Šviesa nugali šešėlius

Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras (LVSO) pasitiko jau 37-ąjį gimtadienį. Puoselėdamas ilgametes tradicijas, šią savo ir ištikimosios publikos šventę kolektyvas visada pažymi išskirtiniais koncertais. Maestro Gintaro Rinkevičiaus vadovaujamas LVSO matomas kaip vienas stabiliausių ir nuosekliai didžiulius tęstinius projektus įgyvendinančių simfoninių orkestrų, ypatingus vakarus publikai dovanojantis ne tik gimtadienio šventės proga. Galima prisiminti per pastaruosius kelerius metus tikrais muzikiniais įvykiais tapusius simfoninės muzikos ir operų šedevrų atlikimus su ryškiausiomis scenos žvaigždėmis, tokius kaip Richardo Strausso „Salomėja“, Giuseppe’s Verdi „Makbetas“, Giacomo Puccini „Toska“, talentingųjų tarptautinių konkursų laureatų pasirodymų ciklą, tęsiamą Antono Brucknerio, Gustavo Mahlerio simfonijų atlikimą, nuolat orkestro repertuare skambančias Richardo Strausso simfonines poemas ir daug kitų solidžių programų.

Šiemet orkestras pradėjo itin ambicingą Richardo Wagnerio operų koncertinių atlikimų ciklą. Vasario 14 d. LVSO salėje skambėjęs „Lohengrinas“ įprasmino ir orkestro gimtadienio šventę, ir galbūt daliai publikos – Šv. Valentino (Meilės) dieną. Kad pasirenkami ne efektingi „fejerverkai“ ar lengviausi repertuaro kūriniai nė kiek nepataikaujant plačiajai publikai – jau bemaž įprasta orkestro nuostata, nuosekliai ugdanti besilankančiųjų skonį, meno vertybių sampratą ir, beje, burianti vis gausesnę auditoriją. Tai įrodymas, kad kultūringai visuomenei reikia aukščiausios prabos meno, galimybės jį pažinti ir pamėgti.

Vis dėlto tokio masto veikalų pasirinkimas pirmiausia yra didžiulis iššūkis patiems atlikėjams. Trijų veiksmų operą „Lohengrinas“ koncertiniu pavidalu perteikė Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, Kauno valstybinis choras (meno vadovas Robertas Šervenikas), valstybinis choras „Vilnius“ (meno vadovas Artūras Dambrauskas), solistai Edgaras Montvidas (Lohengrinas), Viktorija Kaminskaitė (Elza), Oliveris Zwargas (Frydrichas iš Telramundo), Martina Dike (Ortruda), Tadas Girininkas (Karalius Henrikas), Žilvinas Steponas Miškinis (Karaliaus rūmų šauklys). Dirigavo Gintaras Rinkevičius.

Trumpai, kiek leidžia laikraščio puslapiai, nusakyti Wagnerio operų idėjas, kontekstus ir prasmių slėpinius tiesiog neįmanoma. Besidomintiems rekomenduoju ne tik paskaityti leidinių užsienio kalbomis arba panaršyti interneto platybėse, bet ir peržiūrėti Wagnerio kūrybos aistruolio ir žinovo Julijaus Grickevičiaus straipsnius, interviu bei jo tinklalaidę feisbuke „Įvadas be veikalo“, kur jis pateikia daugybę įdomių kompozitoriaus gyvenimo ir kūrybos faktų, niuansų, kontekstų (beje, kažin ar Lietuvoje esame turėję tokį Wagnerio kūrybos ekspertą, kurio žinios yra ne vien knyginės, o grįstos dar ir visoje Europoje aplankytais Wagnerio veikalų pastatymais, išgirstais žymiausiais „vagneristais“ – dainininkais, dirigentais). Prieš LVSO koncertą anksčiau atėjusiai publikai Grickevičius išsamiai pristatė „Lohengriną“.

