Apie skambantį laiką

Yra muzikos, kuri ne tik skamba laike, bet ir ima jį apšviesti iš vidaus – tarsi atskleistų, kad laikas nėra vien linija, o veikiau skirtingų būsenų, tankių ir šviesų kaita. Tokia muzika ne tiek pasakoja, kiek leidžia patirti.

Johanno Sebastiano Bacho „Goldbergo variacijas“ ir Pēterio Vasko „Būtį“ galima įsivaizduoti tarsi dvi skirtingas fotografijas, fiksuojančias tą pačią, sunkiai apčiuopiamą, laiko tikrovę. Viena jų primintų klasikinę, preciziškai sukomponuotą nuotrauką, artimą Henri Cartier-Bressono „lemiamo momento“ estetikai, kai kiekviena detalė turi savo vietą, o tvarka išryškėja per idealiai sugautą akimirką; kita – lėto išlaikymo, beveik ištirpstančio vaizdo fotografija, artima Hiroshi Sugimoto vizijai, kai kontūrai nyksta, o svarbiausia tampa ne objekto aiškumas, bet pati šviesos, tylos ir laiko būsena.

Šias dvi laiko percepcijos formas buvo galima patirti balandžio 29 d. Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje vykusiame Klaipėdos kamerinio orkestro (KKO), vadovaujamo Mindaugo Bačkaus, koncerte „Būtis“. Šis kolektyvas į filharmonijos sceną sugrįžta vis dažniau, tarsi kiekvieną kartą iš naujo išryškindamas savo skambesį – ne kaip užfiksuotą, baigtinį vaizdą, bet kaip procesą, kuriame muzikinė mintis dar tik ryškėja, kinta, ieško savo šviesos. Kaip fotografijoje, čia svarbus ne vien momentas, bet ir tai, kas lieka tarp kadrų – nepagaunama, tačiau juntama laiko tėkmė, kuri ir tampa tikrąja patirties erdve.

Dmitry Sitkovetskio „Goldbergo variacijų“ perrašymas styginių orkestrui šiame kontekste veikė kaip polifoninės architektūros perkėlimas į kitą būties registrą. Klavesino (jo partiją atliko Vaiva Eidukaitytė-Storastienė) vidinė daugiabalsė logika čia išskaidoma į tembrinę daugybę, kur kiekvienas balsas įgyja savitą erdvinę tapatybę. Tačiau tokia transformacija reikalauja ne tik skaidrumo, bet ir tam tikros asketinės disciplinos – gebėjimo atsisakyti perteklinio „garsinimo“, kad struktūra galėtų kalbėti pati. Šiame atlikime tas principas išliko nevienalytis. Vietomis orkestrinis skambesys atvėrė Bacho architektūrą, tačiau kitur ją pripildė tiek, kad polifoninės linijos ėmė tirpti bendroje tembrinėje erdvėje.

Klaipėdos kamerinio orkestro muzikavimui (be dirigento) vadovavusi kviestinė koncertmeisterė Justina Zajančauskaitė demonstravo tvirtą techninį stuburą ir muzikinę intuiciją. Vis dėlto jos pasirinktas ekspresyvumas lėmė dvejopą efektą: garsui suteikė intensyvumo, bet kartu sumažino Bacho polifoninės logikos skaidrumą. Protarpiais nesuvaldytas bei, mano nuomone, platoko diapazono vibrato ir įtemptas frazavimas kūrė įspūdį, kad muzika nuolat formuojama iš naujo, o ne natūraliai skleidžiasi. Vietomis Bacho struktūra tarsi buvo perkeliama į labiau romantizuotos ekspresijos sritį, taip pakeičiant jos vidinę gramatiką. Grojant be dirigento, ši įtampa išryškino ansamblio nestabilumą. Pulsas vietomis išsiskaidė, o tėkmė įgavo fragmentišką, nuolat persidėliojančią formą. Vis dėlto atraminiai sluoksniai išliko: šį kartą prie antrųjų smuikų pirmojo pulto sėdėjusio Tomo Cinelio disciplina ir beveik barokinė laikysena veikė kaip struktūrinis ramstis, o alto partijose buvo ryškus grupės koncertmeisterio Edvino Kaziukaičio skleidžiamas senosios muzikos orumas. Mano dėmesį atkreipę muzikantai tarsi tapo jungiamąja medžiaga, neleidusia audiniui visiškai iširti, – vidine ansamblio ašimi, kuri stabilizavo besikeičiančius sluoksnius.

Po Bacho variacijų skambėjęs Pēterio Vasko Koncertas violončelei ir styginių orkestrui Nr. 2 „Būtis“ („Klātbūtne“), atliktas kompozitoriaus 80-mečiui, veikė kaip visiškai kito laiko ir sąmonės registras. Tai muzika, kuri egzistencinius klausimus – apie gyvenimą, mirtį, chaosą ir harmoniją – perteikia ne kaip idėjas, o kaip kvėpuojančią garsinę būseną. Čia ypatingą svorį įgavo Mindaugo Bačkaus pasirodymas. Jo violončelės garsas veikė kaip giliausias orkestro sąmonės sluoksnis – ne komentuojantis, o formuojantis iš vidaus. Kiekviena frazė skambėjo tarsi natūraliai išaugusi iš bendro audinio, bet kartu jį subtiliai perstruktūruojanti. Bačkus atsiskleidė kaip reto tipo atlikėjas, kurio garsas yra vienu metu individualus ir visiškai integruotas. Tai egzistencinis centravimas, kuriame individuali linija tampa viso orkestro atramos tašku.

Vasko kūrinyje orkestras įgijo vidinę discipliną ir skaidrią koncentraciją. Garsas buvo kryptingas, bet ne sustingęs, jautrus, bet ne fragmentiškas. Orkestras ne veikė kaip valią primetanti jėga, o tapo sąlyga pačiai muzikai atsirasti. Tai subtilus, bet esminis poslinkis – nuo formos konstravimo prie jos išklausymo, nuo valdymo prie įsiklausymo, kai garsas nebe kuriamas, o leidžiamas būti.

Bachas, pagal Sitkovetskio aranžuotę, kuria tvarkos kosmosą, o Vaskas – vidinės patirties kosmosą ir abu susitinka tame pačiame taške: muzikoje kaip mąstymo formoje apie laiką. Vienu atveju tai struktūruotas daugiabalsis intelektas, kitu – lėtai atsiverianti egzistencinė sąmonė. Tačiau abiem atvejais muzika yra būdas būti laike kitaip – ne jį valdant, bet jį išklausant. Galbūt todėl šis vakaras man labiausiai priminė fotografijos laboratoriją: tarsi du negatyvai – Bacho ir Vasko – būtų išryškėję toje pačioje šviesoje, kuri leidžia išlaikyti jų skirtingą laiko trukmę viename regėjimo lauke.