Laisvės partitūra

Rašyti apie proginius renginius – nedėkingas darbas. Visada kyla pavojus paskęsti poetiškuose, bet tuščiuose epitetuose apie tėvynę. Kyla pavojus ir renkant tokių renginių programą: kaip išlaikyti atpažįstamą lietuviškumo skonį, tačiau nepraleisti modernios Lietuvos vizijos? Kaip sutelkti platesnės publikos dėmesį, tačiau kartu išsaugoti autentišką ir įdomų kompozitoriaus balsą?

Nacionalinėje filharmonijoje vykęs Vasario 16-osios koncertas buvo vienas iš nedaugelio iškilmingų renginių šiai progai paminėti. Einant Gedimino prospektu prie Vinco Kudirkos paminklo būriavosi žmonės su šūkiu „Lietuva lietuviams“. Tai dviprasmė akimirka dar ir tuo, kad apie krikščioniškos valstybės atkūrimą jie skandavo ten, kur iškaltas himnas, iš kurio autorius sąmoningai išbraukė Dievo vardą vardan vieningos ateities vizijos. Šis ir kiti kontrastai tarp to, kas šūkaujama gatvėje, ir to, kas tą vakarą skambėjo filharmonijos salėje, tapo tam tikru idėjiniu klausos filtru.

Vasario 16-ąją susirinko nemažai reikšmingų žmonių – nuo Lietuvos Respublikos prezidento, ministrės pirmininkės ir kultūros ministrės iki „etatinių“ filharmonijos lankytojų, tokių kaip aš. Su daugeliu jų mūsų kultūriniai keliai nesusikerta. Koncertas buvo transliuojamas tiesiogiai (įrašą galima rasti LRT mediatekoje). Renginyje skambėjo specialiai šiai progai užsakytas Dominyko Digimo kūrinys. Programą parengė Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras (LNSO) kartu su Kauno valstybiniu choru, jiems dirigavo Robertas Šervenikas, puikiai pažįstantis abu kolektyvus – jis yra LNSO antrasis dirigentas, o nuo 2021 m. vadovauja Kauno valstybiniam chorui.

Ką tokiai plačiai ir margai publikai parodyti? Kažką, kas atitinka modernios, laisvos Lietuvos viziją, bet išlaiko ir tradicijos pojūtį. Programos rėmais tapo simboliniai kūriniai – koncertą pradėjo Vinco Kudirkos „Tautiška giesmė“, o pabaigoje suskambo Stasio Šimkaus ir Jurgio Zauerveino „Lietuviais esame mes gimę“. Tai tradiciniai lietuviškumo simboliai. Pastarasis XIX a. pabaigoje buvo neoficialus Mažosios Lietuvos himnas, vėliau paplito po Lietuvą kaip patriotinė daina ir buvo rimčiausias pretendentas, be „Tautiškos giesmės“, tapti Lietuvos himnu. Šie du kūriniai pakelia dvasią ne tik iškilmingu skambesiu, bet ir istorijos tėkmėje įgyta branda. Jie buvo svarbūs lietuvių tautai mažne 130 metų, reikšmingi ir dabar.

Visa programa įkūnijo įvairialypį ir modernų požiūrį į lietuviškumo pradą muzikoje – tiek idėjiškai, tiek muzikaliai. Kristina Vasiliauskaitė gerai žinoma kaip religinės, daugiausia chorinės, muzikos kūrėja. Autorei būdingas šviesus sakralumas, skaidrumas, aiškus tonalumas. Dar studijų pas Eduardą Balsį baigiamiesiems egzaminams kompozitorė parašė Simfonetę, kurioje į kiekvieną dalį įpynė lietuvių liaudies dainų motyvų. Naujai redaguoto kūrinio III bei IV dalys ir pradėjo koncerto programą. Trečioje mechaniškas, tokatinis pobūdis derėjo su kompozitorei būdingu melodingumu, o nejučia pereinant į ketvirtąją sugrįžo koncerte neskambėjusių pirmųjų dalių šokinės temos. Kūrinys nukelia į pasakos pasaulį, kuriam fantastikos elementų prideda naudojama pilnų tonų gama, lengvai kurstanti klausytojo fantaziją. Taigi Simfonetę apibūdinčiau kaip tradiciškai romantiškai lietuvišką muziką.

