Tarp įkvėpimo ir tylos

Yra žmonių, kurių muzikinė veikla nesutelpa į vieną apibrėžimą ne todėl, kad ji būtų per sudėtinga, bet todėl, kad vienu metu vyksta keliuose mąstymo registruose. Povilo Vanžodžio veikla būtent tokia. Jam muzika nėra vien atlikimo teritorija. Jo darbas išsiskaido tarp dirigavimo, dainavimo, programų sudarymo ir kolektyvinės muzikinės dinamikos kūrimo, tačiau šie vaidmenys neveikia atskirai – jie persidengia kaip skirtingos, bet tarpusavyje susijusios mąstymo formos. Čia ryškėja jo muzikinė erudicija: ne kaip sukauptų žinių suma, o kaip gebėjimas vienu metu laikyti kelias muzikos logikas – istorinę, praktinę, akustinę, interpretacinę – ir leisti joms veikti viena kitos atžvilgiu jų nesupaprastinant. Tai retas santykis su muzika, kai intelektas nėra atskirtas nuo praktikos, o praktika – nuo refleksijos. Vanžodis dirba su Šiaulių valstybiniu kameriniu choru „Polifonija“, „Duodeco“, „Canto Fiorito“ ir kitais kolektyvais, taip kintant atsakomybės formoms, autoriteto pasiskirstymui, paties muzikinio veiksmo kūrimo būdui. Tai ne tik atlikimo praktika, bet ir nuolatinis bandymas suprasti, kaip muzika virsta bendra mąstymo ir veikimo erdve.

Kada muzika jus pastarąjį kartą pasiekė ne kaip profesionalą, o kaip žmogų – apeidama visus įgūdžius ir analizę?

Iš tikrųjų labai sunku prisiminti, kada klausiausi muzikos neanalizuodamas intonacijų, tembrų ir visų techninių aspektų. Dažniausiai pirmasis santykis su muzika vis tiek yra analitinis, tarsi bandymas suprasti jos konstrukciją, prieš leidžiant jai veikti emociškai.

Bet labai aiškiai atsimenu momentą, kai muzika suveikė apeidama visus šiuos profesinius filtrus. Tai buvo per tėvo laidotuves, kai teko išgirsti tą pačią muziką, kurią pats labai dažnai atlieku bažnyčiose kaip vargonininkas – per laidotuves ir vestuves. Tuo metu muzika tampa kažkuo, kas tiesiogiai artikuliuoja patirtį, kurios nebegali apibrėžti techniniais terminais. Atsiranda tarsi „tiesos“ momentas, kuris apeina profesinius sluoksnius ir tiesiogiai pasiekia žmogų. Tokiu atveju muzika tampa labai asmeniška. Ir tu pradedi suprasti, kaip ji gali skambėti kitam žmogui – ne kaip forma, o kaip patirtis.

Ar dirigavimas jums labiau kontrolė, ar pasitikėjimas tarp jūsų ir choro?

Diriguojant labai svarbus pirmasis aspektas – kontrolė. Choristas privalo jaustis saugus žinodamas, kad dirigentas turi pakankamai įrankių visam bendram mechanizmui sukontroliuoti. Tačiau vienareikšmiškai pasitikėjimo santykis yra kokybės matas. Juo daugiau gali pasitikėti kolektyvu, tuo labiau šis santykis stiprėja ir kartu gerėja atlikimo kokybė. Juk dirigentas pats nedainuoja – jis formuoja kryptį, o atlikėjai sukuria rezultatą. Netgi kalbantis ir bandant iškomunikuoti chorui savo idėjas, niekada negalima redukuoti jų iki tiesioginių nurodymų: „čia tyliai“, „čia garsiai“, „žiūrėkite į mane“. Tokia kalba neveikia giliausiu lygmeniu. Reikia prieiti per netiesiogines užuominas, leidžiant atlikėjams patiems „atrasti“ sprendimą. Tada atsiranda įsitikinimo jausmas, kuris yra stipresnis už instrukciją. Žinoma, dažnai tenka nukrypti nuo šio idealo dėl laiko spaudimo, tačiau būtent pasitikėjimo struktūra leidžia atlikėjui perimti iniciatyvą ir muziką paversti savarankišku veiksmu.

