Meistriškumo ir poezijos blyksnis

Vieno žymiausių pasaulio pianistų Michailo Pletniovo solinis pasirodymas po daugelio metų Lietuvos scenoje – neeilinis įvykis muzikos gurmanams. Nuo mažens pasižymėjęs ypatingais gabumais, būdamas 21 metų jaunasis virtuozas 1978 m. tarptautiniame Piotro Čaikovskio pianistų konkurse pelnė I premiją. Jau kitų metų rugsėjo pabaigoje jis atvyko koncertuoti į Vilnių. Tuomet koncerto pradžioje skambėjo Mikalojaus Konstantino Čiurlionio simfoninė poema „Miške“, o paskui su Juozo Domarko diriguojamu tuomet Valstybinės filharmonijos simfoniniu orkestru pianistas paskambino Sergejaus Rachmaninovo Rapsodiją fortepijonui ir orkestrui, op. 43, ir Modesto Musorgskio „Parodos paveikslėlius“. Jau tada pianistas garsėjo pomėgiu atlikti mažai žinomus arba iš viso neskambintus Čaikovskio kūrinius; per ilgą ir kūrybingą gyvenimą Pletniovas, tapęs dirigentu ir kompozitoriumi, savo nuostatą išreiškė pats aranžavęs „Spragtuką“ ir „Miegančiąją gražuolę“ fortepijonui – šie virtuoziškumo reikalaujantys kūriniai tapo ne vieno pianisto repertuaro dalimi, o Sergejaus Prokofjevo „Pelenės“ aranžuotė jam pelnė „Grammy“ apdovanojimą. Prieš keturiasdešimt septynerius metus girdėtą intriguojantį koncertą man primena pianisto autografas ant programėlės. Vėliau Pletniovas viešėjo Lietuvoje jau nepriklausomos valstybės metais – prieš porą dešimtmečių.

Pletniovas yra vienas ryškiausių Domenico Scarlatti, Johanno Sebastiano Bacho, Ludwigo van Beethoveno, Roberto Schumanno ir, žinoma, rusų klasikų interpretuotojas, išleidęs reikšmingos diskografijos, o intensyviai bendradarbiaudamas su svarbiais pasaulio orkestrais kaip dirigentas ir meno vadovas, aktyviai kuria tarpkultūrinius projektus bei tyrinėja naujas muzikinio dialogo formas. Kaip teigia „Deutsche Grammophon“, siekdamas laisvės, Pletniovas nuo 2022-ųjų gyvena Šveicarijoje. Ten subūrė Rachmaninovo tarptautinį orkestrą, su kuriuo, diriguojant Kentui Nagano, per du vakarus atliko visus šio kompozitoriaus koncertus fortepijonui. Taip pat jis aranžavo Fryderyko Chopino fortepijoninius koncertus orkestrui, kurie sulaukė didelio dėmesio pernai vykusio tarptautinio Chopino fortepijono festivalio 80-mečio proga Lenkijoje ir šįmet Hamburge.

„Wintour Group International“ organizuotame koncerte kovo 31 d. LVSO koncertų salėje Vilniuje maestro skambino savo atsivežtu „Shigeru Kawai“ instrumentu, sėdėdamas ant specialios asmeninės kėdės. Ypatingu jautrumu pasižyminti fortepijono mechanika daugybinėmis garso gradacijomis idealiai atliepė kiekvieną pianisto mintį. Iš pradžių girdėjome Bacho Preliudus ir fugas D-dur (BWV 874), g-moll (BWV 861), G-dur (BWV 884) ir b-moll (BWV 867). Preliudai skambėjo minkštai, greitieji – sukauptai, fugų temos buvo vedamos individualiai laisvai, įprasminant kiekvieną garsą, visiems balsams aiškiai sąveikaujant. Rimtas, solidus „Gerai temperuoto klavyro“ opusų interpretavimas kartu virpėjo daugybe švelniausių atspalvių.