Kompozitorius Dominykas Digimas yra profesionalus klausytojas. Pastaruoju metu jis tiria garsinę aplinką ir tai įvairiais būdais naudoja kūryboje. Jo naujausio kūrinio „Aušros choras“ pirmoji inspiracija – ryto paukščių choras, kai saulei tekant laukai ir miškai suskamba gausybe giesmių. Dar viena inspiracija – 1883–1886 m. leistas ir platintas laikraštis „Auszra“, tapęs nepriklausomybės idėjos ir tautinio identiteto skleidėju. Taip pat autorius mini ir siekį reabilituoti žodį „aušra“, šiandienos visuomenėje įgijusį neigiamą konotaciją.

Kiekvienas, nors kartą girdėjęs paukščių chorą ankstyvą vasaros rytą, atpažins natūralią kūrinio dinamiką. Vos pasirodžius pirmiesiems saulės spinduliams, tačiau pasauliui dar miegant, nematoma gausybė balsų pamažu pripildo visą erdvę. „Aušros choro“ muzikoje pirmieji garsai pamažėle gimsta styginių tembruose, virpėdami ryškėja ir auga. Besiplečiantys akordai tankūs, tačiau pamažu įgaunantys vis darnesnį (trigarsio) pavidalą. Bet panirti į meditaciją Digimas neleidžia – nuolat pulsuojantys akordai niekaip neišsprendžiami. Įtampą didina akcentais sustiprintas vis intensyvėjantis ritmas. Finalas labai intensyvus: styginių glissando aukštyn–žemyn, tremolo – visa tai išauga į tarsi nevaldomą kakofoniją, bet staigiai nutyla ir lieka tvyroti ore. Kaip gamtoje, saulei galiausiai pasirodžius virš horizonto, visas paukščių choras staigiai prityla, o pasaulis nubunda. Perteikiamas tarsi sapno momentas prieš pabundant, kai staiga nutrūkęs sapnas atrodo realesnis nei pasaulis. Tylūs styginių flažoletai, glissando, mikrotoniniai sąskambiai skamba tarsi tyloje ir palieka neramios ramybės jausmą. Tokioje būsenoje pasigirsta daininga melodija – lyg paukščio giesmė, gal reiškianti sapno pabaigą ir skelbianti dienos pradžią.

Digimo kūrinyje aiškios programinės nuorodos, moderni, tačiau plačiajai publikai suprantama muzikinė kalba, kurios galima klausytis ir grynai emociniu, patyriminiu lygmeniu, ir dėmesį telkiant į struktūrinius kūrinio elementus.

Anatolijaus Šenderovo „Omnes simul“ („Mes visi“) simfoniniam orkestrui taip pat parašytas pagal užsakymą – Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečiui. Išskirtinis elementas čia – įvairūs varpeliai, pasak autoriaus, simbolizuojantys visuomenę ir valstybę sudarančių žmonių balsus bei likimus, galinčius susilieti į vieną skambesį arba būti individualius. Kūrinyje, žinoma, dominuoja perkusija, tačiau reikšmingi ir variniai pučiamieji. Čia vėlgi buvo justi daugiau mechaniškumo, bet kartu ir polėkio, išaugusio į kone ritualinį šėlsmą, kuris staigiai išnyksta plačioje ir abstrakčioje garso erdvėje. Nors muzikine kalba „Omnes simul“ kontrastuoja su „Aušros choru“, struktūriškai jie labai artimi.

