Muzika
Prieš dvidešimt metų ankstyvą pavasarį po Vilnių skrajojo gandas: Operos ir baleto teatre vėl statoma publikos mėgstama Giacomo Puccini opera „Madam Baterflai“. Svarbiausia, spektaklį stato ne bet kas, o žymus britų teatro ir kino režisierius Anthony Minghella, kurio sukurti filmai, ypač „Anglas ligonis“, žavėjo daugelį. Artėjant premjerai viešojoje erdvėje pradėta skelbti daugiau žinių apie būsimą spektaklį ir režisieriaus suburtą puikią statytojų komandą, kuriai vadovavo Minghellos žmona choreografė Carolyn Choa. Tai ji dar iki atvykstant režisieriui dirbo su būsimaisiais spektaklio atlikėjais – šokėjais ir lėlininkais, choro nariais, solistėmis ir solistais, kuriems netrukus teko tapti gyvais personažais.
Šios unikalios menininkės darbo procesą iki šiol mena spektaklio priežiūrą perėmusi Jūratė Sodytė. Ji vaizdingai papasakojo apie tuomet vyravusią atmosferą, kurią įvardijo kaip dviejų mėnesių trukmės euforiją. Repeticijose tvyrojo mirtina tyla, prieš jas vykdavo dabar jau išpopuliarėjusi taiči mankšta, pradžioje skirta tik lėlininkams (bunrakiams), o netrukus – ir prie jų prisijungusiems solistams. Choa dirbo nepaprastai kantriai, per visą laiką nė karto nepakeldama balso. Per du dešimtmečius nuo premjeros spektaklis į sceną buvo grįžęs kelis kartus, tad Sodytei teko dirbti su įvairiomis pagrindinio vaidmens atlikėjomis. Po premjeros, kaip ir daugelis, buvau sužavėta Irenos Zelenkauskaitės sukurtu vaidmeniu, įsiminusiu ilgam – tiesą sakant, iki šios dienos. Pritariu spektaklį perėmusiai režisierei, pasakiusiai, kad nė viena užsienio solistė, kviesta dainuoti Čio Čio san, neprilygo premjeroje šį vaidmenį atlikusiai Zelenkauskaitei. „Spektaklio atmosfera labai trapi – užtenka vieno judesio, atlikto kitame energijos lygmenyje, ir harmoningasis reginio audinys praplyšta“, – neseniai mintimis dalijosi Sodytė.
Dvidešimt metų – ilgas laikotarpis, per kurį užaugo nauja dainininkų karta, vienus atlikėjus spektaklyje pakeitė kiti, choro bei orkestro artistai taip pat keitėsi, tad sustyguoti sceninį ir muzikinį spektaklio vyksmą tenka tarsi iš naujo. Kaip šiuo atveju dirbama, manau, įdomu ne man vienai. Pasirodo, vadovaujamasi vaizdo įrašu ir pastabia Sodytės akimi. Muzikos atlikimas, savaime suprantama, priklauso dirigento kompetencijai, jis taip pat turėtų vadovautis spektaklį kūrusio maestro Davido Parry muzikine vizija. Patikrinti, ar taip ir būna, neturiu galimybių, bet tikiu, kad iš esmės ką nors keisti neįmanoma vien dėl partitūroje užfiksuotų konkrečių garsų ir kitokių nuorodų.
Šį spektaklį dar po pirmųjų penkių premjerų daugelis įvardijo kaip repertuaro perlą, kaip brangakmenį, jis buvo minimas tarp reikšmingiausių sezono įvykių, Zelenkauskaitė pelnė „Auksinį scenos kryžių“ ir Metų operos solistės apdovanojimą. Dabartinė teatro vadovė Laima Vilimienė pabrėžia, kad tai buvo pirmasis LNOBT pastatymas su žymiais pasaulio teatrais – Anglijos nacionaline opera ir Niujorko „Metropolitan Opera“. Tai miniu ne dėl faktų priminimo, o dėl to, kad šis vertinimas per du dešimtmečius nepakito, spektaklis ir šiandien toks pat gyvas, toks pat paveikus, toks pat magiškas ir toks pat laukiamas!
Balandžio 10 d. spektaklis sugrįžo ir buvo atliktas dar penkis kartus, taigi dabartinė teatrą lankanti publika turėjo galimybę jį pamatyti ir išklausyti, o tie, kas pamena 2006 m. premjerą ar po jos vykusius sugrįžimus, – dar kartą pasigėrėti. Šįsyk pasirodė nemažai naujų atlikėjų, ypač intrigavo pagrindines Čio Čio san ir Pinkertono partijas pirmąsyk parengę solistai – Gabrielė Bukinė, Tomas Pavilionis ir Karolis Kašiuba. Pavilionio neteko išgirsti, nes lankiausi spektaklyje balandžio 16 d., kai dainavo Bukinė ir Kašiuba. Kitas partijas tą vakarą atliko šie solistai: Suzuki – Jovita Vaškevičiūtė, Šarplesas – Eugenijus Chrebtovas, Goras – Mindaugas Jankauskas, Princas Jamadoris – Mindaugas Tomas Miškinis. Spektaklį dirigavo Ričardas Šumila. Visi solistai, choras ir orkestras savo užduotis atliko sąžiningai, jei kokia smulkmenėlė nepasisekė, negarsinsiu, nes spektaklio visuma buvo išties gera.