Palikdama visas kontekstų įdomybes skaitytojų savišvietai, vis vien bandysiu pasvarstyti, apie ką byloja „Lohengrinas“. Galbūt pirmiausia – apie šviesą, kuria nušvitusi pati muzika, o kaip koncertą anonsuojančiame pokalbyje yra pasakęs maestro Rinkevičius, „be šviesos idėjos mūsų pasaulis tiesiog žlunga. Šiuo laiku ypač svarbu, kad ta šviesa mus vestų į humanistinius idealus. Tai yra didžiulė šios muzikos prasmė.“ Tačiau ir literatūriniame Wolframo von Eschenbacho tekste (pagal viduramžių legendą, kurią panaudojo savo romane „Parsifalis“ bei jo tęsinyje „Loghengrinas“), ir Wagnerio partitūroje ryškiausią dramaturginį variklį sudaro amžinoji sakralumo ir demoniškumo priešprieša. Drąsos, tikėjimo, gėrio šviesą čia drastiškai temdo ir nuodija klasta, žmogiškosios ydos, valdžios troškimas. O gal šiandienos klausytojui opera pasakoja apie „jėgos teisę“ ir silpnumą, apie tautos lūkesčius ir jos gelbėtojus, apie priešiškos propagandos čiuptuvus ir atsparumą jiems, apie sąmonės nuodus tiek asmeniniuose, tiek globaliuose politiniuose santykiuose ir klausimą: kas yra tas priešnuodis?

Paskutinė romantinė, poetiškoji Wagnerio opera (prieš pradedant kardinaliai kisti jo muzikos kalbai) prasideda vienu žaviausių orkestrinių šedevrų – tyliu, spindinčią šviesą skleidžiančiu smuikų (divisi) su medinių pučiamųjų atspalviais audžiamu Preliudu (pagal sumanymą Gralio riteriui leidžiantis į žemę). Ši nuotaika, kai žaidžia šviesa ir šešėliai, primenamas tarsi miglotas svajonės apie tai, kas neįmanoma, sapnas, operoje nuolat sugrįš, keisdama audringus, drastiškos emocinės įtampos epizodus. Wagnerio veikaluose orkestras nėra pritariantis vokalistams instrumentas, jis – pagrindinis pasakotojas, tad čia pinami itin sodrūs tembriniai sluoksniai, nuolat įvairiuose dramaturginiuose kontekstuose suskamba svarbią simboliką bylojančios temos, leitmotyvai, kuriuos Wagneris laikė savotišku „vadovėliu“, padedančiu skaityti „emocinius ženklus“ (Gefühlswegweisern), kuriančius dramą. Pavyzdžiui, melodinga Gralio tema (pranašaujanti arba lydinti Gralio riterį Lohengriną), Uždrausto klausimo motyvas, paryškinantis Lohengrino paslaptį (Gralio karaliaus Parsifalio sūnus Lohengrinas atvyksta apginti Elzos nuo nepagrįstų kaltinimų ir vesti jos, bet su viena sąlyga: ji niekada negalės paklausti jo vardo ar kilmės), Gerojo karaliaus muzika bei kiti, taip pat didžiulę reikšmę veikėjų charakteristikai turi instrumentų tembrai.

Orkestras grojo pribloškiamai gerai. Nuo pirmųjų garsų per visus tris veiksmus žavėjo nepailstamu tempu, raiškaus melodingumo gyliu, dinaminių kontrastų efektingumu, garso švara, balansu, iškalbingais atskirų orkestro grupių epizodais. Išskirtinį pagiriamąjį žodį tarčiau variniams pučiamiesiems (ir trimitų grupei – „šaukliams“ – balkone), kurie itin svarbūs Wagnerio partitūrose ir kurie patikimai atlaikė visą audringo muzikos bangavimo tėkmę.

Komplimentų nusipelno Kauno valstybinis choras ir choras „Vilnius“ – tai miestelėnai, liaudies balsas, karališkoji palyda. Šie „vaidmenys“ operoje labiau foniniai, tačiau itin solidžiai papildė visą dinamikos reljefą, dviejų didelių chorų balsai skambėjo darniai, lygiai, vienu alsavimu.  

