Liudviko Rėzos pėdomis

Daugeliui muzikų Martynas Liudvikas Rėza (1776, Karvaičiai–1840, Karaliaučius) pirmiausia yra pirmojo lietuvių liaudies dainų rinkinio „Dainos, oder littauische Volkslieder“ sudarytojas ir autorius. Be to, kad Rėza svarbus kaip folklorininkas ir lietuvių raštijos darbuotojas, jis buvo ir evangelikų liuteronų kunigas, filosofijos daktaras, Lietuvių kalbos seminaro direktorius Karaliaučiaus universitete ir net universiteto prorektorius. Per prancūzmetį Prūsijos žygiuose Rėza dalyvavo kaip kariuomenės kapelionas, pateikęs įspūdingas „Žinias ir pastabas apie 1813 ir 1814 metų karo žygius iš vieno Prūsijos armijos kapeliono dienoraščio“ (Vilnius, 2000), o rinkinyje „Prutena“ – eiles, pilnas Lietuvos istorijos, liaudies dainų motyvų, nostalgijos gimtiesiems Karvaičiams. Rėza organizavo lietuviškos Biblijos leidybą ir pirmą kartą išleido Kristijono Donelaičio „Metus“ (1818, su vertimu į vokiečių kalbą). Susirašinėjo Johanu Wolfgangu Goethe, bendravo su Simonu Stanevičiumi, Jurgiu Plateriu.

Klaipėdos pilyje esančiame Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje gegužės 8 d. įvyko koncertas, skirtas Rėzos 250-osioms gimimo metinėms, įtrauktoms į 2026 m. minėtinų Lietuvai svarbių įvykių ir asmenybių sukakčių sąrašą. Kalbamės su koncertą ir tyrimus inicijavusiu klavesinininku, vargonininku bei choro dirigentu Vilimu Norkūnu ir dainininku Giedriumi Prunskumi.

Kodėl kilo idėja išgirsti, kaip Rėza skamba įvairių autorių – Alexanderio Winterbergerio, Wilhelmo Gottliebo Jenseno, Carlo Bancko, Edvardo Griego ir Fryderyko Chopino – muzikoje?

Vilimas Norkūnas: Pirmiausia norėčiau papasakoti, kaip lietuvių liaudies dainos pateko į kitų šalių autorių akiratį. Kadangi kalbame apie kitakalbių tautų reikšmę Vokietijos kultūrai ir kūrėjams, čia svarbus vaidmuo tenka Johannui Gottfriedui Herderiui – XVIII a. pabaigos filosofui, poetui, pastoriui, kuriam rūpėjo pažinti skirtingų tautų folklorą ir kitus juo sudominti. Manau, būtent Herderio dėka poetai ir kompozitoriai susidomėjo lietuvių tautosaka. Herderis, kaip ir Rėza, studijavo Karaliaučiaus universitete, tad juos siejo ir studijų bei klestinčios kultūros miestas. 1775 m. Vokietijos romantikų pavyzdžiu Karaliaučiuje susibūrusi grupelė poetų išleido rinktinę „Preussische Blumenlese“ („Prūsijos puokštė“), kurioje buvo paskelbtas ir pluoštas lietuvių liaudies dainų. Jas į vokiečių kalbą išvertė Karaliaučiaus universiteto profesorius Johannas Gottliebas Kreuzfeldas. Vėliau jis teikė dainų Herderio pasaulio tautų dainų rinkiniui „Volkslieder“, į kurį pateko aštuonios lietuvių dainos. Labai rekomenduoju Liucijos Citavičiūtės straipsnį[1] apie Abrahamo Jakobo Penzelio, Goethe’s ir Rėzos laiškus ir visus lietuvių tautosakos bei leidybos nuotykius.

Itin įdomus istorinis 1820-ųjų momentas – kaip Rėza, jau parengęs Donelaičio dvikalbį „Metų“ leidimą, perredagavęs lietuviškąją Bibliją, išleidęs savo eilėraščių rinkinį „Prutena“ ir jau būdamas Karaliaučiaus universiteto profesoriumi, parengė 85 lietuviškų dainų rinkinį su vertimu į vokiečių kalbą. Esu nepaprastai laimingas, kad galėjau pačiupinėti šiuos leidinius: bebaigiant muzikos studijas Austrijoje, man į rankas pakliuvo Vokietijoje rastas dvikalbis Donelaičio leidimas. Tai buvo pirmas kartas, kai patyriau, jog lietuvišką tekstą rimuotai kažkas rūpestingai išvertė į vokiečių kalbą, kad kiti galėtų pažinti mūsų paveldą.

Jūsų programoje atliekami kompozitoriai gyveno skirtingu laiku ir skirtingose vietose. Kaip Rėzos kurtos eilės ir išverstos lietuvių liaudies dainos pateko pas šiuos kompozitorius?