Žydų kilmės kompozitorius Šenderovas užaugo daugiakultūriame Vilniuje, tai dažnai atsispindi ir jo kūryboje. Daugiasluoksnį Lietuvos sostinės vaizdą mato ir Onutė Narbutaitė. Jos 1997 m. parašytas „Centones meae urbi“ („Skiautinys mano miestui“) sluoksnis po sluoksnio atskleidžia istorinius, kalbinius ir kultūrinius miesto klodus. Aštuonių dalių didingą kūrinį žinau tik iš studijų, deja, neteko jo viso girdėti gyvai. Šį vakarą nuskambėjus trims jo dalims – „Atsklanda“, „Karaliaus pasveikinimas“ ir „Lukiškių pavasaris“ – muzika mane stipriai palietė. Daugiakultūriškumas čia perteikiamas ne tik tekstais. Vieniša birbynė (ja grojo Egidijus Ališauskas) priminė ne tik lietuviško instrumento spalvą, bet ir verkiančios klezmerių melodijos atspalvius; „Karaliaus pasveikinime“ dominuoja savitos, kiek pašėlusios fanfaros, kurių tikrasis skambesys labai kantriai išieškomas per visą dalį dialoge su choru; „Lukiškių pavasarį“ tiesiog užlieja paukščių garsai ir giesmė, perteikiama puikių solistų – Guntos Gelgotės ir Nerijaus Masevičiaus. Nors išgirdome ne visą didingą Narbutaitės opusą, jo fragmentai taip pat padarė didžiulį įspūdį.

Kitokį požiūrio tašką į tautinę muziką suteikė vokiečių kompozitoriaus Reiko Fütingo aranžuotos dvi lietuvių liaudies dainos – „Leliumai“ ir „Už ežero ugnys dega“. Kiekvieną kartą įdomu išgirsti, kaip kitų šalių muzikai suvokia mūsų folklorą. Šiuo atveju Fütingas neeksperimentuoja, tik bando kurti garsinę erdvę per tankėjančią harmoniją. Advento dainos „Leliumai“ melancholija čia tampa dramatizuotu ilgesiu. Sluoksnis po sluoksnio, įpinant poliritmiką (skirtingų ritmų skambėjimą vienu metu), išgaunamas mirguliuojantis garsų miražas. „Už ežero ugnys dega“ aranžuotės tikslai panašūs, tačiau charakteris kontrastingas. Ši romantizuota interpretacija įgauna labiau sakralinio nei liaudiško skambesio, jį gražiai papildė natūralus solistės Jurgitos Mikalauskienės balsas.

Jei kalbėsime apie atlikėjus, didžiuliai aplodismentai skiriami LNSO ir maestro Šervenikui. Tenka girdėti nemažai simfoninių premjerų, kurios neretai nuvilia, tačiau LNSO muzikantai tikrai pasistengė atlikdami net tokį sudėtingą, atmosferinį, spalvinį kūrinį kaip Digimo. Apskritai orkestras suvaldė gana skirtingos muzikinės kalbos programą su meile ir dėmesiu tiek liaudies melodijoms, tiek efektingiems perkusijos dūžiams. Stebint dirigentą Šerveniką visiškai nesijautė didžiulių pastangų, visa plastika bylojo apie gilų kūrinių pažinimą. Kaip visuomet nenuvylė Kauno valstybinis choras.

Šis koncertas, regis, gali būti laikomas tam tikru visuomenės nuotaikų, kuriomis gyvename, lakmuso popierėliu. Nors Digimas savo „Aušros choru“ siekė reabilituoti aušros simbolį, apvalyti jį nuo šiandienos politinių nuosėdų, kūrinio atsidūrimas vienos politinės partijos socialinėje erdvėje parodė, kaip lengvai bet kokia abstrakcija tampa manipuliacijų įrankiu. Ironiška, kad vieno politiko „postas“ feisbuke šią muziką parodė ir tai visuomenės daliai, kuri kultūrą laiko „elitiniu priešu“. Apmaudu, kad yra žmonių, kuriems kultūra tampa keiksmažodžiu, baubu ar ginklu. Tačiau už varginančių politinių interpretacijų ir skaldančių antraščių lieka pati muzika, kuri tą vakarą filharmonijoje priminė: kultūra nėra barikada, tai bendra mūsų visų kalba, leidžianti ne tik susikalbėti, bet ir tiesiog kartu pasiklausyti paukščių choro prieš aušrą.