Kaip paukštis, visada sugrįžtantis namo

Birželio 6 d. Šv. Kotrynos bažnyčioje Vilniuje bosas-baritonas Kostas Smoriginas kartu su violončelininkų kvintetu „Cello Club“ atliks premjerinę programą „ANTIQ“, kurioje skambės kompozitoriaus Dominyko Digimo šiai programai aranžuotos baroko muzikos meistrų antikinės arijos. Lietuvos muzikiniame gyvenime tai unikalus ir pirmas šio atlikėjų ir kompozitoriaus bendradarbiavimo projektas, kuriuo siekiama atskleisti operos žanro ištakas šiuolaikinėmis muzikos kalbos priemonėmis. Nors su Lietuvoje retai koncertuojančiu solistu Kostu Smoriginu susitikome pasikalbėti apie šį koncertą, mūsų pokalbis palietė daugiau temų: dainininko šiandieninės karjeros pulsą, vertybes, požiūrį į tautiškumą.

Susitikome šalia Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro, kuriame rengiatės artėjančiam koncertui. Kuo šiuo metu gyvenate?

Atvykau į Vilnių iš Mančesterio, ten „Bridgewater Hall“ koncertavau su „Hallé“ orkestru ir jo dirigentu emeritu seru Marku Elderu. Šiuo metu ruošiuosi artėjančiam „ANTIQ“ koncertui, o po jo, birželio 14 d., išvykstu į Brėgenco festivalį Austrijoje, kuriame laukia dvylika Giuseppe’s Verdi „Traviatos“ spektaklių, kuriuose atliksiu Žermono vaidmenį.

Kaip gimė programos „ANTIQ“ sumanymas?

Su violončelių kvinteto „Cello Club“ nariais esame pažįstami jau seniai, bendradarbiauju su orkestrais, kuriuose jie groja. Žinia, turbūt nėra panašesnio instrumento į žmogaus balsą nei violončelė, su kuria senosios kartos operos solistai netgi mėgindavo prasidainuoti! Man buvo labai įdomu parengti programą būtent su šiuo instrumentu, tad jau kurį laiką brandinome šią mintį. Visai neseniai dainuodamas Bergene, Norvegijoje, prisiminiau savo nuostabų bičiulį ir atlikėją Dmitrijų Chvorostovskį, kuris buvo įrašęs albumą „Arie Antiche“, lietuviškai tariant, antikines arijas. Man šovė mintis, kad jos kartu su violončelėmis skambėtų labai įdomiai ir neįprastai – juk tai labai ypatinga muzika. Labai laukiu šio koncerto, norėdamas pateisinti tiek klausytojų, tiek mūsų pačių lūkesčius.

Dominykas Digimas koncerte skambėsiančius kūrinius yra apibūdinęs kaip muziką, kurios lengvumas tarsi kilsteli aukščiau žemės. Kuo ji žavi jus?

Klausydamasis muzikos ir rengdamasis ją atlikti pirmiausia bandau suvokti jos aplinką, nuotaiką. Tai man be galo svarbu, taip pat, manau, svarbu ir klausytojui. Klausydamasis antikinių arijų pasijuntu tarsi nukeliavęs keletą šimtų metų atgal, atsidūręs barokiniuose rūmuose ar antikos epochoje, ir ši nuotaika užpildo mano jausmus. Manau, kad tai, kas buvo aktualu tuometiniam žmogui, nesvetima ir šiandieniniame pasauly, nes kalbama apie meilę, ištikimybę, pavydą, maldą. Tai bendražmogiški dalykai, kurie nuo dabarties nenutolo.

Šv. Kotrynos bažnyčia – barokinis statinys. Ar ieškojote sąsajų tarp koncerto erdvės ir programos?

Vaikystėje su mylimu draugu Baliu Latėnu esame išlandžioję kiekvieną jos koridoriuką, užkampį, kai ji buvo restauruojama. Vėliau šioje bažnyčioje teko daug kartų dainuoti, o ir visai neseniai, balandžio 22-ąją, įvyko mano a.a. tėčio gimtadienio paminėjimo koncertas. Nors klasikinės muzikos atlikėjui nėra paprasta prisitaikyti prie bažnyčios akustikos, pati aplinka, manau, tokiai muzikai yra ideali.