V. N.: Visų mįslių neįmanoma taip paprastai įminti. Tačiau nuostabu, jog Rėza pasiekė, kad lietuvių liaudies dainos būtų plačiau žinomos, ir pagal šiuos tekstus įvairių šalių kompozitoriai sukūrė tai epochai būdingą muziką. Taigi kalbame ne apie lietuvių liaudies dainų melodijų, bet apie tautosakos kaip tekstų ir siužetų pažinimą. Daugiausia muzikos atradau tipiškai sudėčiai – balsui ir fortepijonui. Bet taip pat yra išleistų kūrinių dviem sopranams su fortepijono pritarimu, vyrų chorui ir pan.

Papasakokite apie didžiausią dalį programoje užimantį kompozitorių Wilhelmą Gattliebą Jenseną.

V. N.: Jensenas buvo Rėzos studijų laikų draugas. 1799 m. juodu išleido savo pirmąjį muzikinį leidinį. Vėliau dar ne kartą bendradarbiavo, kai rašė dainas 1813 m. Prūsijos kariuomenės išlydėtuvėms į karą su Napoleono armija. Taip pat sukūrė „Rytmečio himną“, skirtą princesės Šarlotės tuoktuvėms. Į pirmąjį Jenseno leidinį pakliuvo nemažai Rėzos eilėraščių, tačiau 1809 m. rinkinyje, beje, dedikuotame kunigaikščiui Antanui Henrikui Radvilai, tėra viena daina „Elmei“ (eilėraštis išspausdintas „Prutenoje“). O visi kiti eilėraščiai – kitų poetų.

Koncerte skambėjo pirmojo jų rinkinio dainos, sukurtos pagal jaunatviškus eilėraščius apie meilę ir pavasarį, o pabaigoje – antrojo rinkinio daina „Paguoda. Prie kapo“, kuri nėra pagal Rėzos tekstą, bet mes ją skiriame Rėzos atminimui. Ši kompozicija labai įdomi ir muzikine, ir teksto prasme. Poetas Matthias Claudius laisvai cituoja Biblijos pasakojimą apie sėjėją ir grūdą, apie mirtį ir amžinybę. Straipsnyje apie Jenseną, kurį naujausiam Rėzos tomui šiemet parengė Citavičiūtė, galima sužinoti įdomių detalių apie šio kompozitoriaus gyvenimą ir išleistus kūrinius.

Tyrinėjant Martyno Mažvydo bibliotekos lobyną man pasisekė atrasti kelis nuostabius dalykus. Pirmiausia atsekti, kurios Winterbergerio, Chopino ir Griego dainos yra grįstos Rėzos 1825 m. išleistu rinkiniu „Dainos, oder Littauische Volkslieder“. Šie kompozitoriai gyveno toli nuo Karaliaučiaus ir asmeniškai Rėzos nepažinojo. Antra, Bonos universiteto bibliotekoje atradau pražuvusia laikytą, pagal Rėzos tekstą sukurtą Jenseno dainą, skirtą pergalei prieš Napoleoną paminėti. Iš tiesų džiaugiuosi Rėzos metus švęsdamas ne vienas, o drauge su Lietuvių literatūros ir tautosakos institutu – iš to kyla gražūs bendri vaisiai. Antai institutui rengiant naująjį Rėzos tomą poetas Antanas A. Jonynas rimuotai išvertė Rėzos eilėraščius, tad su baritonu Giedriumi Prunskumi galime visas dainas atlikti lietuviškai, o ne vokiškai, kaip jos buvo išleistos pirmiausia. Tiesa, neatmetame galimybės, kad per būsimą Lietuvos kultūros sezoną Vokietijoje šią programą atliksime vokiškai.

Minite, kad Griego ir Chopino kūryboje identifikavote Rėzos tekstus. Papasakokite apie šią tyrimo dalį.

V. N.: Dėl šių kompozitorių teko gerokai palaužyti galvą. Chopinas tenurodo pavadinimą „Lietuviška daina“, tad vilties turėjau mažai. Vis dėlto pirmiausia atradau, kad ši daina skirtinguose leidimuose turi lenkišką, anglišką ir net dviejų skirtingų vokiečių poetų tekstus. Tuomet puslapis po puslapio perverčiau visą 1825 metų Rėzos dainyną, kol suradau pagal tekstą būtent tą dainą. O kadangi Chopino kūrinys nesilaiko paprastos posminės dainos struktūros, teko gerokai paplušėti, kol pavyko pritaikyti lietuvišką tekstą. Pritaikant lietuvišką tekstą Griegui buvo įdomu atrasti, kad melodijos ritmas vietose „ant močiutės kapelio“ ir „aš viena siratėl(ė)“ geriau sutampa su jo dainos (gimtąja norvegų kalba) „Den Forældreløse“ versija.

Kokia yra Rėzos poezija?  

Giedrius Prunskus: Apibūdinti Rėzos poeziją (kalbu apie originalius tekstus, ne liaudies dainas) kaip giliai filosofinę nedrįsčiau. Ji veikiau paprasta, prieinama, romantiška, su gražiomis metaforomis ir posakiais. Kartais netgi buitiška ar tiesiog tokia, kokios reikia tam tikram atvejui (pavyzdys – Jenseno karinės dainos). Trumpai tariant, miela poezija, tinkama salonui.