Vakaras parodė, koks puikus buvo solistų pasirinkimas. Paslaptingojo Gulbių riterio vaidmenį atlikusiam Edgarui Montvidui ši opera yra didžiulis išbandymas, žengiant iš lyrinio tenoro teritorijos prie Wagnerio. „Laimingu bilietu“ galima vadinti tai, kad kompozitorius Lohengriną įsivaizdavo kaip tik lyrinio tenoro spalvos. Žinia, Montvido repertuare vyrauja vaidmenys nuo romantinių operų iki XX a. modernumo klasikos, bet pastaruosius metus dainininkas paskyrė didžiuliam Wagnerio iššūkiui. Jis jau yra dainavęs Eriko partiją „Skrajojančiame olande“ Šiaurės operoje Didžiojoje Britanijoje, Lohengriną su tuo pačiu LVSO atliko pernai vasarą Klaipėdos festivalyje, bet nepilną operos versiją, tad galima sakyti, jog šį vakarą įvyko pirmasis, ir tikrai sėkmingas, jo vagneriškasis debiutas, vainikavęs visą įdėtą didžiulį darbą. Kaip nuostabiai skambėjo Lohengrino pasakojimas! Kaip jautriai per visą operą orkestras reagavo į kiekvieną dainininko prabilimą, kiek prigesindamas dinamiką, tarsi apglėbdamas styginių skraiste ir plukdydamas nelyg ta gulbė Lohengrino valtį...

Seniai Lietuvos didžiojoje scenoje pasirodžiusi Viktorija Kaminskaitė yra nemažai dainavusi mažesnių ar didesnių Wagnerio operų vaidmenų, Elzos partiją šį sezoną atlikusi Vokietijos operos teatruose, dabar rengia Sentą „Skrajojančiame olande“. Tad džiugu, kad tokio gražaus tembro, sodraus balso sopranas solidžiai papuošė „Lohengrino“ atlikimą, jautriai perteikdama herojės charakterį, emocijas ir spalvas. Operoje jos Elza susiduria su mecosopranu Martina Dike, įkūnijančia gudrią burtininkę Ortrudą, siekiančią sunaikinti įsižiebusią meilę, įkalbinėjančią sulaužyti duotą pažadą ir išklausti riterio vardą. Herojų susitikimo scena antrame veiksme – kaip klastingumo ir tyrumo dvikova – privertė publiką beveik nekvėpuoti ir, pagavus keistą azartą, stebėti, kas laimės: ar atsilaikys Kaminskaitės balso stiprumas, emocija, charakteris prieš patyrusią „vagneristę“, balso jėga, užtikrintu, aiškiu ir išraiškingu dainavimu žavėjusią Dikę? Lygiosios! Bravo! Pamatėme, kokiu didžiuliu Wagnerio atlikimo potencialu pasižymi Kaminskaitė, tad linkėčiau jai šios patirties ir toliau, kad Lietuva turėtų aukščiausio meistriškumo šios muzikos atstovę.

Galios ir keršto ištroškusį Ortrudos vyrą Telramundą perteikė bosas-baritonas Oliveris Zwargas, savo personažui pasirinkęs gana santūrų, mažiau spalvingą dainavimą ir charakteringiau atsiskleidęs tik dialoge su Ortruda, abu apgaubiant šią porą simbolizuojančių žemų tonų medinių pučiamųjų ir styginių leittembrams.    

Beje, operos poros, galbūt dėl gerai apgalvoto sprendimo, o gal ir dėl sėkmingo atsitiktinumo, buvo darniai subalansuotos tiek balso ypatybių, tiek raiškos požiūriu. Montvido ir Kaminskaitės duetas atsiskleidė kaip lyriškesnio plano (ir dainavimo būdo) herojai, o Dike ir Zwargas pasižymėjo ryškesniais balsais, perteikiančiais žemiškesnę, buitiškesnę laikyseną.

Solidžiai Karalių Henriką kūrė bosas Tadas Girininkas, spindėjęs karališku dainavimu, orumu, stabilumu, ir bosas-baritonas Žilvinas Steponas Miškinis, nustebinęs užtikrintumu ir nuostabiai gražiu, minkštu balso tembru. Ko gero, šiam jaunam dainininkui pasiduotų ne tik Karaliaus rūmų šauklio partija, bet ir didesni Wagnerio vaidmenys. 

Pasakyti, kad pirmąjį Wagnerio operų projektą LVSO įgyvendino sėkmingai, būtų per maža. Orkestras, chorai ir solistai sukūrė tikrą meno šventę, kurioje triumfuoja meistrystė, atsidavimas, džiaugsmas dėl didžiulio darbo vaisių ir šviesa, spindinti ne tik iš muzikos, bet ir iš atlikėjų. Lauksime kitų šedevrų, jau dabar svarstydami, kaip seksis lipti į kitą – pavojingą, bet nuostabią muzikos aukštikalnę.