Mūsų atmintyje gyvena ne viena šios operos scena, juolab muzika, jos intonacijos, ekspresija, garsais išsakytos personažų būsenos, mintys, jausmai. Klausydamiesi Puccini galime kiekvieno žodžio ir nesuprasti – už juos viską pasako muzika. O šiame spektaklyje prisideda dar ir puiki scenografija (Michaelio Levine’o), virtuoziškai naudojamas apšvietimas (Peterio Mumfordo), įspūdingi kostiumai (Han Feng), lėlės, sukurtos „Blind Summit Theatre“, ir t.t. Sceninis reginys tampa tolygus muzikos poveikiui.
O kad iš tiesų susikauptume, režisierius sukūrė magišką operos įžangą, kai visiškoje tyloje, pasigirdus gongo dūžiui, abiejuose scenos šonuose tamsiai aprengtos paslaptingos figūros lėtai traukia lynus šie praveria ir pamažu plečia kraujo raudonumo erdvę scenos gilumoje, kurios fone pamatome tarsi į kalną kopiančios geišos figūrą. Ji priartėja ir spengiančioje tyloje atlieka šokio su dviem vėduoklėm judesius. Šį kartą tai buvo įspūdingas baleto šokėjos Ayano Hondos pasirodymas.
Sugalvoti tokį nuostabų epizodą galėjo tik gerai Rytų kultūrą pažįstantis kūrėjas, koks buvo Minghella, be to, ir ypatingas estetas, jausmų žinovas, atspėjantis slapčiausius sielos virpesius ir subtiliai juos parodantis. Todėl šioje operoje itin svarbūs gestai, kūno ir rankų plastika, prisilietimas prie kiekvieno daiktelio ir santykis su juo. Čio Čio san istoriją režisierius pasakoja iš Rytų kultūros perspektyvos, spektaklis primena iškilmingą apeigą atliekančiųjų susikaupimą ir rimtį.
Gabrielė Bukinė sukūrė ryškų, tiek muzikiniu, tiek sceniniu požiūriu įsimenantį Čio Čio san paveikslą. Jai pavyko balsu perteikti jaunutės geišos likimo išbandymus nuo pirmame veiksme stebinančio naivumo, švelnumo ir tikėjimo būsimuoju „sutuoktiniu“ iki finalinės tragedijos, pasirenkant mirtį. Mano galva, Bukinei pavyko gana gerai atlikti specifinius rankų gestus, galvos ir kūno posūkius, pagaliau, ypač svarbų sąlytį su daiktais. Tai, kaip ji suvaidino ir sudainavo intymiąją sceną su dėžute, kurioje laikomi brangiausi smulkūs Čio Čio san daikteliai, rodomi būsimam vyrui, mano nuomone, priartėjo prie originalo, kokį, vadovaujant Choa, buvo sukūrusi Zelenkauskaitė. Beje, teko išgirsti šios solistės pritariančią nuomonę. Puikiai suskambėjo pirmojo veiksmo finalinis meilės duetas su Karoliu Kašiuba, populiarioji antrojo veiksmo arija, duetas su Suzuki dainavusia Jovita Vaškevičiūte ir tragiškasis finalas, kuriame atsivėrė solistės balso jėga.
Pinkertonas nuo pat pirmo veiksmo pradžios yra pasitikintis savimi karo laivo leitenantas, kokį jį ir kuria Kašiuba. Gerai skambėjo jo drąsios vokalinės replikos ir duetas su Amerikos konsulu Šarplesu, kurio partiją atliko Eugenijus Chrebtovas. Gal kiek daugiau Kašiubos vokalinio lankstumo tikėjausi scenose su Čio Čio san, ypač iki vedybų ceremonijos. Minėtame pirmo veiksmo finaliniame duete solistas pademonstravo balso jėgą ir skambius obertonus, netrūko ir nevaldomos aistros proveržių.
Vaškevičiūtė Suzuki dainavo 2006 m., būdama labai jauna. (Tada sėkmė lydėjo kitą solistę Laimą Jonutytę.) Dabar ji dainuoja kur kas subtiliau, o vaidmenį kuria tiksliau. Suzuki balse girdime daugiau švelnaus piano, įvairesnių spalvų, šilumos. Solistė jautriai derėjo atliekant gražųjį gėlių duetą su Bukine.
Dar apie lėlytę. Ją valdantys aktoriai užduotis atliko nuostabiai. Akimirkomis atrodė, kad prieš mūsų akis – gyvas vaikelis, keliantis kažkokį nenusakomą graudulį. Ne pirmąsyk įsitikinome, kad Minghellos mintis gyvą vaiką pakeisti lėle pasiteisino su kaupu.
Aptariau toli gražu ne visus pavykusius dalykus, tačiau juk šis spektaklis – ne premjera. Belieka pasidžiaugti dar kartą sugrįžusiu nuostabiu pastatymu ir palinkėti, kad jis vis sugrįžtų ir ateityje.
