Tarp klasikos ir gyvos dabarties

Yra tokių koncertų, kurie baigiasi su paskutiniu akordu. Ir yra tokių, kurie dar lieka skambėti atmintyje. Ne vien atskiromis temomis ar ryškesniais epizodais, bet bendra nuotaika, menine laikysena, ypatingu atlikėjų ir muzikos santykiu. Toks buvo Lietuvos nacionalinės filharmonijos Mažojoje salėje kovo 22-osios popietę įvykęs fortepijoninio trio „Kaskados“ koncertas „Žingsniai per epochas“. Jame skambėjo Ludwigo van Beethoveno, Vykinto Baltako ir Bedřicho Smetanos muzika. Tačiau svarbiausia šiame vakare buvo ne vien programa, o tai, kaip skirtingų epochų kūriniai susijungė į vieną nenutrūkstančią muzikinę tėkmę.

Trio „Kaskados“ – smuikininkė Rusnė Mataitytė, violončelininkas Edmundas Kulikauskas ir pianistė Albina Šikšniūtė – Lietuvos muzikiniame gyvenime jau seniai užima reikšmingą vietą. Per 29-erius metus „Kaskados“ subrandino savitą muzikinį veidą, kuriame dera klasikinės kamerinės muzikos pamatas ir gyvas santykis su šiuolaikine lietuvių kūryba. Neatsitiktinai jiems savo kūrinius yra dedikavę daugelis lietuvių kompozitorių. Net pats ansamblio pavadinimas nėra atsitiktinis, mat siejasi su Osvaldo Balakausko kūryba ir tarsi iš anksto nusako tam tikrą meninę kryptį: skambesio judėjimą, tėkmę iš vienos būsenos į kitą, sluoksnių kaitą. Šiame koncerte „kaskadiškumas“ buvo juntamas ypač aiškiai.

Vakaro pradžioje skambėjęs Beethoveno Fortepijoninis trio, op. 1, Nr. 3 c-moll tapo tvirta ir aiškia vakaro įžanga. Tai muzika, kurioje jau ryškėja bethoveniška vidinė įtampa, veržlumas, tam tikras emocinis nerimas. Įdomu, kad būtent šį trio Josephas Haydnas kadaise laikė pernelyg drąsiu skubiai publikuoti, nujausdamas, jog Vienos publikai jis gali pasirodyti per sudėtingas. Tačiau šiandien kaip tik šiame kūrinyje lengva atpažinti anksti prasiveržiantį savitą Beethoveno braižą – jau nebetelpantį vien į klasicizmo pusiausvyrą. „Kaskados“ šį kūrinį atliko su brandžiu santūrumu, podraug gyva energija. Opusas neskambėjo nei sausai, nei akademiškai. Priešingai – muzika alsavo gaivališka gyvybe.

Ypač įsiminė ansamblinis balansas. Klausantis buvo akivaizdu, kad scenoje – ne trys pavieniai atlikėjai, o bendras muzikinis organizmas, kuriame kiekviena frazė išauga iš vienas kito girdėjimo. Tokį susigrojimą sunku apibūdinti vien profesionalumu. Čia neabejotinai veikė ilgo bendro kelio patirtis. Techninis tikslumas buvo nepriekaištingas, bet ne savitikslis. Visas dėmesys krypo į muzikos mintį, jos tekėjimą, vidinę pulsaciją.

Vakaro ašimi tapo Vykinto Baltako kūrinio „Re(a)line II“ premjera, dedikuota fortepijoniniam trio „Kaskados“. Ši premjera programoje atrodė ne kaip formalus naujo kūrinio pristatymas, o kaip natūrali ansamblio istorijos tąsa. Baltakas – vienas ryškiausių šiuolaikinių lietuvių kompozitorių, dirigentų ir pedagogų, jo kūryba seniai peržengusi nacionalinį kontekstą. Kūrėjo muzikoje svarbi ne vien konstrukcija ar šiuolaikinės kalbos ženklai. Joje daug dėmesio skiriama garsinės minties tėkmei, linijos kismui, judėjimui, gyvam skambesio vyksmui. Būtent todėl naujas Baltako kūrinys pasirodė ypač prasmingas. Jis įsiliejo į trio istoriją, kurioje šiuolaikinė lietuvių muzika – ne atsitiktinė stotelė, o viena svarbiausių kūrybinių krypčių.

„Re(a)line II“ nėra ilgas kūrinys, tačiau jo trukmė veikė kaip koncentracija, o ne kaip stoka. Kartais būtent nedidelės formos reikalauja didžiausio tikslumo tiek iš kompozitoriaus, tiek iš atlikėjų. Baltako muzika skleidėsi lyg nuolat kintantis audinys: linijos gimsta, susikerta, išsiskiria, vėl grįžta viena prie kitos. Trijų instrumentų santykis – trapus, judrus, nuolat pulsuojantis. Kūrinys įtaigus, jokių nereikalingų detalių. Dar svarbiau, kad „Kaskados“ šį kūrinį atliko įtaigiai. Nebuvo justi atstumo tarp atlikėjų ir naujos partitūros. Tokiais momentais ypač aiškiai pajunti, kiek daug lemia atlikėjų santykis su šiuolaikine muzika.

Po Baltako kūrinio premjeros čekų kūrėjo Bedřicho Smetanos Trio g-moll, op. 15, atsivėrė kaip plati, skausminga, dramatiška ir drauge pilna gyvybės emocinė erdvė. Kūrinys neatsiejamas nuo skaudžios kompozitoriaus dukters mirties, nors muzika neapsiriboja vien gedulo būsena. Čia pulsuoja veržlumas, lyrinis trapumas, romantinė aistra ir net savotiškas vidinis pasipriešinimas pačiam liūdesiui. „Kaskados“ opusą atliko labai jautriai ir kartu oriai – nepasiduodamos saldžiam sentimentalumui, kuris tokioje muzikoje visada būtų lengviausias kelias. Emocija nebuvo brukama. Ji augo iš pačios muzikos, garsų sąveikos, dramaturginių lūžių, temų grįžimų ir jų vidinės kaitos. Smuiko ir violončelės dialogai skambėjo itin jautriai, tarsi du balsai, bandantys išsaugoti ryšį trapioje, nuolat besikeičiančioje erdvėje. Fortepijonas tuo metu kūrė sodrų, tankų, plačiai kvėpuojantį garsinį lauką, kuriame visa kūrinio drama įgavo ypatingą svorį. Ir čia dar sykį išryškėjo viena svarbiausių „Kaskadų“ savybių: jų technika visada tarnauja muzikinei prasmei. Nė akimirkos nesinorėjo galvoti apie atlikimo sudėtingumą, o tik klausytis.

Koncertas padarė labai organiškos programos įspūdį. Beethovenas, Baltakas ir Smetana susijungė į bendrą meninę visumą, buvo perteikta formos kultūra, muzikinis jautrumas, techninis meistriškumas ir stiprus vidinis susiklausymas. Šis koncertas priminė, kad kamerinė muzika išties gyva tik tada, kai tarp atlikėjų, kūrinio ir klausytojo užsimezga tikras ryšys. „Kaskados“ tokį santykį kuria jau beveik tris dešimtmečius.