Dainuodamas užsienyje prisistatote kaip Lietuvos solistas. Iš kur kyla šis tautiškumo jausmas?

Man tai vienas svarbiausių dalykų. Buvimo lietuviu puoselėjimas atėjo iš šeimos, juk mūsų tiek mažai. Būna, žmonės išsižada savo šalies dėl kokių nors aplinkybių, tačiau aš jos niekada neišsižadėsiu, kad ir kaip būtų. Tikiu, kad laikas ir tie žmonės, kurie šiandien galbūt nėra tokie dideli Lietuvos patriotai, pasikeis. O mes dar vis stovėsim ir būsim kartu, savo pavyzdžiu rodysim, kokie esame, ir man tai yra svarbiausia. Lietuva man – pati mylimiausia šalis, jos miestai ir gamta – patys gražiausi. Žinoma, mes galime išvažiuoti kur nors pabūti, bet aš kaip paukštis visada sugrįšiu namo.

Ar tarp daugelio jūsų sukurtų vaidmenų yra toks, kuris labiausiai atliepia jus, jūsų požiūrį į dainavimą, operą?

Visi vaidmenys labai įdomūs, dabartiniame gyvenimo etape atlieku nemažai brandesnės – Verdi, Richardo Wagnerio, Richardo Strausso – muzikos. Brėgenco festivalio 2028–2029 m. sezone atliksiu Olando vaidmenį Wagnerio operoje „Skrajojantis olandas“. Veikiausiai viena pagrindinių ir man svarbiausių užduočių, atliekant bet kurį vaidmenį ar kūrinį, yra įsigilinti į tai, ką pasakoju, sukurti tam tikrą charakterį. Dirbant su režisieriumi tai būtų personažo įkūnijimas, įprasminimas. Būna įvairių vaidmenų – ir gilesnių, ir šabloninių, tačiau man kur kas įdomiau atskleisti monologą su pačiu savimi.

Ar esate savikritiškas?

Visuomet. Esu labai savikritiškas, kartais gal per daug. Taip mokė tėvai, šeima, profesorius Vladimiras Prudnikovas. Niekada nemėgau išsišokėlių ir susireikšminusių žmonių. Tai kartais padeda, bet dažniau turbūt trukdo, nes visuomet siekiu geresnio rezultato. Jei koncerte ar spektaklyje pavyksta pasiekti bent 50 procentų užsibrėžto tikslo, būnu labai laimingas. Laikausi profesinės dienotvarkės, kuri susideda iš labai daug dedamųjų ir veda link nuolatinio ėjimo į priekį. Kitaip tiesiog nemokėčiau. 

Iš kur semiatės motyvacijos?

Nemėgstu stovėti vietoje, tiek profesiniame, tiek asmeniniame gyvenime turiu įvairiausių kryptingų veiklų. Prisimenu savo tėtį, kuriam be veiklos būdavo sunku išbūti, tad tikriausiai tai paveldėjau. Ir, žinoma, pavyzdžiu laikau savo profesorių, kuris iki šiol aktyviai veikia dirbdamas su studentais, kurdamas spektaklius, koncertus. Šis įskiepytas variklis judėti į priekį, manau, yra labai svarbus.  

Ar visada svajojote tapti operos solistu?

Iš tiesų niekada nesvajojau būti operos dainininku, operos solistai man buvo visai neįdomūs. Žinoma, mano muzikinis kelias prasidėjo berniukų chore „Ąžuoliukas“, vadovaujamame Vytauto Miškinio, kuriame dainuojant pirmą kartą teko išgirsti ir savo būsimą profesorių Vladimirą Prudnikovą. Svajojau tapti teatro arba kino aktoriumi ir tikrai nemaniau, kad nueisiu šiuo keliu. Neturėjau ypatingo balso ar duomenų, tik gražų tembrą, o visa kita reikėjo lavinti. Svarbiu aspektu mene laikau skonį ir muzikinę intuiciją, kuri ir yra vadinamoji Dievo dovana.

Ar savo vaikams rekomenduotumėte dainininko kelią?

Rekomenduočiau, jeigu jiems nors truputį pasisektų taip, kaip pasisekė man.

Dėkoju už pokalbį ir linkiu puikaus koncerto!