Hipnotizuojanti erdvė

Gegužės 21 d. bendrovė „Riverside Music“, rengianti muzikinius turus ir projektus daugiau nei 30-yje pasaulio šalių, Nacionalinėje filharmonijoje surengė išskirtinį koncertą – prancūzų pianisto Jeano-Yves’o Thibaudet rečitalį (anksčiau esame girdėję bendrovės pakviestą Jevgenijų Kissiną). Šį vakarą skambėjo Claude’o Debussy Preliudų I ir II knygos – muzika, kuri, anot Thibaudet, yra lyg kompozitoriaus testamentas, „hipnotizuojanti ir užburianti, pasitelkianti svajones ir vaizduotės pasaulį“. Pianistą citavo, su juo supažindino ir vakarą vedė Julijus Grickevičius, priminęs, kad svečias Lietuvoje viešėjo prieš 40 metų.

Kaip rašoma anotacijoje (o tai visada svarbu, nes rengėjai išryškina svarbiausius atlikėjo gyvenimo akcentus), 1961 m. gimęs Thibaudet aprėpia kone visus fortepijoninės muzikos stilius, yra vienas žinomiausių Maurice’o Ravelio ir George’o Gershwino muzikos interpretatorių, taip pat bendradarbiauja su kino kūrėjais, o ryškų sceninį įvaizdį (tuo galėjome įsitikinti patys) kūrė su britų punk mados ikona, dizainere Vivienne Westwood. Spalvinga Thibaudet karjera buvo įvertinta pagrindiniais Prancūzijos apdovanojimais, o šiais metais prezidentas Emmanuelis Macronas jam įteikė Garbės legiono kavalieriaus ordiną – aukščiausią Prancūzijos valstybinį apdovanojimą. Šiuo metu JAV gyvenanti įžymybė yra įamžinta „Hollywood Bowl“ Šlovės alėjoje.

Kaip ir visi garsūs talentingi žmonės, Thibaudet yra paprastas, linksmas, linkęs bendrauti ir pasidalinti tuo, kas jam svarbu. Tai jis išreiškia tiek muzika, tiek šmaikščiomis mintimis: „Gyvename tik kartą ir neturime jokios generalinės repeticijos – tik tą vieną šou. Turime juo pasimėgauti!“ Gyvenimo džiaugsmo fontanas ir kartu apgaulingas lengvumas – taip galima nusakyti šią universalią asmenybę, kuriai nepakartojamo žavesio suteikia jo prancūziška savastis. Tačiau už to glūdi didžiulis darbas ir labai koncentruota, valinga kūrybinė energija, su egzistenciniu rimtumu dėliojanti skambesių strategiją.

Abi Debussy preliudų knygas Thibaudet skambina nuo jaunumės, tad galima sakyti, kad išgirdome iki detalių nušlifuotą interpretaciją, kurios svarbiausias dėmuo – spontaniškas muzikos prasmių atskleidimas. Gebėjimas suderinti struktūravimą ir turinio betarpiškumą yra didelis pasiekimas bet kuriam kūrėjui. Muzikoje betarpiškumas pasireiškia atrandant geriausiai mintį atitinkantį garso pobūdį ir garsų jungimą, kuris gyvo atlikimo metu jau yra sąmonėje įtvirtintas kaip principas ir skleidžiasi spontaniškai, o jo poveikio laipsnis priklauso nuo to, kaip laisvai muzikantas disponuoja savo įrankiais.

Į šiuos ciklus sudėta spalvinga gyvenimo panorama, būsenos, jausmai ir troškimai, dažnai padiktuoti kasdieniško akimirkos įspūdžio, nuspalvinti bodleriškojo simbolizmo. Čia nemaža vaikiško nerūpestingumo, nekaltumo ir atitinkamai nesudėtingų melodijų bei ritmų, kuriuos pianistas perteikė su žavinga gracija ir humoru, išplėtotų audringų, virtuozinių paveikslų ir gilaus susimąstymo, skaidrių fantastiškų peizažų. Skambinant preliudus ištisai, juos reikia ypač gerai dramaturgiškai sujungti, kad minties kelias vestų per visas peripetijas, atspindžius ir purslus taip aiškiai ir tiksliai, tarsi pildytųsi didžiulis atspalviais mirgantis gobelenas. Naująją Debussy kalbą siekiantis perteikti pianistas intriguoja karštai pasakojama istorija (ypač greituose preliuduose), tad suklūsti ir tik seki magišką judėjimą klaviatūra. Jo gebėjimas įprasminti kiekvieną akimirką pasireiškia gebėjimu klausytoją perkelti į subtilų laiko matmenį, kurio bėgsmo net nepajunti, nes čia ir dabar kuriama kita tikrovė. Tai ir yra ta „užburianti, hipnotizuojanti“ erdvė, kurioje pianistas elgiasi laisvai ir jaučiasi kaip namie.

Papildomai pianistas paskambino Edwardo Elgaro „Salut d’amour“, romantinę, specialiai jam aranžuotą pjesę, nepaprastai juvelyriškai ir virtuoziškai perteikė Heitoro Villa-Loboso „Polišinelį“ ir Johanneso Brahmso Intermezzo A-dur, Nr. 2, op. 118. Intermezzo nuskambėjo ypač jautriai, su pianistui būdingu kilnumu ir elegancija. Kadangi didžiųjų pianistų bisuose dažnai girdime būtent šį Brahmso opusą, susimąstai, kas lemia tokį jo populiarumą. Manau, kad labiausiai – melodijos dainingumas ir joje užkoduotas žmogiškas jausmas, tai yra ne tik ją apipinantis ažūras ir Brahmsui būdinga harmoninė kalba, bet ypač melodijos tobulumas ir įsimenamumas.

Kokybės prasme, traktuojant prancūzų mokyklą, seniai girdėjau tokio plano pianizmą: Thibaudet suformavęs jam būdingą tušė, garso išgavimą, kuris lemia ypač gilų, sodrų toną, sukuriantį sferinį skambesį. „Tirštose“, ekspresyviose vietose garso valdymo meistriškumas suteikia didelį rezonansą ir kulminacijų žėresį. Kartu pianisto braižas yra racionalus, tačiau be suasmeninto racionalizavimo: nieko nereikalingo, vien geležine logika grįstas aprėpiantis žvilgsnis į bet kokios apimties partitūrą. Kaip tik ši aštraus proto, kokybiško garso valdymo ir vidinės spontaniškos energijos simbiozė sukuria individualų Jeano-Yves’o Thibaudet stilių, leidžia improvizuoti niuansais, o kiekvienas koncertas padaro neišdildomą naujumo įspūdį.