Kas valdo Karmen?

Puikiai prisimenu „Karmen“ premjerą ir puikų Ievos Prudnikovaitės debiutą, kuriuo labai džiaugiausi. Tada, vėlų 2009-ųjų rudenį, naujai pastatytą spektaklį recenzavau. Išliko ne tik recenzija, bet ir gausūs užrašai, daryti spektaklio metu. Man šis „Karmen“ pastatymas tuomet padarė gerą įspūdį, nepaisant aplink nugirstų kritiškų balsų apie „tamsų, keistą spektaklį“. Dabar klausydamasi ir žiūrėdama penkiasdešimt pirmąjį iš eilės spektaklį, nuomonės nė kiek nekeičiu, jis gal net pagerėjo, nes šį kartą visi jame dalyvaujantys solistai, ne tik Prudnikovaitė, dainavo ir vaidino geriausiai, kaip tik gali. Apie tai netrukus.

Pirmiausia reikia priminti, kad spektaklį statė tarptautinė komanda: režisierius Arnaud Bernard’as, Alessandro Camera (scenografija), Maria Carla Ricotti (kostiumai), Gianni Santucci (choreografija), Vinicio Cheli (šviesos), o muzikinę dalį rengė trys lietuviai – muzikos vadovas ir dirigentas Robertas Šervenikas, dirigentas Martynas Staškus ir choro meno vadovas Česlovas Radžiūnas. Praėjus septyniolikai metų (per tiek laiko vaikai sulaukia pilnametystės!) muzikos vadovo pareigas perėmė mūsų jaunasis talentas Martynas Stakionis, kuris dirigavo visus tris pristatytus spektaklius. Aš lankiausi gegužės 9-ąją.

Režisierius yra aiškiai apibūdinęs šį savo pastatymą. Jis pabrėžė, kad sąmoningai atsisako klišių ir folkloriškumo, kurio tuomet įvairiuose pastatymuose dar buvo gausu. (Dabar jau prisigalvojama visko...) Jis kuria miestietišką spektaklį. „Raktai į mano koncepciją – tamsa ir tįsumas“, – sakė Bernard’as, pasakojantis istoriją tokią, kokia ji parašyta. Režisierius siekia atskleisti žiaurumą ir kartu perteikti vientisą „Karmen“ istorijos tėkmę, kurioje visi siužeto elementai būtų glaudžiai sujungti. Mano galva, ne mažiau raiškiai jis pateikia ir dviejų pasaulėvaizdžių – teistinio ir ateistinio – nesuderinamumą. Ši idėja glūdi Bizet veikale, Mikaelos ir Karmen pasaulių priešybėje. Dar viena labai svarbi režisieriaus mintis ta, kad jis nežino, kas valdo operos heroję – aistros ar likimas. Šis klausimas lieka atviras.

Kam apie tai priminti? Man regis, spektakliui pasibaigus ir aprimus emocijoms imame svarstyti, kas teisus, kas ne, kieno pusėje esame arba nesame. Tragiška operos pabaiga, nepaisant to, kad apie tai žinome iš anksto, per muziką įgyja kone antikinės tragedijos mastą. Taip, Karmen yra laisva, ir jokia jėga negali jos priversti atsisakyti laisvės, juolab – meilės. Kartu tai reiškia, kad ji negali niekam įsipareigoti, net kontrabandininkams, kai jų vadeivos ragina eiti drauge į žygį. Ji įsimylėjusi, laukia mylimojo, ir tai viskas! Nesiruošiu moralizuoti, tačiau norintiems atrasti aktualijų visai įmanomas klausimas – ar tokios karmen šiandien retenybė? O Chozė – kas jis toks? Karmen mesta gėlė jį taip užbūrusi, kad jis pametė galvą ir visa, kas jam buvo brangu. Agresyvus, pavydus, grubus, siekiantis meilės per prievartą. Bet kompozitorius jam suteikė ir nemažai svajingo lyriškumo. „Dėl tavęs praradau viską“, – galiausiai sako Chozė, ir toks finalas vėlgi ne retenybė šiandienos gyvenime.