Man labai svarbus Vaclovo Augustino modelis, kai tau suteikiamas pasitikėjimas, kad esi pakankamai protingas priimti sprendimus. Tu atsiduri aplinkoje, kurioje jautiesi ne vykdytojas, o mąstantis muzikos dalyvis.

Kaip, vadovaudamas Šiaulių valstybiniam kameriniam chorui „Polifonija“, apibrėžiate savo santykį su tradicija?

Choro „Polifonija“ atveju pagrindinė užduotis yra tęsti tradiciją, bet ne kaip inertišką paveldą, o kaip gyvą praktiką. Pastaraisiais metais choras nuosekliai judėjo kameriškumo kryptimi. Tai nėra tik estetinis pasirinkimas – tai disciplinos klausimas, nes kameriškas skambesys reikalauja ypatingo tikslumo, ilgalaikio darbo ir jautraus balanso tarp balsų. Kartu choras tapo tarptautinės chorinės bendruomenės dalimi: atsivėrė gastrolės, sustiprėjo reprezentacinė funkcija, atsirado dialogas su aukšto lygio kolektyvais Europoje. Tai natūraliai sukuria įsipareigojimą – laikytis labai aukštos kokybės standarto. Todėl tradicija čia nėra statiška. Ji nuolat perrašoma, bet išlaikant vidinę logiką ir kryptį.

Kaip keičiasi jūsų mąstymas tampant platesnės meninės vizijos formuotoju?

Su meno vadovo pareigomis keičiasi mastelis – tai, kiek būtina aprėpti ir kaip greitai reikia suprasti struktūras. Pirmieji metai visada yra pereinamasis laikotarpis, kai dar jautiesi žalias. Tačiau laikui bėgant atsiranda gebėjimas greičiau diagnozuoti situacijas ir suprasti, kokie sprendimai veikia. Svarbiausia tampa mastelio pojūtis: institucinė platforma leidžia formuoti ne vien koncertus, bet ir kryptis – nuo jaunų kompozitorių iki skirtingų stilistinių praktikų. Čia svarbu ne pataikauti auditorijai, o ją formuoti. Šiuolaikinė muzika dažnai reikalauja kitokio klausymosi režimo – ji nėra momentinis produktas, jai reikia laiko. Skirtingos veiklos viena kitą papildo: idėjos persikelia tarp projektų, leidžia iš naujo permąstyti sprendimus ir neįstrigti viename kontekste.

Koks pradinis kūrybinis impulsas padeda sudaryti ansamblio „Duodeco“ programas?

„Duodeco“ atsirado Muzikos ir teatro akademijos aplinkoje, kai buvo didelis chorvedžių kursas: daug stiprių balsų, daug skirtingų muzikinių asmenybių. Iš to natūraliai gimė poreikis kurti mažesnį ansamblį, kuriame būtų galima ieškoti kitokio santykio su skambesiu ir atsakomybe. Programų formavimas dažniausiai prasideda nuo nuojautos, kad tam tikri kūriniai gali sukurti vidinę logiką, jungiančią visumą. Kartais yra festivalio ar užsakymo rėmai, tačiau pagrindinis variklis išlieka vidinis pasirinkimas. Svarbiausia, kad programą sudarytų kūriniai, kuriuos tuo metu iš tikrųjų nori atlikti. Jei nėra šio santykio, programa atrodys formali. Labai dažnai po repeticijų pati programa pradeda keistis, nes kūriniai diktuoja kitokią seką, kitą centrą. Ir kartais būtent tas kūrinys, kuris atrodė periferinis, tampa visos programos emocine ašimi.

