Tarp šalių, balsų ir žodžių

Balandžio 24 – gegužės 2 dienomis „Organum“ koncertų salėje vyko antrasis tarptautinis vokalinės kamerinės muzikos festivalis „Dainos menas“. Trys festivalio koncertai subūrė Lietuvos vokalinės kamerinės muzikos interpretatorius bei svečią iš Vokietijos – britų kilmės baritoną Konradą Jarnotą. Pirmame koncerte „Po žaliuojančiu medžiu“ dainininkas kartu su pianistu Gustu Raudoniumi publikai pristatė angliškąją dainos meno tradiciją. Antrą vakarą Raudonius kartu su sopranu Elena Sverdiolaite atliko programą „Žalia ir mėlyna kaip peizažas“, kurioje skambėjo Olivier Messiaeno, Ericho Wolfgango Korngoldo ir Ferenco Liszto opusai balsui. Festivalį vainikavo konceptuali baritono Giedriaus Prunskaus ir pianistės Jonės Punytės-Svigarienės parengta programa „Naktis Berlyne“.

Įdomu, kad visi festivalio atlikėjai studijomis ar darbu yra susiję su Vokietija – Lied žanro gimtine. Visi, išskyrus Prunskų, dalyvavo ir pirmajame, 2024 m. vykusiame „Dainos meno“ festivalyje. Šių metų festivalio tikslai nepakito – buvo įprasminti noru tiek į Lietuvos scenas sugrąžinti išvykusius muzikus, tiek atskleisti dainos žanrą bei jo įvairiapusiškumą. Žvelgiant į šių metų festivalio koncertų programas, ryškios bendros temos ir istoriniai laikotarpiai – skirtingomis formomis ir sumanymais nusikelta į svarbius vokalinės kamerinės muzikos lopšius.

Festivalį pradėjo baritonas Konradas Jarnotas kartu su pianistu, Lied meno interpretatoriumi Gustu Raudoniumi. Ne vienus metus besitęsiantis atlikėjų bendradarbiavimas (Raudonius studijavo Diuseldorfo Roberto Schumanno aukštojoje mokykloje, kurioje dabar ir dirba, o Jarnotas joje dėsto) scenoje atsiskleidė kaip išpuoselėtas, be galo įdomus muzikinis dialogas. XX a. britų Geraldo Finzi, Madeleine Dring, Edwardo Elgaro, Ralpho Vaughano Williamso ir amerikiečio Samuelio Barberio dainų ciklai bei paskiros dainos pagal Williamo Shakespeare’o ir kitų poetų tekstus atskleidė iki šiol asmeniškai negirdėtą šių kompozitorių ir poetų kūrybos žavesį. Klausantis kilo mintis, kad tiek šios programos, tiek apskritai dainos žanro paskirtis – ieškoti individualios ir asmenine patirtimi grįstos prasmės, o ne pramogos ar vienkartinio įspūdžio. Jarnoto charizma, žavus kuklumas ir nepaprastai įtaigios interpretacijos, lydimos Raudoniaus fortepijonu atskleistos poetikos, suteikė didžiulį estetinį ir dvasinį pasitenkinimą.

Pianistas Raudonius lygiavertiškai dalyvavo antrajame festivalio koncerte kartu su sopranu Elena Sverdiolaite, turint mintyje skambėjusių Messiaeno, Korngoldo ir Liszto opusų sudėtingumą. Atlikėjai į programą pažvelgė konceptualiai, sugretindami prancūzo Messiaeno ciklą „Poèmes pour Mi“ („Eilėraščiai Mi“) su austro, vėliau emigravusio į JAV, Korngoldo ciklu „Trys dainos“, op. 22. Ekstatiška Messiaeno muzikinė kalba ir originalūs tekstai, apsvarstantys vyro ir moters sąjungą, kartu su Korngoldo poetiška lyrika, besiremiančia Eleonore van der Straaten ir Karlo Kobaldo tekstais, skatino smalsumu ir pasigėrėjimu grįstą klausymąsi. Sverdiolaitės – šių metų sezono Vupertalio operos teatro solistės bei kviestinės dainininkės Eseno operos teatre – puikus balsas atvedė klausytojus į mesianišką ekstazę, jos netikėtumus, dangiškumo pojūtį. Antroje koncerto dalyje skambėję Liszto „Trys Petrarkos sonetai“, S. 270, o ir visa programa, kėlė mintį, kokia vis dėlto nuostabi dovana yra talentas, muzikos pajauta, abiejų atlikėjų galimybė kurti, transliuoti jausenas, prasmes, žodžiais, balsu ir fortepijono klavišais atskleisti intymiausius patyrimus. Tam reikalinga tam tikra branda, patirtis, kuriuos savo interpretacijomis atskleidė Sverdiolaitė ir Raudonius.

Festivalį vainikavo „Naktis Berlyne“ – kelionė per epochas, keitusias miesto veidą ne tik geografiškai, bet ir dvasiškai. Kaip teigiama koncerto komunikacinėje medžiagoje, programą inspiravo autentiškas berlyniečio meistro Theodoro Stöckerio 1863 m. pagamintas fortepijonas, kuriuo skambinta dalis programos kūrinių. Baritonas Giedrius Prunskus ir pianistė Jonė Punytė-Svigarienė, Lied žanrą studijavę Vokietijoje (Prunskus Leipcige, Punytė-Svigarienė Štutgarte), klausytojams išsamiai pristatė programoje skambėjusių kompozitorių sąsajas su Berlynu. Šis koncertas, paremtas istoriniais naratyvais, atskleidė naują požiūrį į dainos žanro atlikimo formatą, kai pagrindine ašimi tampa ne dainos turinys, o jos kontekstas.

Paskutinio koncerto pradžioje nuskambėjusi Juozo Gruodžio daina „Pavasario naktis Berlyne“ (Kazio Binkio žodžiai) buvo vienintelis lietuviškas festivalio inkliuzas, tačiau lietuviškumą festivalyje galima traktuoti ir platesne prasme – kaip mūsų šalies muzikų profesinį meistriškumą, jų tarptautinį įdirbį, siekį pažinti bei puoselėti dainos žanro tradicijas ir jų interpretacijomis dalintis su Lietuvos publika.

Festivalis suteikė išties kokybišką ir praturtinantį laiką – atlikėjai pasirūpino ne tik įtaigiu atlikimu, bet ir skambėjusių kūrinių vertimais į lietuvių kalbą, kurie prisidėjo prie šio plataus ir įvairialypio dainos meno perpratimo. Po trijų koncertų jaučiausi tarsi po turiningos kelionės tarp šalių, balsų ir žodžių.