Proto magija ir poetika

Balandžio 22 d. Lietuvoje pirmąkart viešėjo norvegų pianistas Leifas Ove Andsnesas, kurio koncertą Nacionalinėje filharmonijoje surengė „Menų jungtys“ kartu su rėmėju Norvegijos ambasada. Pianistas studijavo Bergeno konservatorijoje pas Jirí Hlinką, šiuo metu yra meno patarėjas jo vardo fortepijono akademijoje, čia veda meistriškumo pamokas.

Andsnesas yra pelnęs tarptautinį pripažinimą, „The Wall Street Journal“ jį apibūdina kaip vieną talentingiausių savo kartos muzikų, o „The New York Times“ jo atliekamo Edvardo Griego fortepijoninio koncerto a-moll įrašą su Berlyno filharmonijos orkestru, įvertintą „Gramophone“ apdovanojimu, pavadino geriausiu metų albumu. Andsneso diskografijoje – daugiau nei penkiasdešimt albumų, pelniusių septynis „Gramophone“ apdovanojimus ir įtraukimą į šlovės galeriją, 11 kartų nominuotų „Grammy“. 2023 m. išleista 36 kompaktinių plokštelių kolekcija „Leif Ove Andsnes: The Complete Warner Classics Edition 1990–2010“. Pianisto įrašus leidžia „Sony Classic“.

Šalia įrašinėjimo pianistas koncertuoja su Niujorko, Londono, Miuncheno ir Oslo filharmonijų, Vašingtono nacionaliniu, Leipcigo „Gewandhaus“, Romos „Orchestra dell’Accademia Nazionale di Santa Cecilia“, Paryžiaus, San Fransisko, Los Andželo, Filadelfijos, Pitsburgo simfoniniais orkestrais. Be kitų festivalių, jis yra Rosendalio kamerinės muzikos festivalio Norvegijoje įkūrėjas ir meno vadovas. Andsnesas taip pat yra Juilliardo mokyklos ir Bergeno universiteto garbės daktaras, pelnęs daugelį prestižinių Norvegijos premijų ir apdovanojimų.

Pirmoje koncerto dalyje skambėjo Roberto Schumanno Keturios pjesės fortepijonui, op. 32, bei Ludwigo van Beethoveno Sonata fortepijonui Nr. 32 c-moll, op. 111. Romantinis Schumanno kūrinys žavėjo prezicika, santūrumu ir detalizuota išsklaida, o filosofinis Beethoveno opusas – aiškia architektonika, sudėtingų kontrastų pusiausvyra, lengva instrumento įvalda. Šiais laikais yra daug gerai ir puikiai grojančių pianistų, tarp jų – racionalaus plano atlikėjų, gebančių įtikinti ne tik meistriškumu, bet ir, regis, beveik nejuntama proto magija, kada poetinis pradas slypi vos juntamuose niuansuose.

Muzikalus, jautrus pianistas šią magiją dar ryškiau pademonstravo antroje koncerto dalyje, atlikęs vien Fryderyko Chopino kūrybą. 24 preliudai, op. 28, buvo auginami kaip vientisas ciklas iki ryškaus proveržio pabaigoje – finalinio Allegro appasionato – ir skambėjo nepriekaištingai elegantiškai ir skoningai. Sudėtingą programą papildė du bisai: veržli Chopino „Tarantela“ ir Mazurka, op. 30, Nr. 4 cis-moll. Stebinanti ištvermė leido iki galo išskleisti neeilinę virtuozinę techniką ir jėgą, kartu išlaikant pianistui būdingą saiko jausmą.