Ar būna momentų, kai „Duodeco“ programa ima prieštarauti jums pačiam?

Taip, ir tai natūralu. Sudėliojus programą ir pradėjus ją atlikti dažnai paaiškėja, kad ji pati reikalauja kitokios struktūros. Tada prasideda peržiūra, korekcijos ir bandymas suprasti, kokią logiką ji iš tikrųjų siūlo. Programa čia nėra fiksuotas planas, ji veikia kaip procesas, kuris pats save koreguoja repeticijų metu.

Dainuodamas ansamblyje „Canto Fiorito“ patiriate kitokį santykį su muzika nei diriguodamas?

„Canto Fiorito“ man yra labai svarbi atlikimo patirtis. Dainininko būsena leidžia kitokį santykį su atsakomybe: galima labiau įsileisti emocinį turinį, ypač koncerto metu. Jaunystėje koncertą laikydavau pavykusiu tada, kai pasisekdavo atsitraukti nuo techninių dalykų ir pereiti į interpretacinį, emocinį santykį su muzika. Jei to nepavyksta padaryti, koncertas lieka tik „vykdymas“. Dainininkas yra kaip vaikas tame santykyje – šis gali būti žaismingas, labiau vidinis. Dirigentas – kaip tėvas, kuris visada mato visumą ir negali prarasti kontrolės.

Ar senosios muzikos patirtis keičia jūsų požiūrį į laiką, laikyseną ir frazės prasmę?

Senosios muzikos patirtis labai stipriai formuoja frazavimo suvokimą – nuo grigališkojo choralo iki Renesanso polifonijos. Muzikinė mintis dažnai struktūruojama kaip kvėpavimo ciklas – nuo vieno įkvėpimo iki kito. Tai tampa pagrindu ir šiuolaikinės muzikos interpretacijai. Dirbant su partitūra dažnai „įsidainuojamos“ visos partijos, ieškant natūralių kvėpavimo taškų, net jei šie nėra pažymėti. Akustika čia taip pat tampa interpretacijos dalimi, ypač erdvėse, kuriose stiprus aidas. Reikia iš anksto numatyti, kaip skambesys „gyvens“ erdvėje.

Ar dirigentas gali sau leisti abejoti scenoje?

Abejonė scenoje, mano manymu, neatleistina klaida. Net jei sprendimas neteisingas, jis vis tiek yra geresnis nei sąstingis. Muzika vyksta čia ir dabar. Esu matęs, kaip dirigento abejonė akimirksniu sugriauna bendrą koncentraciją ir viskas pradeda irti. Todėl sprendimai turi būti greiti, o atsakomybė visiškai prisiimta. Kai atsiranda baimė, dažnai tai reiškia, kad nėra aiškios vidinės pozicijos. Kai ji yra, net jaudulys tampa veikiančia jėga.

Jeigu visa jūsų muzikinė veikla susigulėtų į vieną pasakojimą apie žmogų, koks jis būtų – ne kaip biografija, bet kaip pasikartojanti tema?

Jeigu ši muzikinė veikla būtų pasakojimas apie žmogų, tai, mano manymu, jis būtų panašus į Mažojo princo istoriją apie talentų atradimą savyje ir apie tai, kad atradęs savo pašaukimą žmogus išlaiko tam tikrą vaikišką, smalsų santykį su pasauliu. Tą santykį, kai vis dar gali būti nustebintas. Kai dar yra klausimų, o ne vien atsakymai. Ir tai istorija apie tai, kad atradęs savo kelią iš esmės nebejauti, jog „dirbi“. Nes darai tai, ką mėgsti, ir vis tiek jauti, kad galėtum daryti dar daugiau, kad tai nėra baigtinė būsena. Tai veikla, kai, atrodo, visą laiką esi procese: per muziką atrandi save, o per save – muziką.

Dėkoju už pokalbį.