Skambančios laiko transformacijos

Vasario 21-ąją Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje (LNF) vyko koncertas, skirtas Lenkijos instituto veiklos Vilniuje 30-mečiui. Instituto direktoriaus dr. Piotro Drobniako nuomone, nuo 1996 m. jis įsitvirtino tarp sėkmingiausiai dirbančių užsienio šalių kultūros institutų. Jubiliejaus proga numatomas dar ne vienas koncertas ir renginys, po pertraukos vėl bus surengtas Lenkų kino festivalis.

Pirmoje vakaro dalyje lenkų pianistas Rafałas Blechaczas su Modesto Pitrėno diriguojamu Lietuvos kameriniu orkestru (LKO) pagrojo Fryderyko Chopino Koncertą fortepijonui ir orkestrui Nr. 1 e-moll, op. 11. Pernai šioje salėje su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru jis skambino antrąjį Koncertą f-moll, op. 21.

Po pergalės XV Fryderyko Chopino pianistų konkurse Blechaczas įsitvirtino tarp muzikos scenos lyderių, koncertuoja prestižinėse pasaulio koncertų salėse su garsiausiais orkestrais, yra pripažintas vienu ryškiausių savo kartos Chopino muzikos interpretuotojų. Pianistas bendradarbiauja su vienintele įrašų studija – prestižine „Deutsche Grammophon“. Jo debiutinė Chopino preliudų plokštelė Lenkijoje tapo platininė bei pelnė Vokietijos „ECHO Klassik“ ir Prancūzijos „Diapason d’Or“ apdovanojimus. Abiejų jo atliekamų Chopino koncertų su „Concertgebouw“ orkestru, diriguojant Jerzy Semkowui, įrašai įvertinti „Preis der Deutschen Schallplattenkritik“. Naujausia plokštelė, kurioje skamba Chopino kūriniai, išleista 2023 m. kovą, dedikuota Blechaczo karjerą formavusiam kompozitoriui.

Galima sakyti, kad ir pernai, ir dabar išgirdome etaloninį abiejų koncertų fortepijonui atlikimą. Pirmąjį, pelniusį pianistui pasaulinę sėkmę, šįvakar jis interpretavo lyg laikydamasis paties Chopino gebėjimo įtaigiai perteikti muzikos kontrastus, jos šviesas ir šešėlius pagal disciplinuotų emocijų principą. Papildomai Blechaczas paskambino Chopino Valsą cis-moll, op. 64, ir Preliudą A-dur, op. 28, Nr. 7. Abu kūriniai skambėjo lėčiau, laisviau, su ryškesniu rubato, nei įprasta, itin niuansuotai.

Antroji vakaro dalis buvo skirta orkestrinei muzikai: maestro Pitrėnas su LKO publikai parengė Niujorke gyvenančios kompozitorės Žibuoklės Martinaitytės opusą „Nunc fluens. Nunc stans“ (pirmą kartą Lietuvoje jis skambėjo virtualiame LNF koncerte per karantiną, o scenoje – 2021 m. Vilniaus festivalyje) bei Richardo Strausso „Metamorfozes“. „Garsuose ieškau paslėptos prasmės, glūdinčios kiekviename šios visatos atome“, – sako kompozitorė, Nacionalinės premijos laureatė, „Global Music Awards“ medalininkė ir Guggenheimo stipendininkė. Šiame kūrinyje siekiama atskleisti dvi laiko būsenas – tekančią ir stovinčią, o jas atitinkamai reprezentuoja dvi diptiko dalys. Mušamųjų partiją atliko dėmesio centre magiją skleidęs perkusininkas Pavelas Giunteris. Styginių tęsiamos monotoniškos natos, girgždesiai, vis naujų perkusijos tembrų įvedimas siūlė mėginti pagauti laiko metamorfozes taip, kaip jas supranta autorė, siekianti savo muzika transformuoti ne tik save, bet ir klausytojus.

Strausso „Metamorfozės“ dvidešimt trims styginiams instrumentams tarsi pratęsė transformacijų idėją, dar labiau sutirštindamos spalvas. Ekspresyvus, nepriekaištingas griežimas, be pertrūkio besitęsianti melodijų sampyna, maestro Pitrėno apmąstyta ir vedama nuosekliai, su pakilimais ir atoslūgiais, jautriai perteikė emocinį užtaisą. Interpretacija jaudino išgyvenimų stiprumu ir nuolat palaikoma įtampa: vieną tonaciją gražiai keičia kita tonacija, kulminaciją – pastoralė. Gedulingas, atlikėjų meistriškai perteiktas per karą sugriautos Vokietijos įvaizdis pleveno kaip liūdna, tačiau išaukštinta elegija.