Režisieriaus sukurtas spektaklis dera su muzika, nedisonuoja net ir tose scenose, kuriose klesti žiaurumas arba intensyvus ir triukšmingas judėjimas. Visą spektaklį skrodžia vientisa draminė linija, harmoningai deranti su režisieriaus bendraautorių vizualiniu sprendimu. Veiksmas vyksta tarsi prietemoje, o kartais – beveik tamsoje, ko ir siekia režisierius. Veikėjų kostiumai prislopintų spalvų, ir tiktai Eskamiljas prieš koridą, iškilmingai žingsniuodamas žiūrovų salės viduriu, suspindi tradiciškai blizgiu kostiumu. Jų su ant scenos krašto stovinčia Karmen duetas – nepamirštamas. Pasitelkus filmuotą medžiagą, koridos scena atlikta tiesiog virtuoziškai, idealus vaizdo ir muzikos atitikimas, choras už ekrano dainuoja puikiai. Man tai įspūdingiausias spektaklio momentas.

Gegužės 9 d. dainavo nemažai debiutantų. Bet, kaip dera, pradėsiu nuo Karmen. Prisimenant pačią pirmąją premjerą, Ievos Prudnikovaitės Karmen įgavo naujų bruožų, sakytum, brandos ir tikro moteriškumo. Regis, solistė atsisakė perdėto laukiniškumo, kurio pirmuose spektakliuose buvo, kaip ir šiek tiek pervaidintos erotikos su Chozė kalėjimo scenoje. Matyt, taip tada norėjo režisierius. Dainininkės balse girdėjome visus Karmen minčių, emocijų ir aistrų atspalvius. Kaip vylingai ji atliko tą savo bežodį tra-lia-lia-lia arba „Habanerą“, melodingai ir tiksliai – „Segidiliją“, aistringai – „Čigonės dainą“. Tragiškasis finalas taip pat įtikino, užteko nevaldomo temperamento ir balso jėgos. Beje, Prudnikovaitė dainavo ne tik mūsų teatro pastatytoje „Karmen“. Visai neseniai trylika spektaklių solistė sėkmingai padainavo Vokietijoje. Skirtingi pastatymai skatina skirtingais rakursais pažvelgti į kuriamą personažą, susitikti su naujais dirigentais, jų interpretacijomis.  

Chozė partiją atliko svečias iš Prancūzijos Jeanas-François Borras, atskleidęs visus savo gražaus tenoro resursus. Jo Chozė labai aistringas ir impulsyvus, paskutiniame veiksme tiesiog įsisiautėjantis. Įdomu, kad prieš spektaklį solistas sakė, jog šis personažas jam įdomus dėl to, kad labai skiriasi nuo jo paties.

Eskamiljo vaidmenį kūręs Andreijus Bondarenko pademonstravo sodrų gražų balsą. Savimi pasitikintis toreadoras subtilybėmis nepasižymi, tad atlikėjo užduotis – raiškiai, tiksliai, užtikrintai padainuoti savo partiją. Gal kelių ritminių trukdžių pasitaikė, bet vaidmens visumos tai nesumenkino. Solisto balsas pasiekė tolimiausius salės kampelius.

Kamilė Bontė pirmą kartą dainavo Mikaelą ir, kaip ne kartą anksčiau, tiesiog sužavėjo. Jos gražus sopranas bręsta tarsi brangus vynas, įgydamas vis daugiau sodrumo, minkštumo, skambumo. Abi arijos suskambėjo puikiai, kaip ir duetai su Chozė bei ansambliai. Žavėjo ir Bontės sukurtas švelnios mylinčios Mikaelos vaidmuo.

Pagyrimo nusipelno Monika Pleškytė (Fraskita) ir Evelina Volodkovič (Mersedes), tiksliai, pagaviai atlikusios kortų sceną bei žavų kvintetą su Arūnu Malikėnu, Rafailu Karpiu ir Ieva Prudnikovaite. Pastarieji trys solistai savo partijas dainuoja nuo pat pirmosios premjeros, o Volodkovič šiame spektaklyje debiutavo. Dar vienas debiutantas – Raimundas Juzuitis, sėkmingai kūręs kapitono Cunigos vaidmenį, kuris įtikino tiek vokalo, tiek vaidybos požiūriu. Liko nepaminėtas nedidelę Moraleso partiją gerai atlikęs Arminas Skirvainis.

Kaip minėjau pradžioje, prie dirigento pulto tvirtai stovėjo Martynas Stakionis, kuris operą dirigavo taip pat pirmą kartą. Jis sėkmingai suvaldė masines ir solines scenas, o orkestriniai numeriai suskambėjo ypač raiškiai. Orkestras ir chorai – vyrų, moterų, mišrus ir vaikų – pakluso dirigento rankai, muzikavo su tikru polėkiu.

Pabaigoje norisi visiems šios operos dainininkams palinkėti sėkmės ir kūrybinio džiaugsmo, o „Karmen“ – ir vėl netrukus sugrįžti, nes ne visiems norintiems šįsyk pavyko į spektaklį patekti.