Schumanno „Kreisleriana“, op. 16, kaip ir Bachas, dvelkė visiškai savita traktuote. Kūrinys parašytas 1838 m., kai kompozitoriui buvo dvidešimt aštuoneri, o mirė jis sulaukęs keturiasdešimt šešerių. Tačiau visai netrukus, balandžio 14 d., šešiasdešimt devynerių metų sukaktį švęsiančio Pletniovo interpretacija buvo brandaus amžiaus žvilgsnis, ir partitūra skambėjo taip, kaip, galima įsivaizduoti, ją būtų girdėjęs ar kūręs tokių metų sulaukęs Schumannas. Netgi, sakyčiau, toks žvilgsnis būna pakilęs virš kokios nors amžiaus ribos: siekis įamžinti priešingų pradų kovą, perteikti dvasinės vizijos spektrą bei galutinį simbolinės epopėjos rezultatą gali būti kupinas jaunatviško maksimalizmo, o gali būti į pusiau fantastinėje plotmėje vykstančias scenas pažvelgta „iš gelmių“ arba „iš aukštumų“, visai dramai tarsi suteikiant kitą matmenį. Pirmu atveju bus prisilaikoma ritminio nervo ir veržlumo arba švelnaus lyriškumo, regimos logikos tikslumo, o antruoju – drįstama peržengti akademinio standarto ribas. Todėl Pletniovo muzikinis matymas – itin giliamintis, konceptualus, ilgai apsistojant ties sakinio ar minties pabaigomis, išryškinant perėjimus, ilgas natas, 2, 4 ir 6 kūrinio dalyse iš piano daugiapakopės gradacijos sukuriant savitą dangišką oazę, kurioje laikas bėga kitaip, tarsi lėčiau, nors iš tikrųjų įvyksta laiko transformacija. Pianistas negroja lėčiau; tasai lėčiau vyksta kitoje plotmėje. 1, 3, 5, 7 ir 8 dalys taip pat dalyvauja bendrame stulbinamai savitame tempų ir ritmų (agogikos) kontinuume, kur negirdėto plastiškumo gamos ir visi garsai surišti tiesiog be siūlių kaip vientisas audinys, tačiau jame ryški kiekviena detalė. Perėjęs įvairias Florestano ir Euzebijaus būsenas, Pletniovas baigia žygį nelauktai: Schnell und spielend lėtėja, kol galiausiai tarsi subyra į kažkokią anapusinę kelio erdvę, tarsi Florestanas rezignuotų, atmetęs nedėkingą žemės tamsą.

Antroje vakaro dalyje viešpatavo Edvardo Griego pjesių kaleidoskopas. Paskambinęs „Lyrines pjeses“ (I–X knygas) ir papildomai – „Karnavalo sceną“, op. 19, Nr. 3, Pletniovas atsiskleidė kaip fortepijono poetas, padovanojo nuostabios lyrikos, išminties nuskaidrintų harmonijų ir subtilių šokių. Pastebėjau, kad rusų pianistai mielai groja norvegų kompozitoriaus kūrinius, jis jiems yra savas; greičiausiai veikia Arktikos regiono senųjų laikų istoriniai prekybiniai saitai ir jų palikimas, taip pat akultūraciniai procesai, ryškiai matomi net giminingoje etninėje (šokių) sandaroje.  

Įdomu, kad, būdamas ir dirigentas bei kompozitorius, Pletniovas savo, kaip pianisto, amplua siekia atskleisti ne orkestro gaudesį ir jo margas spalvas, o fortepijono instrumentinę prigimtį ir savybes. Taip pat pažymėtinas virtuoziškas darbas abiem pedalais. Meistriškumu, vaizduote ir intelektu pagrįsta įtikinanti kūrinių traktuotė nepaliko jokių abejonių. Pletniovas pasidalino su klausytojais savo vidiniu pasauliu, kuris šiame brandos etape išskirtinai kontempliatyvus.