduriavimo.

Susiejant savas pasivaikščiojimo patirtis ir kūrinio skambesį iškyla bendras Vilniaus paveikslas. Atrodo, kad miestas tarsi pats skleidžia vibraciją, tam tikrą kvėpavimą ar virpėjimą. Kūrinio dalyse jis pasireiškia skirtingai, tačiau išlaiko pastovumą. O gal ta pulsacija kyla iš vaikščiojimo? Garsinis pasivaikščiojimas sukelia inerciją garsą patirti subjektyviai, asmeniškai, o pereinant prie muzikos natūraliai liekama panašioje klausymosi plotmėje. Vaikščiojimas tarsi perkalibruoja klausą – muzika nebevertinama kaip autonomiškas objektas, bet patiriama kaip aplinkos tęsinys.

Vaizdinės instaliacijos papildo šią patirtį. Tarp dalių Baltojo tilto vertikalė tarsi nurodo kryptį, kuria dabar judėsime. Miesto detalės susilieja su muzikos tėkme, faktūromis, objektais, atmosferomis. Pirmos dalies šviesius sąskambius pratęsia auksinės vakaro šviesos ekranuose, o grubesnės antrosios dalies faktūros pasimato nelygiame betono paviršiuje.

„Spherescapes“ atsiskleidžia kaip visavertis savarankiškas muzikinis kūrinys. Kūrinio idėjos – ėjimo trajektorijos ir subjektyvios miesto garsinės interpretacijos – intriguoja ir kviečia bandyti suprasti gilesnį miesto paveikslą. Tačiau net ir neįsigilinus į jo idėjas, jis išlieka įdomus klausytojui. Dramaturginiu požiūriu muzikinis vyksmas niekada nestovi vietoje. Ar jis galėtų egzistuoti kaip savarankiškas kūrinys tradicinėje scenoje ar ausinėse? Žinoma. Tačiau pasivaikščiojimo elementas įtraukia klausytoją kaip veiksmo dalyvį, o vaizdinė instaliacija sukuria dar kitas prasmes.

Po performansų sesijų vykę pokalbiai apie garsą ir klausymąsi leido visai kitu rakursu patirti ir reflektuoti šią patirtį. Pokalbiuose dalyvavo skirtingi menininkai, turintys labai artimą santykį su garso patirtimi: lauko garso įrašų specialistas ir garso menininkas Audrius Šimkūnas, kino filmų garso režisierė Iveta Macevičiūtė, kompozitorius ir atlikėjas Vladas Dieninis bei miesto antropologė, tyrėja ir kuratorė Jekaterina Lavrinec. Šis pokalbis atskleidė labai skirtingą, sakytum, panašių profesijų atstovų požiūrį į garsą, jo suvokimą. Tai, kaip patiriame tą pačią garsinę aplinką, yra labai subjektyvu, tačiau negalime atsiriboti ir nuo urbanistinio triukšmo kuriamų dirgiklių.  

Gaila, bet nebespėjau pabūti „Vakaro andante“ su DJ Extended (Kristupas Gikas). Kad ir kaip būtų, po šios patirties Vilnius atsivėrė platesniais garsiniais klodais. „Spherescapes“ nėra vien garsinis pasivaikščiojimas ar miesto tyrimas. Tai visų pirma savarankiškai veikiantis muzikinis kūrinys, kurio prasmes praplečia pasivaikščiojimas, vaizdas ir asmeninė refleksija.