Rėza rašė vokiškai, o kokia kalba jis galvojo?

G. P.: Pamenu, kai studijavau Vokietijoje, tai net sapnuodavau vokiškai... Bet mūsų koncerte vyrauja lietuviški tekstai. Dėl labai paprastos priežasties – programa skirta Lietuvos klausytojui, o suvokti dainuojamą tekstą tiesiogiai, ne iš pateikto vertimo, yra kur kas patogiau ir prieinamiau. Kita vertus, tai unikalus atvejis, kai šie kūriniai suskambės lietuvių kalba. Iki šiol, ko gero, to niekas nėra padaręs.

V. N.: Kaip galėjome atsispirti pagundai atlikti Rėzos išleistas lietuvių liaudies dainas lietuviškai? Arba Jenseno muziką pagal Rėzos eiles, kai ją taip skambiai surimavo Antanas A. Jonynas? Štai vienas man asmeniškai gražiausių posmelių iš jo kūrinio „Kirchhof“ („Šventorius“): „Čionai po samanų dukna senolis miega ir vaikaitis, čia rauda nevilty žmona ir tėvo gedintis našlaitis. Tik mėnuo blausiai suboluos ir vainikus pasidabruos.“

Kaip manote, gal vertėtų išleisti dainas, sukurtas pagal Rėzos tekstus?
G. P.: Manau, tikrai vertėtų, gal netgi dviem egzemplioriais: vokiečių ir lietuvių kalbomis. Natų leidinys galėtų tapti puikia edukacine priemone ir kartu išplėsti pedagoginį repertuarą, nes nemaža dalis dainų išties nėra sudėtingos ir įveikiamos netgi pradedančiajam dainininkui. Muzikos įrašas taip pat būtų labai pravartus ir edukuojantis. Prisipažinsiu, iki šiol net mintis nebuvo atėjusi, kad Rėzos tekstai egzistuoja muzikoje. Bet štai Vilimas pakvietė dalyvauti šiame projekte, ir tarsi atsivėrė akys.

V. N.: Manau, kad šios dainos puikiai tinka ne tik didaktiniam pobūdžiui, šis atradimas, pavyzdžiui, Winterbergerio „Dainos“, atliekant jas lietuviškai pagal autentišką dvikalbį tekstų leidimą iš XIX a., iš esmės perrašo profesionaliosios lietuviškos dainos istoriją. Ir Jenseno, ir Winterbergerio gaidos vertos būti išleistos su lietuviškais tekstais, plačiai žinomos bei naudojamos.

Ar atliekate visas identifikuotas dainas, ar koncertui atsirinkote gražiausias? Ar tikėtina, kad šios dainos išliks jūsų repertuare?
V. N.: Mane sužavėjo ne tik šios eilės bei muzika, bet ir koncerte mano pasirinkta skambinti Alexanderio Winterbergerio Fantazija, op. 7, fortepijonui. Man tai didelis atradimas – harmonijos, balsų ir pobalsių sluoksniai, visa kompozicinė technika ir subtilumas prilygsta Chopino ar Liszto muzikai. Beje, Lisztas būtent Winterbergeriui dedikavo savo garsiąją vargonų Fantaziją ir fugą BACH tema.

G. P.: Ar įmanoma atlikti visą muziką? Devyniolika Chopino dainų galima sutalpinti į vieną koncertą, bet norint išklausyti visą Rėzos kūrybinį palikimą muzikoje reikėtų „talpių“ klausytojų. Tad, sakykime, atrinkome įdomiausias. Jos repertuare tikrai išliks. Svarbu, kad šiuo projektu žinią paskleistume kuo plačiau, o tada ši sniego gniūžtė ims ir įgaus pagreitį.

Jeigu reikėtų pasirinkti citatą iš Rėzos gyvenimo ir kūrybos, kas tai būtų?
V. N.: Aš rinkčiausi pacituoti Rėzos dienoraščio ištrauką, kai jis, kaip karo kapelionas, atsisveikina su Karaliaučiumi, išsirengdamas į karo žygį, ir paskutinį kartą atsisuka į miestą leidžiantis saulei: „Prieš mane lyg nuo ugnies įkaitusi raudonavo bekraštė jūra, o aplink – tylinti kūrinija. Kaip išreikšti susižavėjimą, apėmusį mane! Milijonus būtybių glamonėjusi saulelė palieka jas, džiaugsmą nusinešdama ir vėl pažadindama. Ar ne ji nenusakomo amžinojo grožio paveikslas, begalinės meilės proveržis, mus nešiojusi savo širdy, kai mūsų dar nebuvo? Krintanti rasa paragina grįžti į mano kaimelį. Aplink tapo tylu. Marios baltuoja nuo pasklidusių būrių. Tai šimtai žvejų laivelių, visą naktį praleisiančių ant vandens žūklėje, kad ryt, dar prieš saulės tekėjimą nuburiuotų į Karaliaučių ir papenėtų visus, kurie jau eis į bažnyčią (ir tuos, kurie neis).“[2]

Dėkoju už pokalbį.