Iš ketvirtosios dimensijos

Veik aklina tamsa, tik apšviesti vargonai ir iš pravertų durų sklindanti šviesa; dramatiškas vargonų skambesys ir girdima, tačiau nematoma XII a. giesmė, trimitu šlovinanti išmintį, – tai koncerto pradžia, panaikinusi paaiškinimo reikalingumą ir atvėrusi garsinę erdvę tolesniam muzikos skambesiui.

Gegužės 28-osios vakarą „Organum“ koncertų salėje trys muzikai – JAV gyvenantis trimitininkas Dovas Lietuvninkas, pianistė Kamilė Zaveckaitė ir kompozitorius Andrius Šiurys (elektronika) – pristatė konceptualumu lūkesčius pranokusią programą „Iš ketvirtosios dimensijos“. Paskutinis koncerto (o gal veikiau garsinių būsenų) kūrinys tuo pačiu pavadinimu, 2020 m. sukurtas specialiai Lietuvninko trimitui ir elektronikai, priminė Herberto George’o Wellso literatūrinės fantastikos klasika tapusią apysaką „Laiko mašina“, kurioje Keliautojas Laiku atrado ketvirtąjį matmenį – laiką. Laiko dimensija šiame kontekste tapo raktu į visą programą, kurioje klausytojai buvo vedami per laiko (viduramžių, XX amžiaus ir šių dienų), geografinių vietų (Vokietijos, Japonijos, Irano, Palestinos, Šiaurės Amerikos navahų genties, Lietuvos), sapnų kambario (Šiurio kūrinio „Sapnų kambarys“ premjera) plotmes bei reiškė pagarbą išėjusių kompozitorių Vidmanto Bartulio, Felikso Bajoro atminimui.

Rodos, vyksmas vyko tik vieną valandą, tačiau jo gelmės įtraukė ilgam. Šventosios Hildegardos Bingenietės choralas „O Virtus Sapientiae“ tapo sakralia pradžia, tarsi pabrėžusia muzikos rituališkumą, kurį pratęsė Bartulio kūrinys „Hanami“ (japonų tradicija pavasarį grožėtis sakurų žiedais) fortepijonui. Irano kompozitorės Nasim Khorassani „Lopšinę“ atlikėjai skyrė Palestinos motinoms ir vaikams. Ypatinga patirtis klausytis įžymiosios Bajoro „Sakmių siuitos“, atliekamos trimitu ir fortepijonu. Toks netradicinis kūrinio skambesys ir vaizdo projekcijose matomi tekstai sukėlė sunkiai žodžiais paaiškinamas jausenas. Tarytum ką tik išėjusio kompozitoriaus dvasia apgaubė salę, jo reiklumas atlikimui tapo švelnesnis, trimitu bylojantys žodžiai įgijo ir daugiau dimensijų: pagarbos, atminimo ir atlikimo tradicijos kismo.

Po navahų genties kompozitoriaus Raveno Chacono kūrinio trimitui „Tááʼtsʼáadah“ (navahų kalba reiškia skaičių 13) skambėjo pirmąkart atlikta Šiurio kompozicija „Sapnų kambarys“. Kaip vieno šio kambario „gyventojų“ režisieriaus Davido Lyncho braižas apibūdinamas lynčišku, taip ir Šiurio šiurrealizmas atsiskleidė nenuspėjamu intelektualumu, iliuzijomis, simbolika, metodika. Sapnų kambario gyventojai – Lietuvninkas (ketvirtatoninis ir barokinis trimitai), Zaveckaitė (fortepijonas), Paulina Simutytė (balso įrašo fragmentas), Birutė Pūkelevičiūtė (poezijos fragmentas) – čia veikė instrumentų ir elektronikos būvyje, trintyje, kuriamuose garsiniuose vaizdiniuose netikėtais ir permainingais būdais. Šio kūrinio klausymosi patirtis tarsi priminė minėto Wellso personažo Keliautojo Laiku būseną, kai realybė maišosi su iliuzija, kai taisyklė tampa išimtimi, kai chaosas virsta nauja tvarka.

Šiurio „Iš ketvirtosios dimensijos“ – paskutinis programos kūrinys, parašytas remiantis vieno pirmųjų lietuvių moderniosios dramos kūrėjų, nuo 1949 m. gyvenusio JAV, Antano Škėmos eilėmis. Kūrinio premjera įvyko 2020 m. Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje, Lietuvninko ir Nacionalinės filharmonijos surengtame koncerte „Lituanica: skrydis per Atlantą“, kuriame trimitininkas siekė susieti abi jam reikšmingas – JAV ir Lietuvos – šalis. Užsimezgęs bendradarbiavimas su kompozitoriumi, o vėliau ir pianiste Zaveckaite, Lietuvninką paskatino tęsti kūrybinę draugystę ir, atvykus į Lietuvą, susiburti šiam koncertui.

„Man svarbu puoselėti, kurti naują muziką ir dalyvauti jos kūryboje. Man patinka, kai lietuviai ją vadina aktualia, o ne šiuolaikine muzika, nes iš tikrųjų mums aktualu tai daryti. Ne tik aktualu, o ir gyvybiškai svarbu auginti ir puoselėti naujas meno formas, prisidėti prie repertuaro, technikų ir galimybių tąsos“, – sako Lietuvninkas.

Tai buvo išties neeilinis vakaras, vienoje vietoje atvėręs skirtingas muzikos suvokimo, jos atlikimo ir kūrybos perspektyvas. Apie atlikimo kokybę, atlikėjų biografijas ar kitus tradicinius aspektus čia kalbėti nė nereikia – jie buvo tik puikiai sukalibruoti įrankiai, leidę pasiekti aukštesnio matmens būsenas.